Rodomi pranešimai su žymėmis novelė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis novelė. Rodyti visus pranešimus

2020 m. birželio 27 d., šeštadienis

JOS šlovės spinduliuose - verslo pasiūlymas

JOS šlovės spinduliuose – verslo pasiūlymas

Auksiniais klevo lapais nusėtu šaligatviu neskubėdama ėjau į darbą. Nemėgstu skubėti, todėl iš namų išeinu kiek ankstėliau. Vakar pamačiau iškabintą naują afišą – į sostinę atvažiuoja JI, mylimiausia mano dainininkė. Nors ir neskubėdama, vis tik skubėjau dar kartą pasigrožėti savo Numylėtine afišoje...
„JI tokia! JI tokia neapsakoma... JI tokia graži, JI garsenybė! ... o aš? Kas aš? Vidutinybė, pilka pelytė, niekas ... pasaulis manęs nemato, nežino ir nepastebi... O, kad bent dienelę pagyventi JOS šlovės spinduliuose! JI tokia puošni, švytinti, nuolat apsupta gerbėjų... JOS žavinga šypsena, JOS aromatas svaigina net iš afišos... o, kad nors dienelei pasijusčiau JĄJA...“ – žiūrėdama į afišą užsisvajojau, kai už nugaros išgirdau sucypiant mašinos stabdžius. Nugara nubėgo šiurpuliukai. Atsisukau ir pamačiau, kaip atsivėrė prabangios BMW durys.
– Negali atsigrožėti savimi. Juk čia ne tu, čia tik tavo miražas, geras fotošopininkas pakliuvo... Vėl persirengei kaip kokia prasčiokė, kad tik ilgiau tavęs nerastume! Greičiau į mašiną, jau vėluojame, – tonas buvo toks įsakmus, kad timptelėta už rankovės nedrįsau pasipriešinti, paklusniai įslinkau į mašiną.
– Visur jau vėluojame, o tu dar be makiažo, dar į dušą lėksi. Vargas vien per tave, – rėkte išrėkė įtūžęs vyriškis juodu kostiumu ir juodu lietpalčiu. – Tu klajoji, o mes „per kelnes“ gauname nuo boso; kaip šuniukai lakstome po miestą tavęs ieškodami.
Sudrebėjau, nežinojau, kaip susigrąžinti save. Supratau, kad mane sumaišė, ir net supratau, su kuo sumaišė, bet šis didelis gorila, kuris vis barėsi ir barėsi, neleido įterpti į savo monologą nė žodelio. Susigūžiau ant mašinos galinės sėdynės kamputyje, tikėdamasi, kad situacija išaiškės savaime.
Mašina per miestą lėkė su mirksinčiu švyturėliu. Pakeliui mašinos skyrėsi ir stojo šalikelėje, o BMW kaip nieko nebijantis žvėris draskė įprastinį miesto ritmą. Langai buvo užtemdyti, bet iš vidaus aplinka matėsi puikiai.
– Rėpliok greičiau, ko ten sėdi, – krūptelėjau, bet niekaip negalėjau pasiryžti pasakyti, kad aš, tai ne JI, kad įvyko klaida. Išlipusi iš mašinos ir sukaupusi visą drąsą pažvelgiau į apsauginį:
– Jūs suklydote, aš ne JI, – vos pralemenau.
Apsauginio akys akimirkai suapvalėjo, sujudėjo apatinis žandikaulis, tankūs mirksniai išdavė skubrias mintis:
– Taaaaip, apsirikau, koks panašumas?! Na, ne JI, bet jau papuolei į JOS tinklą, teks pakentėti vieną dienelę – kur mes JĄ dabar rasime, o ir ieškoti nebėra kada. – Taigi, susitaikyk, o gal patiks ir su visam tapsi JA, – gąsdinančiu juokeliu palydėjo savo paslaptingą frazę. – Ne JI pirma, ne tu paskutinė, – ir vėl apsauginio veidą iškreipė nieko gero nežadanti kreiva šypsena, – dieną iškęsi...
– Bet mane kiti pažins, ką jiems sakyti?
– Niekas tavęs nepažins, nesijaudink – jei jau aš nepažinau, tai kiti tikrai nepastebės pakaitalo... Dabar kartu grįšime į kambarį, eisi dušan, apsivilksi JOS chalatą, o kai išeisi, kalbėti nebereikės – kiekvienas žino savo „darbą“, nepergyvenk...
Akimirkai pasijutau košmariškame sapne – kažkokia nesąmonė, bet galvoti neturėjau laiko, apsauginis timptelėjo už rankovės ir liepė sekti paskui. Tik įžengusi vidun suvokiau, kad esu viešbutyje, tame pačiame, kur apsistoja Visos Žvaigždės. Širdis virptelėjo, juk užslėpta mano svajonė netikėtai tapo realybe – „koks tas Dievas šposininkas, “ – pagalvojau sau ir jau nurimusi nužingsniavau paskui apsauginį. Kai kambario durys atsidarė, sustingau – apartamentuose buvo gal dešimt žmonių: 
– Čia tavo palyda, – suokalbiškai pašnibždėjo apsauginis, netikėtai tapęs slėpininguoju draugu.
Greit nusimečiau paltą, kepurę, nusiaviau batus ir įsispyrusi į minkštas, akinančiai baltas basutes švelniais kailiniais bumbuliukais, žvilgtelėjau į apsauginį, kuris akimis parodė vonios kambarį. Vonioje kvepėjo – visa dėžė kremų, kvepalų ir muilų – aromatų puokštė svaigino... pirštų galiukais liečiau prabangius buteliukus, gėriau į save JOS aromatą, kol krūptelėjau – kažkas pabarbeno į duris:
– Užmigai ten, ar ką? Paskubėk, juk sakiau, kad vėluojame, – pažinau apsauginio balsą, skubiai palindau po sraunia drungna srove, pajutau ant kūno vandens gaivą ir staiga susimąsčiau – toks netikėtas gyvenimo posūkis mane išgąsdino: „o kaip gi darbas, nenueisiu, praleisiu, užsitrauksiu savininko nemalonią,“ – baimė užvaldė visą mane.
Išėjusi iš vonios tyliai, kad neatkreipčiau kitų dėmesio, išsakiau savo baimes vieninteliam čia esančiam „artimam žmogui“ – apsauginiui. Šis šyptelėjo:
– Nepergyvenk, „užbašliuosime“ tavo pravaikštą. – Sėsk kėdėn, o tai tikrai pavėluosime pas „piaro specialistus“, šiandien susitikimas su vietiniais „žurnaliūgomis“, – balse aiškiai jutosi panieka žurnalistams.
Mano vyzdžiai išsiplėtė iš siaubo, bet apsauginis uždėjo savo sunkią ranką man ant peties ir nuramino:
– Nepergyvenk, tau reikės tik šypsotis. – Mačiau, kaip vėpsojai į JOS plakatą, tai tikiuosi, pažįsti JOS elgesį, manieras. Juk JI tavo žvaigždė, tavo numylėtinė? Neapsirikau, tiesa? – tik  pritariamai linktelėjau galvą. – Tai ir mėgdžiok JĄ, tau tai turėtų patikti, – stumtelėjo mane į kėdę priešais veidrodį.
Švelnus plaukų šukavimas migdė, ėmiau snausti, kai pajutau, kad kažkas suėmė už pečių. Atsimerkiau ir  pamačiau, kaip mane šukavusios merginos ranka slystelėjo į mano chalato kišenę. Norėjau pažiūrėti, kas atsidūrė kišenėje, bet mergina sulaikė mano ranką:
– Ne dabar, vėliau, kai niekas nematys... – nevalingai paklusau ir akies kampučiu netyčia žvilgtelėjau į veidrodį:
– Negali būti! – nepajutau, kaip šūktelėjau – visi buvę kambaryje atsigrįžo į mane. Suvaldžiusi emocijas, pirštais pati sau užspaudusi burną, pajutau, kaip staiga sudrėko mano akys – veidrodyje pamačiau JĄ, savo Žvaigždę, savo Siekiamybę! Panašumas buvo toks stulbinančiai akivaizdus, kad jau nebesusivokiau, ar tai mano „pavažiavęs“ protelis nupiešė tokį panašumą? Ir tada prisiminiau apsauginį, kuris taip pat mus sumaišė...
Vėliau viskas vyko kaip sapne, stebėjau save kaip ekrane: mane apvilko dailiu pilku kostiumėliu, apavė aukštakulniais, įdavė prašmatnią rankinę, į kurią nepastebimai perdėjau paketėlį iš chalato kišenės. Įsodino į automobilį, vežė, vedė, pasodino – priešais blyksėjo foto aparatai, daugybė mikrofonų, klausimų, šurmulys, triukšmas. Kalbėti nereikėjo, tik šypsotis, pozuoti fotografams. Po kelių valandų tokio dėmesio pasijutau visiškai išsekusi, nebuvau pratusi prie viešumos. „Damų“ kambaryje prisiminiau rytinį paketėlį. Išvyniojau, radau mažytę geltoną tabletėlę. – „ Ar mano Žvaigždė serga? – keistas nežinomybės klausimas kirbėjo smegenyse – išgerti, ar ne? Kankinantis klausimas. – Na jei jau esu Žvaigždė, tai darysiu viską, kaip JI“, – neužgerdama prarijau tabletę. Vos už kelių sekundžių pajutau jėgų antplūdį, nuotaika pasitaisė...
Jau einant link mašinos, lauke akyse staiga aptemo, dingo susivokimas, vaizdai pradėjo plaukti, jie keitė vienas kitą. Sunkiai beatsiminiau, kaip sugrįžau į viešbutį...
Pramerkusi akis, pagalvojau, kad apakau, buvo taip tamsu. Tik gatvės žibintas atsispindėjo ant sienos, naktis gaubė pavargusį miestą. Beveik apgraibomis suradau jungtuką, uždegiau šviesą. Galva buvo sunki, lyg būčiau išgėrusi butelį viskio, kambario sienos sukosi, jaučiausi pavargusi, išsekusi, apatiška...
– Prabudai, pagaliau, – išgirdau pažįstamą apsauginio balsą, – kokio velnio nurijai tą tabletę?
Klausimas sugrąžino į tikrovę. „kodėl“ – negalėjau atsakyti net pati sau, tada tai atrodė geras sprendimas.
– O kas ten buvo?
– Kvaišalai, kvaile! Tu ką, nežinojai, kad tavo Numylėtinė „vartoja“? Ar gyveni viduramžiuose?
Pajutau, kaip nusivylimas apgobė mano kūną, užjuodino sielą – ne, nežinojau...
– Tai ruoškis, už valandos į sceną, – išgirdau pašaipų, o kartu ir užjaučiantį apsauginio balsą. Sunkiai pakėliau galvą, kad pažiūrėčiau į žmogų, kurį pažįstu vos pusdienį, vaizdas susiliejo.
– Nesijaudink, nurimk, JI jau atsirado, taigi scenon lips JI, – išgirdau kažkur tolumoje... – Šauniai mums šiandien pagelbėjai. Klausyk, o gal norėtum būti JOS dublere? – išgirdau netikėtą pasiūlymą. – Būtumei Žvaigždė, vilkėtumei prabangius rūbus, kvepėtumei kaip JI. Žinai, paskutiniu metu JI vis dažniau pasineria į tą mėšlą, nepratemps ilgai... O verslas gerai įsuktas, pinigėliai byra, prarasti nesinorėtų... Pagalvok.
Neišlaikiusi pusiausvyros priguliau, sunkūs vokai užspaudė akis, vėl panirau į tamsą...
*
Rytas išaušo giedras, vaiskus – Bobų vasara – prisiminiau. Plėviasparniai skraidė aplink uždarą langą, jų sparneliai pleveno saulėje. Besigėrėdama vaiskiai rožine rudeninio klevo šaka staiga suvokiau, kad esu ne namuose. Kaip atbulinėje filmo juostelėje ėmė suktis vakarykščios dienos vaizdai, ir tas keistas pasiūlymas būti vietoj JOS... Apsižvalgiau, viešbučio kambaryje buvau viena. Bet kambarys jau kitas? Pamačiau ant kėdės savo rūbus ir voką; ten pūpsojo gan solidi suma – „lengvi pinigėliai“, – šmėkštelėjo mintyse. Greit apsirengiau, pinigus įkišau rankinėn, norėjosi kuo greičiau sprukti iš kambario, tarpduryje tiesiog atsitrenkiau į apsauginį.
– Jau palieki mus? – šyptelėjo jis, – o gal vis tik pasiliksi? ... Va, vizitinė, jei persigalvosi, paskambink, susitiksim, aptarsim – nieko asmeniško, tai tik verslas. O tu puikiai susitvarkei. Pavėžėsiu, kur tau? Nepergyvenk, darbe tavęs niekas nieko neklausinės, susitarėme...
Sustingusiomis rankomis paėmiau vizitinę:
– Mane iki namų, – tik pratariau, – pagalvosiu, gal ir paskambinsiu... Viskas įvyko taip staiga, dar nežinau...

novelė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Susitiksime lėktuve

Berniukas gimė kitoks, tai pripažino visi. Vos gimęs jis nusišypsojo, pasirąžė ir užsnūdo daktarui ant rankų. Dešinysis berniuko petys buvo paženklintas kiek šviesesniu už odą ženklu, primenančiu žvaigždę.
– Žvaigždžių berniukas, – pratarė daktaras, – guldydamas naujagimį mamai ant krūtinės. Žvaigždys – taip buvo pavadintas naujagimis.
Bėgo metai, Žvaigždys natūraliai įsiliejo į draugų ratą, be panikos priėmė supantį pasaulį. Skyrėsi jis nuo kitų vaikų tik tuo, kad norėjo nuolat skraidyti lėktuvu: „ten, danguje jaučiuosi arčiau savo namų“, – sakydavo berniukas. Žvaigždys dar buvo per mažas keliauti vienas, todėl jį visur lydėjo tėvai. Jie mėgo keliauti, todėl nors kartą per metus susiorganizuodavo šeimyninę kelionę lėktuvu. Žvaigždys visada turėjo vieną keistą prašymą, kad šalia jo lėktuve sėdėtų ne tėvai, o atsitiktinis pakeleivis. Tėvai nesipriešino sūnaus norui, įsitaisydavo netoliese ir stebėdavo savo sūnų, kuris visą kelionę bendraudavo su nauju nepažįstamuoju. Išlipęs iš lėktuvo Žvaigždys pakartodavo vieną vienintelę frazę –„ne jis,“ – ir daugiau nieko nepasakodavo.
Šįkart šeimyna išsiruošė į saulėtąją, melodingąją Italiją. Kaip ir visada, tėvai, ir pats berniukas laukė prisėsiančio šios kelionės pakeleivio; jis greit pasirodė – niekuo iš minios neišsiskiriantis senstelėjęs vyriškis.
– Sveikas, jaunasis pakeleivi, – maloniai pasisveikino vyras.
– Sveiki, Tamsta seneli, – draugiškai atsakė Žvaigždys.
– Susipažinkime, pabendrausime, kad kelionė neprailgtų. Esu senis Žvaigždėnas, – ištiesė ranką senolis.
– O, koks panašumas, mes beveik vienvardžiai, aš Žvaigždys! – berniuko akys suspindėjo.
– Mėgstu skraidyti, danguje jaučiuosi arčiau namų, – svajingai pasakė senolis.
– Ir aš mėgstu skraidyti, – džiaugsmingai pritarė Žvaigždys. – Kasmet gimtadieniui man tėveliai padovanoja kelionę lėktuvu. Va, gimtadienio tortas dėžutėje – pasivaišinkime.
– Mielai, jaunasis drauge, mėgstu saldumynus, o ypač degančią žvakutę ant torto. Gaila, kad lėktuve jos uždegti negalima.
– Taip, gaila, liepsnelės šviesoje regiu savo tolimuosius namus... Ten liko mano ištikimasis vienaragis, kuris taip norėjo vykti kartu... ir geriausias draugas nykštukas...
– Neapsakomas gimtinės ilgesys, – pritarė senolis.
– Žinote, seneli, praeitą rudenį lankėmės Ventės rage, pakilome į švyturį, tos atsivėrusios marių platybės priminė gimtinę. Mano tolimųjų namų bokštas panašus į švyturį. Ir tas vanagas, prasklendęs virš galvų pažino mane.
– Taip, gyvūnai mus atpažįsta, – pritarė berniukui senis Žvaigždūnas. – Su manim keliauja mano baltoji pelė, ji taip prie manęs prisirišusi, kad negaliu palikti jos namuose liūdėti. Štai ji, mano ištikimoji palydovė, – senolis iš švarko kišenės ištraukė mažą baltą pelytę, kuri žvitriai apsižvalgė, pajudino ūselius ir šmurkštelėjo atgal į kišenę. – Nedrąsi, nes aplinka svetima, nesijaučia saugi, – paaiškino senolis.
Berniuko tėvai, sėdintys netoliese, įdėmiai klausėsi pokalbio. Jis buvo kitoks, nei jie buvo įpratę girdėti. Paprastai pokalbio metu lėktuve sūnus tapdavo neatpažįstamas, keisdavosi jo artikuliacija, tarsi prisiderindama prie kaimyno kalbos. Vykdavo tarsi asmenybės transformacija, pakisdavo net berniuko veido bruožai.
– Gyvenu Žemėje jau aštuoniasdešimt metų, – nutraukė tėvų pamąstymus senolis, – pripratau prie vietinės aplinkos, bet namų pamiršti negaliu – traukos dėsnis toks stiprus, nenugalimas. Beveik kasnakt sapnuoju tą mielą širdžiai ir tokį tolimą pasaulį... – senolis atsiduso ir užsimerkė, panirdamas į savo mintis.
Žvaigždys taip pat sunkiai atsiduso, kaip ir senolis atsirėmė į kėdės atlošą ir užsimerkė. Tėvams akimirkai pasirodė, kad jie paniro į tą pačią svają, kad jie mato vienodus vaizdinius, kad jų prisiminimai tapatūs.
– Reinkarnacija, tas nuostabus atsinaujinimo būdas vyksta ne tik Žemės planetoje, atgimimas apima visą Visatą. Niekada nežinai, kurioje planetoje gimsi, – užmerktomis akimis kalbėjo senolis, – štai tokia tikroji biologija.
– Taip, gyvybės raktas dar nesuvokiamas žemiečiams, – tokiu pat rimtu tonu pritarė Žvaigždys. Ar atsimeni, seneli, kad ir Izolda norėjo atgimti Žemėje? Ta sena ragana nenorėjo mūsų išleisti vienų.
Senolis šyptelėjo, paėmė berniuką už rankos:
– Kaip smagu, kad mes susitikome, tiek ilgai tavęs ieškojau.
– Aš tavęs laukiau seneli, norėjau kasdien skristi, juk toks buvo susitarimas – „susitiksime lėktuve“, aukštai virš Žemės, čia lengviau pažinti saviškius.
– Taip, mano berniuk, žemiška tribūna menka pagalbininkė sutikti artimą sielą.
– Čia, Žemėje mūsų kieme auga medis, kuris man primena tolimuosius namus. Aš suprantu šlamančių lapų kalbą – jie pasakoja, kas vyksta ten, toli.
Berniuko tėvelius nustebino sūnaus filosofija, apie medį jie dar nebuvo girdėję.
– O taip, medžiai atsiliepia į mūsų širdies dainą, jie dainuoja kartu, juk jų sėklos taip pat iš tolimųjų pasaulių, – tik ką susipažinę pakeleiviai kalbėjosi kaip pačiais artimiausiais giminystės saitais susaistyti žmonės.
Skrydis artėjo į pabaigą, lėktuvas nusileido ir Žvaigždys atsisveikino su seniu Žvaigždūnu:
– Iki greito pasimatymo, mano berniuk, – švelnios senolio rankos apglėbė berniuką.
– Iki pasimatymo seneli, aš lauksiu.
Atsisveikinęs su pakeleiviu, Žvaigždys pirmą kartą nepasakė – „ne jis“. Berniukas tarsi pasikeitė, jis visas spindėjo džiaugsmu.
Greitai prabėgo atostogų savaitė, šeima grįžo namo, įsisuko į kasdienybės rutiną. 
Prabėgo metai, tėvai vėl pradėjo planuoti atostogų išvyką, bet Žvaigždys pasakė, kad jiems to daryti nebereikės, nuo šiol tai už juos padarys senelis. Tėvai nusistebėjo tokiu pareiškimu, bet nesipriešino, buvo įpratę prie sūnaus keistenybių.
Vieną dieną mama iš pašto dėžutės parsinešė laišką su jų pamėgtos kelionių agentūros antspaudu, kuriame buvo laiškas:
„.Maloniai laukiame jūsų mūsų oro kompanijos lėktuve. Kelionę ir bilietus į Australiją jums dovanoja KOMPANIJA BMV.“
– Tai senelis, tai senelis– vaikiškai džiūgaudamas šnibždėjo Žvaigždys. – Jis man sakė, kad gyvena Miunchene, dirba BMW kompanijoje.
Tėvas trumpam užsimerkė, pabandė suvaldyti užplūdusias mintis. Netoliese vyko naujo namo statybos, stiprus triukšmas sugrąžino vyrą į realybę. – „Nejaugi tikrai mūsų sūnus ateivis? Ir jis čia ne vienas?“ – keisčiausios mintys sukosi vyro galvoje...
– Visi mes ateiviai, tėveli, tik ne visi tai žinome, – atsiliepė Žvaigždys į neramias tėvo mintis...

Susitiksime lėktuve (novelė, fantastika)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. liepos 12 d., penktadienis

Mes vėl kartu!


Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų...
Miglė dažnai jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje, kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo... ne čia jos vieta. Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas, griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! ...Ir štai, kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija, Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai, Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia neužsibus...
Vizos laukimas užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai, kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo, atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą, jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“ įspūdžiais.
Į Paryžių autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti, pasimesti... Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, – išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? – Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą žmogų?
– Siuzan, tai tu, tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino, girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą... Miglė užsimerkė ir visa esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą... kaip seniai ji laukė šios akimirkos...
Kiek laiko jie taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra, neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas... Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia netoliese mano dirbtuvės...
Miglė nesibaimino, kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus...
Edgaras kalbėjo ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!


Mes vėl kartu! (novelė, fantastika, persikūnijimas, reinkarnacija)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. gegužės 31 d., penktadienis

Saulės akiniai



Pirmieji pasaulyje akiniai pasirodė XII a. 
Senovės Kinijoje. 
Dūminius kvarco akinius nešiojo teisėjai, kad apklausų metu nesimatytų jų akių išraiškos. 
Tai šiuolaikinių saulės akinių tolimieji protėviai.

Teisėjas Li Ching Yuenas jau pusdienį klausėsi liudytojų teismo posėdyje, jis jautėsi pavargęs. Akys, net pridengtos kvarciniais stiklais, paraudo, o teismo posėdžio pabaigos dar nesimatė. Teisėjas mažai begirdėjo pasisakančiųjų liudijimus. Iš teismo posėdžio vaizduotė jį nukildino į gamtą: žalias kalnas, kur po kiekvienu medžiu gaivinantis pavėsis, ir tyla; tokia tyla, kurioje siela iškart nurimsta, nuvargęs kūnas užsnūsta. Tas vaizdas taip stipriai sujaudino teisėją, kad jis atsiprašęs kolegų dėl neva „ staiga suprastėjusios savijautos“, tyliai išslinko iš posėdžio ir nukulniavo namo. Teisėją vargino ir tie akiniai, kurie šįryt buvo išdalinti, kad apklausiamieji nematytų teisėjo akių išraiškos; per juos pasaulis atrodė kitoks. Vos išėjęs iš teismo salės akinius Li nusiėmė ir paslėpė kišenėje, atsivėrė žavus gamtovaizdis, kurio gaivią žalumą vyriškis gėrė visomis kūno poromis. Dingo nuo akių paraudimas, nuotaika pagerėjo.
Stumtelėjęs savo namų duris pajuto, kaip jį apakino ryški šviesa. Pridengęs jas ranka, įžengė vidun. Tai, ką pamatė atmerktos Li akys, atėmė žadą. – „Miražas, – pagalvojo vyriškis, – pervargau. Turbūt, tie akiniai krečia pokštus?“ – Užsimerkė ir vėl atsimerkė, vaizdas nesikeitė. Aplinka buvo visiškai nežinoma, nepažįstama, nebent obuolys ant stalo – obelis augo jo kieme ir sultingais vaisiais šeima mėgavosi jau ne vienerius metus. Užuodė pažįstamą aromatą, jį skleidė aromatinė žvakė – „cinamonas“ – patikslino mintyse kvapą Li.
Protas negalėjo paaiškinti, kas įvyko ir kur dabar teisėjas randasi. Jis tik pajuto, kaip karščio bangos energija užliejo kūną – „reikia kažką daryti ir kuo greičiau“ – pagalvojo ir ėmė žvalgytis. Pasižiūrėjo dešinėn, po to kairėn, ant kulno apsisuko aplink savo ašį, akys nukrypo į šviesą sienoje. Prisiartino, atitraukė užuolaidą ir bamt, kakta atsimušė į stiklą – tokio skaidraus stiklo jis dar nebuvo matęs! Atsitraukė, bet įgudęs teisininko žvilgsnis spėjo užfiksuoti keistus vaizdus anapus skaidrios sienos: žmonės, daug žmonių, keistai apsirengę... „Kur aš?“ – Li širdis nevalingai sudrebėjo ir jis pajuto siaubingą alkį. Prisiminė, kad ant stalo padėtas obuolys. Atsikando ir sustingo, vyrui pasirodė, kad jo burna prisipildė nuodais, pradėjo tirpti lūpos, liežuvis ir jis išspjovė kąsnį. Tą akimirką išgirdo keistą garsą, pamatė, kaip prasivėrė siena ir kambaryje pasirodė jaunuolis. Jų žvilgsniai susitiko, nuostaba vienodai suapvalino jų akis, bet praėjus pirmajam šokui jaunuolis prabilo nesuprantama kalba. Li sustingo, agresijos iš pasirodžiusiojo jis nepajuto, todėl nežymiai nusilenkęs prisistatė: „Esu Li Ching Yuenas, teisėjas iš Šansi provincijos teismo. Kaip atsidūriau čia paaiškinti negaliu“. Vėl truputį linktelėjo ir laukė atsakymo. Nepažįstamas jaunuolis šyptelėjo, vėl kažką pasakė ir iš krepšio išsitraukė juodą lentelę. Pavedžiojo pirštu ant jos ir prinešė Li prie burnos. Teisėjas Li buvo supratingas žmogus, todėl linktelėjo ir dar kartą pakartojo: „Esu Li Ching Yuenas, teisėjas iš Šansi provincijos teismo, kaip atsidūriau čia paaiškinti negaliu“. Juoda lentelė prakalbo Li nepažįstama kalba. Jaunuolis išklausė, nusišypsojo, kažką pasakė lentelei ir jau prie Li ausies prikišo šį daiktą, iš kurio suskambo daininga kinų kalba: „Malonu, būkime pažįstami, jūs Lietuvoje, mano vardas Pranas“. Li nesuprato, ką reiškia „Lietuvoje“, bet iš nepažįstamo jaunuolio jusdamas draugiškumą pasidomėjo:
– Kas čia per daiktas?
– „Planšetė,“ – išgirdo dar vieną nežinomą žodelį. Per ilgus teisėjavimo metus Li išmoko daugiau klausytis, nei klausinėti, todėl pagarbiai linktelėjo ir laukė. Jaunuolis pamatė atkąstą obuolį ir išspjautą kąsnį Li rankoje.
– Tai nuodai, – išskaitęs klausimą naujojo pažįstamojo akyse atsakė Li, – atrodo, kad apsinuodijau, reikia daug išgerti vandens, – paaiškino juodajai lentelei.
Pranas nusijuokė:
– Tikrai nuodai, bet užtat vaisiai negenda, net tris metus išsilaiko!
Išgėręs stiklinę vandens, po to antrą, Li nurimo ir klestelėjo į netoliese stovėjusį fotelį.
– Tai kažkokia abstrakcija, – aiškino savo padėtį teisėjas, – reikėtų daugiau informacijos, padėtų oficiozas.
– Hm, gal geriau viską parodysiu! – po miklių Prano pirštų paspaudimų planšetės ekrane ėmė keistis vaizdeliai. Li pradėjo suktis galva: jis pamatė keistus skaičius:
– Ar čia data? 2018-ieji po Kristaus gimimo? – Pranas linktelėjo.
Kiek pasėdėjęs ir atgavęs vidinę pusiausvyrą Li paėmė planšetę į rankas ir ėmė jai kalbėti. Jis papasakojo, kad vos prieš kelias valandas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame pirmą kartą teisėjams buvo išdalinti kvarciniai akiniai nuo saulės, kad ilgo posėdžio metu taip nenuvargtų akys. Kad gyvena jis Kinijoje ir skaičiuojant pagal Kristaus kalendorių būtų 1200-ieji.
Prano veidas nuolat mainėsi, jame atsispindėjo ir nuostaba, ir juokas, ir nebylūs klausimai. Kiek patylėję abu sutarė, kad dabar jiems gali padėti tiktai maistas – tuščias pilvas prastas pagalbininkas smegenims. Pradžiai šokoladas, jis suaktyvina smegenų veiklą, pakelia tonusą. Li liko sužavėtas, tokio poveikio jis dar nežinojo, beveik akimirksniu jis pajuto jėgų antplūdį.
Naujasis bičiulis ateivį iš praeities pakvietė pasivaikščioti. Planšetę pasiėmė drauge, juk ji su garsinių vertimų programėle buvo svarbiausias atributas jų bendravime: tarpininkas, vertėjas ir tiesiog bendražygis, be kurio vargiai šie du skirtingi žmonės būtų susikalbėję.
– Tuoj atvažiuos troleibusas, – paaiškino Pranas.
Transporto priemonė sukėlė sumaištį Li galvoje – „vežimas su ūsais, ir jo netraukia jautis? Kaip jis juda?“ – Neklausinėjo, tik paklusniai sekė iš paskos. Pranas tiesiog spindėte spindėjo džiaugsmu: kiek kartų jis skaitė apie laiko skyles, apie žmones, atklydusius iš praeities ir ateities. Ir štai likimas jam padovanojo tokį susitikimą. Fantastika!
Keistas atvykėlio apdaras Prano nešokiravo, bet tvarkos sergėtojams jis pasirodė įtartinas, jų rankose pasirodė antrankiai. Jaunuolis suskubo paaiškinti, kad tai kinų aktorius, kuris filmuosis reklamoje. Policininkai pakraipė galvas ir antrankiai dingo, o žvilgsniai sušvelnėjo. Jaunuolio motyvacija jiems pasirodė įtikinama.
Pranas teisėją atsivežė į pramogų parką – „duonos ir žaidimų“ – tai suprantama kiekviename amžiuje.
Li nustebino tik tai, kad dauguma žmonių buvo su akiniais nuo saulės:
– Ar jie visi teisėjai? – pasidomėjo. Pranas prapliupo juoktis:
– O ne, drauguži, dabar tai visuotinė mada, o ne išskirtinė teisėjų privilegija, – išgirsta istorija apie Kinijos teisėjų privilegija atrodė ir mistiška, ir juokinga. – „Kaip stipriai per šimtmečius pakito daikto vertė,“ – šmėstelėjo mintis Prano galvoje.
Vaikštinėjantiems po parką vyriškiams kelią pastojo didžiulis pastatas, halė:
– Čia vyksta dažasvydis, – mostelėjo Pranas į uždengtą angarą. – Kaip tik dabar rungtyniauja komandos.
Ginklai žaidėjų rankose Li pasirodė grėsmingi, o po šūvio likusios dėmės sukėlė nerimą: „ar tai tikrai tik žaidimas?“– tyliai sau pamąstė Li.
– Mūsų netikėta pažintis – visiška abstrakcija! – garsiai samprotavo Pranas. – Kas patikės, kad visa tai tiesa? Aha, vadinasi, reikia liudininkų! Vienas kitas skambutis ir draugai greitai sulėks.
Tačiau jo ranka sustingo, taip ir nepaspaudusi nė vieno telefono klavišo. Kažkas nematomas sustabdė: „tai tavo svečias, nereikia pašalinių“.
Atsisukęs Pranas pamatė, kad Li jau ne vienas, šalia stovėjo mergina:
– Ji barakuda, neprasidėk su ja, – ir pasikabinęs Li už parankės nusivedė nuo gundančios gražuolės.
Mergina atvykėliui patiko, bet pakluso naujajam draugui. Ši trumputė pažintis staiga priminė namus ir tą aplinką, kuri dar ryte jį supo. Įvykiai, kurie kaip krioklys užpylė atvykėlio gyvenimą, įmetė jį į visiškai nežinomą pasaulį, neleido atsikvėpti, jie murdė ir džiugino vienu metu ir jau nebeatrodė tokie svetimi; o namai nutolo, prisiminimai apsiblausė. Įvykiai taip greitai keitėsi, kad Li nebuvo kada nugrimzti praeitin.
Staiga prieš akis jis pamatė didžiulę žalią pabaisą ir sustojo kaip įbestas, sustabdydamas ir Praną.
– Aaa, tai „Šrekas“, vaikiško filmuko herojus, vaikų numylėtinis, – paaiškino Pranas, mostelėdamas ranka į didžiulę iškabą ant halės sienos. Balsas iš planšetės jo lietuvišką kalbą išvertė į kinų.
Pranas džiūgavo, jo gyvenimas virto pasaka, – „tai bent fizika, kažin ar patys fizikai patikėtų tuo, ką dabar aš išgyvenu?!“
– Dažnai ilgėliau užsibuvęs svečias man tampa kaip dagys po uodega, – garsiai ištarė jaunuolis, – bet ne tu, nes tu mano gyvenimo stebuklas, tu užtvirtinai mano tikėjimą galimybe keliauti laiku; ir jokia fizika čia nieko pakeisti jau nebegalės!
Diena buvo karšta, pasodinęs svečią ant suoliuko pavėsyje, Pranas nuskubėjo ledų. Trumpo atokvėpio metu kiekvienas paniro į savo mintis. – „Su akiniais nuo saulės matau daug žmonių, bet jie ne teisėjai, jie tik paprasti žmonės. Teisėjas visur ir visada reikalingas, taigi darbą rasiu, išgyvensiu,“ – taip  mąstydamas teisėjas Li prisiminė savo namus, šeimą ir pietums jo laukiančią žmoną. Ta neblėstanti šeimos židinio šiluma ir nuoširdi meilė žmonai suspaudė širdį. Vyriškis giliai atsiduso –„kažin, ar kada beišvysiu savąją mylimąją...“. – tačiau susiėmė ir pat sau įsakė: „reikia bengti blaškytis tarp dviejų gyvenimų, laikas susitaikyti su esama padėtimi, matyt, toks jau mano likimas.“ – Li pakilo nuo suoliuko ir pradėjo negrabiai radžbintis – „taip, mano apranga šiam pasauliui nepritaikyta; teks pasakyti juodajai lentelei, Pranas padės prisiderinti prie pasikeitimų. O, kaip mums pasisekė, koks gi būtų bendravimas be planšetės? Taip, pasaulis pradėjo stipriai žmoniškėti, net svetimšaliams susikalbėti darosi vis paprasčiau, nebereikia mokytis net svetimų kalbų!“
Vakarėjo, Pranas pasiūlė grįžti namo pailsėti, o pažintį su naujuoju pasauliu pratęsti rytoj. Li sutiko, diena išties buvo varginanti.
– Čia vonia, atsigaivink, – mostelėjo namų šeimininkas į duris.
Li atidarė vonios duris, ryškus švytėjimas jį ir vėl smarkiai apakino. Apgraibomis nusiėmė akinius, bet vis dar buvo užsimerkęs.
– Anksti sugrįžai, išgirdo mielą žmonos balselį, – iš netikėtumo Li net sustingo, nedrąsiai atmerkęs vieną akį pamatė savo žmoną, ryškioje šviesoje matėsi tik jos kūno kontūras, jos galvą su tamsių plaukų kuodu supo vaivorykštinė aureolė. – „Miražas baigėsi?“– pats sau nusišypsojo Li.
„Vis tik tie akiniai – didis išradimas!“

Saulės akiniai (novelė, fantastika, laiko skylė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. gegužės 17 d., penktadienis

Moneta

Pagaliau atostogos, – moneta pasirąžė savo metaliniame kūne, išsitiesė ir savo herbine puse žvelgdama į saulę gėrė jos šilumą. – Kokia vis tik aš pavargusi, – atsiduso giliai moneta. – Tiek daug keliauta, tiek pasaulio matyta“, – džiaugsmas užliejo nuo saulės sušilusį monetos kūną, vis dar jaunatviškai spindintį ir be gilių sužalojimų – vos vienas kitas įbrėžimas. Tokia jauna, o jau kiek daug pažinau“, – žavėjosi savo gyvenimu moneta.
Pušys švelniai šlamėjo, skleisdamos įkaitusių sakų kvapą, jūra kvepėjo žydinčiais dumbliais. – „Prisikvėpuosiu jodo ir vėl į kelionę“, – mąstė moneta gulėdama smėlėtame pajūryje. – „Rinko gintarėlius, o pinigėlius tai išmėtė, – priekaištaudama paskutiniam savo šeimininkui suniurzgėjo moneta. – Gal ir gerai, kad toks žioplys, nors iš tiesų, tai jis buvo tikras eruditas, autorius ne vienos populiarios knygos“, – prisiminė moneta paskutiniuosius savo namus, mokslininko švarko kišenę. Kiek daug nepažįstamų žodžių ji tada išgirdo: metafizika, amžinybė, pirmapradė patirtis, sąlytis, iki-kultūrinė būtis, dobilas – visus ir prisiminti sunku. Prisiminė, kad pateko į tą kišenę iš knygyno kasos, eruditas įsigijo dar vieną žinių šaltinį – knyga jam buvo šventas daiktas. Grąžą įsimetė į kišenę, kaip smulkmę. Teko monetai adaptuotis toje kišenėje, bet toks jau pinigo gyvenimas, kaip amžinas sūkurys – niekada nežino, kas nutiks rytoj, į kieno rankas pateks. O, kiek jų buvo, tų rankų!
Prisiminė moneta, kaip ja buvo atsiskaityta už lašinius turguje, prekeivio rankos buvo tokios riebios ir taip skaniai kvepėjo šviežiu dūmeliu, kad moneta pati pasijuto valgoma. Neilgai tai truko, katinas ją nulaižė savo aštriu liežuvėliu.
Kurį tai laiką moneta gyveno Ferrari automobilyje – važinėjo greitai, su vėjeliu, klausydama sunkaus roko. Galima sakyti, kad tai irgi buvo atostogos, bet vieną dieną Ferrari šeimininkas numetė pinigėlį vargetai. Sugrubusios rankos ilgai spaudė monetą prie krūtinės, ji net sušilo, įkaito – matyt, ne kasdien toks pinigėlis aplankydavo naująjį šeimininką. Neilgai užsibuvo moneta pas vargetą – rūgpienis ir ragaišis vargetai buvo brangesni nei metalo gabaliukas.
Moneta vėl atsidūrė kasoje tarp tokių kaip ji monetų. Pažįstamas šis jausmas jai buvo nuo mažumės – tai beveik gimtieji namai, tik kiek mažesni. O va banke moneta jautėsi labai galinga – maišas monetų! Koks nepasakomai saldus jausmas – tai kaip gimtieji namai, kur viskas sava, pažįstama. „Kai mūsų daug, kai šalia monetų sugula ir šiugždantys banknotai, o jei dar ir aukso lydiniai prisideda – mes jau jėga, mes pasaulio valdovai: visi tada prieš mus lenkiasi – ir prezidentai, ir bažnyčios tarnai“.
Įkaitinta saulės, lengvai apnešta drėgnu smėliu svajojo moneta, kai išgirdo, kad skamba varpelis – šlapias šuns snukis apuostė monetą, po to pakėlė koją ir ... „O ne, tai jau per daug!“, – moneta net sudrebėjo iš bejėgiškumo. Po kurio laiko vėl pajuto drėgną nosį ir vėl tas šlapimas – „tu, gyvuly, atsipeikėk, aš tau ne kokia šunų pašto dėžutė, aš moneta, aš pasaulio valdovė! – piktinosi moneta be judesio gulėdama smėlyje.
„Geriau jau būčiau likusi gandro lizde, į kurį mane įkėlė tas keistas senolis, kad turtus pritraukčiau“, – liūdnai prisiminė moneta. – Gandras bent aukštai gyvena, joks nevykėlis keturkojis prie lizdo nepriartės. Neilgai džiaugėsi aukštybėmis moneta – šarka vagilė užmatė blizgesį ir vos nenusitempė savo slėptuvėn. O ten, jau skaityk, kad gyvenimas baigėsi, kaip kalėjime gali praleisti ne vienerius metus. Gerai, kad tas katinas pagavo šarką už uodegos.
Nepamena moneta, kaip ilgai ji išgulėjo ant keliuko, tik išgirdo „ herbas“ ir suprato, kad „sėkmingai“ nukrito – herbu į viršų, pajuto, kaip ją užmynė, kad visus blogus praeities saitus nutrauktų, ir pakėlė. Jaunuolio veidas spindėjo, jį aplankė meilė, visas pasaulis jam buvo mielas. Moneta gan greitai buvo iškeista į gėlių puokštę mylimajai.
Trumpai pasimurdžiusi nedidukėje dėžutėje tarp saviškių, moneta vėl keliavo. Prisiminė moneta ir tą žmogų, kurio kišenėje gulėdama susitikdavo su miniomis pasekėjų. Apreiškimas nuskambėdavo kiekvieno susibūrimo metu. Susirinkusieji šaukdavo „Šviesa, Šviesa nusileido jam ant galvos“. Prisimena, kaip paniekinamai jis kalbėdavo susirinkusiems apie pinigus, kaip apie blogį, velnio išmislą. Ir kiek daug monetų, banknotų ji sutiko jo aukų dėžutėse. Tribūna buvo jo darbo vieta, jam atsiverdavo beveik visi užrakinti vartai. Tačiau vieną dieną jį sulaikė policija, kaip šarlataną. Ir tada moneta atsidūrė kalėjimo saugykloje – kaip liaudis sako: tiurmos, terbos ir lazdos neišsižadėk...
Neilgai ji pragulėjo toje dėžutėje, paleistas iš kalėjimo, šventasis ar šarlatanas, pirmiausia paklausė praeivio, kur artimiausias viešbutis? Ten, viešbutyje moneta ir nusėdo kuriam tai laikui...
Dviračio ratai šokinėjo, važiuodami grįsta gatvele, iškrito moneta iš kišenės ir nuriedėjo. Ir tas vamzdis, ir dar lietus prasidėjo, stipri srovė vis plovė ir plovė monetą, kol ją pakėlė praeivio ranka.

Prisiminimai keitė vienas kitą, o moneta nejudėdama gulėjo smėlyje, kuris jau buvo pradžiuvęs nuo rytinės drėgmės. Net nepastebėjo moneta, kaip įsidienojo ir aplink prisirinko žmonių. Šalia jos šleptelėjo rankinė, batai, išsitiesė rankšluostis, o ant jo kūnas, pasiruošęs priiminėti saulės vonias. Tos plaukuotos rankos valė smėlį nuo rankšluosčio ir moneta praslydo pro pirštus. Rankos sustingo ir dar kartą perbraukė per smėlį. –„Štai ir naujasis šeimininkas, – pagalvojo moneta – atostogos baigėsi...“

Moneta (novelė, atostogos, moneta, pinigai, kelionė, praeities prisiminimai, svajonė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. gegužės 10 d., penktadienis

Atleidimo galia


Oras kvepėjo įkaitusiais sakais, sūria jūra ir ramybe. Parko estradoje įsikūręs orkestras ruošėsi vakaro koncertui. Svajingos melodijos darniai įsiliejo į tylą ir suaštrino svaiginantį tirpstančių sakų aromatą. Kurortinis sezonas dar neprasidėjo, ir Miglė ramiai vaikščiojo parko takeliais, prasilenkdama tik su vienu kitu poilsiautoju. Netikėtai akys užkliuvo už neįprasto daikto – žolėje gulėjo pasaga. Miglė pasilenkė ir pakėlė ją. –„Tai mano laimės pasaga“, – pagalvojo Miglė, o minčių sūkurys ėmė nešti ją praeitin, viskas buvo taip senai, taip senai...
– Meilužiai, meilužiai, – girdėjo Miglė pavijimui mažos mergaitės linksmą juoką. Auksutė nežinojo TO žodžio prasmės, ji tik kaip papūga atkartojo savo mamą, kuri nuolat kartodavo „meilužiai“, vos tik kalba pasisukdavo apie Miglę...
Jie vaikščiojo mažo miestelio gatvėmis – ji šešiolikmetė gimnazistė ir solidaus amžiaus mokytojas. Jiems buvo gera kartu, beveik be žodžių jie suprasdavo vienas kitą, dažnai juokaudavo. Gyveno jie viename name, todėl nenuostabu, kad dažnai susitikdavo eidami iš namų, ar sugrįždami į juos. Tačiau kitiems šie pasivaikščiojimai neatrodė tokie nekalti. Vis dažniau Miglė sugaudavo pagiežos pilnus žvilgsnius, vis dažniau sau už nugaros išgirsdavo pašaipą : „meilužiai, nei gėdos, nei sąžinės“. Visuotinis miestelio gyventojų nepasitenkinimas vis augo, nors Miglė niekaip negalėjo suprasti, kodėl?
Tuomet į miestelį atvažiavo cirkas su gyvūnais. Dramblys vaikščiojo gatvėmis, keldamas didžiulį džiaugsmą ir vaikams, ir suaugusiems. „Jei dramblys būtų žmogus, tai jis būtų tikras dribla,– prisiminė Miglė mokytojo žodžius, sukėlusius jų garsų bendrą juoką, abiejų vaizduotės nupiešė panašų vaizdinį – žmogus dribla. Tas atviras juokas ir buvo paskutinis lašas, sukėlęs aplinkinę audrą: patyčios, pašaipos, panieka – visa tai pasipylė ant jų galvų. Tikėjimas, kad šis visuotinis pyktis, tik miražas, tik nemalonus sapnas, iš kurio ji, Miglė tuoj tuoj nubus, kasdien vis silpnėjo. Ji susirgo, kelias savaites blaškėsi karštyje, o kai pasveiko, sužinojo, kad mokytojas paliko mokyklą ir persikėlė gyventi į kitą vietą. Miglę užvaldė siaubingas keršto ir neapykantos jausmas. Ji užsidarė, užsisklendė, pasislėpė savo kiaute. Jos gyvenimo orbita susitraukė beveik iki taško. Po metų baigusi gimnaziją išvažiavo studijuoti į užsienį. „Ar tai buvo meilė? – pati savęs klausdavo Miglė. Pati sau ir atsakydavo – taip, tai buvo meilė, tyra, vaikiška ir tėviška meilė,“ – ji niekur nedingo, ji ligi šiolei tūno slėpiningiausioje širdies kertelėje.
Prabėgo devyneri metai, kol pagaliau Miglė ryžosi sugrįžti į namus. Miestelis per tuos metus beveik nepasikeitė. Katės šildėsi saulės atokaitoje, gaudydamos vakarėjančios dienos paskutinius šilumos dvelktelėjimus. Nepasikeitė ir čia gyvenantys žmonės, tik nesustojantis laikas kiek pakeitė jų veidus: kam padovanojo sidabro giją plaukuose, kam raukšlę veide, kam koją pakreivino. Miglė pabandė identifikuoti, surasti tą žmogystą, kuri pirmoji metė į ją neapykantos akmenį, kai pamatė priešais ateinančią pagyvenusią, matyt, nesaldaus gyvenimo palaužtą moterį. Ji judėjo tarsi šešėlis, sustingusiu bebruožiu veidu. Toje moteryje Miglė pažino Auksutės mamą. Jau vėliau sužinojo, kad likimas nepagailėjo tos moters. Žavioji dukrelė Auksutė nesulaukusi nė aštuoniolikos pabėgo iš namų, „užsėdo ant adatos“, dabar priverstinai gydoma klinikoje, kad išgyvens, šansų mažai.
„Pats geriausias orakulas yra likimas,“ – pagalvojo Miglė. Visai nesvarbu, kaip giliai užslėpti norai ir siekiai, likimas viską iškelia į paviršių – ženklais užrašo gyvenimo knygoje, palieka žymes ant kūno. Suvokimas, kad atleisti, reiškia paleisti, pakirto Miglei kojas, ji trumpam pritūpė, apsižvalgė, ieškodama, kur prisėsti. Tik dabar ji suvokė, kiek ilgai nešiojo savyje neapykantą tam nežinomam asmeniui, sujaukusiam jos tyrą jaunystės jausmą. Vėjo pūkšnis įsisuko į žydinčią obelį ir žiedlapiais apipylė Miglę. Ji nebenorėjo pykti, nebenorėjo keršyti, jai pagailo tos moters, kuri vaikšto kaip šešėlis. – „Gal mano neapykanta taip suėdė tos moters gyvenimą? – šmėkštelėjo siaubinga mintis. – Dievas gyvena kiekviename iš mūsų, ir jis vienas visiems.“
Praeities prisiminimai buvo tokie slogūs, kad Miglė nusprendė pailsėti prie jūros – kaip seniai jos nematė, neuostė, net buvo primiršusi tą nuostabų erdvės pojūtį, kurį sukelia bekraštė jūra.
Ant parko suolelio įsikūręs gatvės muzikantas jautėsi pakylėtai. Jo klerkinti akordiolika sugrąžino Miglę į realybę. Rankose ji laikė pasagą – „mano laimės pasaga“, – nusišypsojo jauna mergina. Netikėtas glosnus einančio pro šalį jaunuolio prisilietimas suvirpino jos sielą. Miglė, abiem rankomis laikydama savo laimės pasagą atsisuko ir pamatė nedrąsią jaunuolio šypseną. Ji nusišypsojo kol kas dar nepažįstamam jaunuoliui – ji ir vėl galėjo džiaugtis – laisvai, atvirai, kaip tada vaikystėje...

Atleidimo galia (novelė, atleisti, laimė, įtaka, pagieža, pikti liežuviai)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia






2019 m. gegužės 3 d., penktadienis

Dievo vaikai


Programišius Ignas, dienas ir naktis leidžiantis prie kompiuterio ekrano, net nepastebėjo, kada baigėsi žiemos sezonas ir kaip, aplenkusi pavasarį, atėjo vasara. –„Pagaliau ištrūksiu iš savo ankšto kambarėlio į tolius, į žaliąsias pievas, kuo toliau nuo kitų ir nuo savęs, tokio išvargusio... “ – Išsekęs po nemiegotos nakties ir iškvėpuoto kambario oro, vaikinas atitraukė užuolaidas ir sustingo, pakerėtas gamtos skaistumo. Pravėrė langą ir pilna krūtine įkvėpė ryto gaivą. Pasidengusi šviežia žaluma gamta dvelkė vėsa. Galva apsvaigo ir akys užsimerkė. Mintyse šmėstelėjo aguonų laukas, skaisti liepsnos spalva, ne tai raudona, ne tai oranžinė... ir žiedlapių plevenimas – visas laukas tarsi dega. Iš kur visa tai? – pats savęs retoriškai paklausė programišius. Nebylų klausimą užgožė metalo ir dūmų kvapas, įslinkęs pro atvirą langą. „Taip, netoliese garažuose įsikūrusios metalo dirbtuvės, – pamąstė Ignas, – matyt, ir mašinų „remonteris“ turi daug užsakymų, o gal nemiga kankina,“ – susikreipė kreivu šypsniu lūpos. Stiprus garsas sudrebino langų stiklus ir užspaudė ausis, vaikinas pamatė, kaip virš namo į viršų stačiu kampu kyla lėktuvas, tarsi už šturvalo sėdėtų kamikadzė. –„Gal pilotas driftingo meistras ir šonaslydis jo hobis? – prabėgo keista mintis vaikino galvoje. – Tik štai kaip tai atrodo, kai valdai ne mašiną, o lėktuvą“.
Vėl kažkur giliai mintyse iškilo degantis aguonų laukas, išstumdamas aplinkos kvapus ir garsus. – „Visai neseniai mačiau šį vaizdelį, ir visai čia pat?“ – Igno mintys maišėsi, vėlėsi, kol pagaliau atrado minčių kompiuteryje reikiamą failą. Afiša skelbė, kad atidaroma žymios menininkės Agnesės M. tapybos darbų paroda „Dievo vaikai“, šiandien vakare. „Va, iš kur tas degantis aguonų laukas!“ – tai afiša, tai skelbimas ir jame kaligrafiškai išvedžiota spindinti raidė "M". Įkyrios mintys vis lindo ir lindo Ignui į galvą, neleido atsipalaiduoti ir kurti ilgai lauktų atostogų planus. Ketinimas aplankyti parodą jam pasirodė kvailas – juk niekada nesidomėjo menu, juolab tapyba. Ignas pasuko virtuvėn, ketindamas atsikratyti įkyrių minčių. Žvilgsnis užkliuvo už svetainėje ant stalo gulinčio nėrinio. Vąšelis keistai kyšojo kilputėje, šis visažinis įrankis nagingos nėrėjos rankose iš siūlų kamuoliuko tokius raštus sukuria. Dar nežinia, kas svarbesnis – nėrėja ar vąšelis? Prisiminė vąšelį sesers rankose – kaip greitai ir mikliai jis juda.
Akimirką pasvarstęs, Ignas vis tik nusprendė dar kartą žvilgtelėti į afišą, kad išsklaidytų jį gluminusias mintis. Miesto gatvės jau lėtai šurmuliavo, žmonės skubėjo darban. „Šiūptelėti žirnių ant šaligatvio, tiesiai praeiviams po kojomis,“ – kipšiška mintis šmėstelėjo Ignui. Nepatiko jam tas rytinis pasivaikščiojimas tarp susikaupusių veidų. Norėjosi kažko išblaškančio, netikėto, kaip ką tik matytas aguonų laukas afišoje. „Eisiu, eisiu į parodą,“ – tvirtai  nusprendė Ignas ir pasuko namų link – dar suspės snūstelėti iki parodos atidarymo... Pabudo staiga, lyg pagal kažkieno įsakymą. Laikrodžio rodyklės artėjo prie septintos valandos. Greitai nuprausė užmiegotas akis, perbraukė pirštais plaukus, įsispyrė į kedus ir išskubėjo į parodos atidarymą.
Dailės galerija „Rojaus sodai“ dvelkė paslaptim, iš vidaus sklido švelnus smilkalų aromatas, vestibiulyje būriavosi pasipuošę svečiai. Ignas pasijuto nejaukiai – be kostiumo, kedai apdulkėję, bet paroda jį traukė tarsi magnetas. Salonas vis dar buvo paslaptingai uždarytas, paslėptas po nepermatoma širma, pro kurią įspisti negebėjo nė vienas smalsus žvilgsnis. Prie širmos pasirodė garbaus amžiaus, bet jaunatviškai liekna moteris. Jos veidas dvelkė išmintimi, ramybe ir dar kažkuo Ignui neužčiuopiamu, bet labai pažįstamu. Moteris nusišypsojo susirinkusiems ir be žodžių pravėrė duris. Ji pirmoji įžengė į salę ir sustojo paveikslų fone. Palaukė, kol visi sueis, kol nurims šurmulys.
– Upės slenksčiai primena gyvenimo slenksčius. Jei esi įgudęs irkluotojas, slenksčiai – nebaisūs, tik reikalauja daugiau susikaupimo. O jei pirmą kartą bandai teoriją paversti realybe, tai yra  didelė tikimybė apsiversti, pasinerti ir netgi nebeišnirti. Taip diena dienon, metai iš metų gyvenimas moko – paklusniuosius veda, prieštaraujančius auklėja, kartais labai skaudžiai, – dailininkė šypsojosi.
Salėje stovėjo mirtina tyla, daugelis susirinkusiųjų buvo dailininkės artimieji, draugai, jos talento gerbėjai – jie pagarbiai klausėsi menininkės. Ignas staiga pasijuto toks vienišas, bet išeiti nenorėjo, tarsi magnetas ji kaustė ši nepažįstama, paslaptimi dvelkianti moteris.
– Dažnai girdime, kad viltis miršta paskutinė. O gal tai ne viltis, gal tai saviapgaulė, nenoras keisti ir keistis? Jo sąžinė miega – dažnai pagalvojame apie kitus, tik ne apie save –juk savęs visiškai nepažįstame. O ir kaip pažinti save? – kalbančioji trumpam nutilo. – Srauni gyvenimo upė vis neša ir neša tolyn į nežinią. Sunku iš jos išbristi, kad ir kaip įsiręžęs bandai tai padaryti. – Kai dingsta gyvenimo prasmė, kai protas nebemato išeities, priartėja nuopuolis. Tai kaip slydimas nuo kalno, kaip važiavimas į pakalnę – stabdžiai išsijungia. Kuo stipresnis nuopuolis, tuo silpnesni stabdžiai. – Ir vėl spengianti tyla, visi klausosi tarsi sustingę. – Belieka amžinoji trejybė, ji kaip trikampis – trys viename: kūnas- siela- dvasia, gal dangus, žemė ir požemis. O gal tai – pareiga, teisė ir sąžinė; o gal mama, tėtis ir vaikai? Balta, juoda ir pilka – kiekvienas atrandame savo trikampį... – Dėkoju atėjusiems, gražaus vakaro, – menininkė baigė savo kalbą.
Salė sušurmuliavo, susirinkusieji atsipalaidavo, atėjo laikas apžiūrėti parodą.
Beždžionė liūdėjo, ji tik ką neteko savo draugo, jo kūnelis sustingęs gulėjo šalia. – „Koks žmogiškas išgyvenimas“, – pagalvojo Ignas, apžiūrinėdamas paveikslą. –„Šventa Indijos karvė, kokia ji laisva ir netgi atrodo laiminga,“ – šypteli Ignas. Didžiulis popierinis drakonas išmaningų rankų vedamas rangėsi po visą didžiulę aikštę, tai pakeldamas galvą, tai priglusdamas prie žemės – Ignas pamatė „gyvą“ azijietiškos provincijos vaizdelį – taip įtaigiai buvo nutapytas drakonas. Kituose paveiksluose jis pamatė veidus – linksmus, liūdnus, susimąsčiusius. „Dievo vaikai“ – pagaliau suprato parodos pavadinimą esmę Ignas. „Jie nesupranta supančios aplinkos, jie nepriklausomi nuo intelekto, jie gyvena jausmų pasaulyje. Jie neatsako į skriaudą, netgi nepyksta, neįsižeidžia, tik nuliūsta. Jų širdys atviros visiems. Su dangum juos sieja nenutrūkstamas ryšys. Tie žmonės anksčiau buvo prilyginami šventiesiems. Jų neaiškių, nerišlių pasisakymų klausydavosi atidžiai, nes tai buvo žinia iš Ten, “ perskaitė Ignas paveikslo aprašą.
Dėkingumas užpildė Igno krūtinę, ausyse suskambo muzika. Jaunuolis skubėjo, paroda vis dar šurmuliuoja, nuomonės trykšta fontanais: įspūdinga, pritrenkia, sužavėjo, verčia susimąstyti.
Rožių puokštė jau Igno rankose, jis ryžtingai prieina prie menininkės, žodžiai užstringa gerklėje... Nulenkia galvą ir pagarbiai įteikia gėles:
– Ačiū, – sušnibžda. – Norėčiau mokytis tapyti... pas jus, – ištarė dar tyliau, beveik be garso.
– Rytoj popiet, čia mano adresas, – ištiesė vizitinę kortelę menininkė. Jų žvilgsniai susitiko – koks neapsakomas ryšys juos jungia, kaip seniai jie pažįsta vienas kitą ir kaip ilgai klaidžiojo, kol susitiko... tarsi miražas nerišlūs prisiminimai ėmė plaukti keistais, nepažįstamais vaizdais Igno galvoje, atrodė, kad jis tuoj tuoj praras sąmonę. Nebepaisydamas mandagumo tiesiog bėgte išbėgo iš galerijos...
Pavieniai debesys skubėjo papilkėjusiu vakaro dangumi. Jie nusinešė nežinomybę, nerimą, neviltį, beprasmybę. Sūkurys pagriebė šalikelės dulkes, pakėlė aukštyn ir jau ryškiai matomas nuvinguriavo tolyn. Ignas suprato, kad nieko daugiau jis taip netroško gyvenime, kaip paimti į rankas teptuką ir tapyti – prieš jį atsivėrė iki šiol nežinomas, naujas pasaulis.

Dievo vaikai (novelė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia



2019 m. balandžio 19 d., penktadienis

Giminystės saitai


Sofija atsikėlė anksti, nes šiandien ypatinga diena – ji pagaliau susitiks su anūke. Lėktuvas Karmėlavos aerouoste jau greit nusileis. – „Mano Virgutė, ji užaugo, tikriausiai tapo tikra gražuole“, – įsimylėjusiomis akimis Sofija žiūri į vaikišką anūkėlės veidelį nuotraukoje, darytoje prieš gerą dešimtmetį. Gaila, kad likimas išskyrė – atsivėrė sienos, šeimos išsisklaidė po pasaulį, nebėra šalia artimųjų... Bėga metai, ir Sofija kasmet jaučiasi vis svetimesnė šiame pasaulyje – „senstu, nebe daug beliko,“ – dažnai kartoja ji pati sau. Tik Kaunas, jos gyvenimo miestas, visada jaunas ir nuolat jaunėjantis. Ne, ne šiandien ji neprisimins, kad skauda kojos, kad sukumpę rankų pirštai, kad žvilgsnis prigesęs ir akys apsiblaususios. Ji turi būti žvali. Būsimas susitikimas su anūke, kurios nematė ištisą dešimtmetį, ją tiesiog svaigina, grįžta jėgos ir stiprybė.
Žvilgteri pro langą, čia pat augantis kaštono medis pamoja šaka, pasipuošusia būsimų žiedų žvakėmis – pavasaris. Ant stalo garuoja kava, šaldytuve braškės anūkei. Ant fotelio ramiai sėdi rudas pliušinis meškiukas Tedis. Tai pirmoji anūkės dovana senelei Sofijai iš už Atlanto. – „Tai Amerikos simbolis, tai pats prezidentas Teodoras Ruzveltas!“ – prisimena skambius žodžius iš vaikiškos burnelės.
Sofija sušukuoja žilus plaukus, vis dar vešlius, bet praradusius jaunystės švelnumą; rengiasi mėgiamu kreminės spalvos kostiumėliu, su kuriuo visada jaučiasi puošni ir laiminga. Kostiumėlis toks pat senas, kaip ir ji, bet „klasika niekada neišeina iš mados,“ – prisimena Sofija kažkur girdėtus žodžius. Skambutis į duris – „pagaliau sulaukiau“ – džiaugsminga Sofija skuba link durų. Atidariusi jas akimirkai suglumsta, pamačiusi skustagalvę mergiotę, suplyšusiais nusmukusiais džinsais, trumpa palaidinuke, nedengiančia bambos ir su daugybe auskarų, privarstytų į ausis, nosį, bambą.
– „Sveika Sofi, štai ir aš!“– anūkė žengė kambarin, pro suglumusią senelę.
Ši ištiesė rankas, norėdama apkabinti anūkę, ir stiprus, tarsi žaibas, elektros smūgis atėmė sąmonę. Pramerkusi akis prieš save pamatė Sofijos, tai yra savo pačios pasilenkusį veidą. Keistas reginys sukėlė sumaištį galvoje, ji greit šoko iš lovos ir nupuolė prie veidrodžio ir dar kartą prarado sąmonę. Kai prasimerkė, vėl pamatė save – Sofija jai šypsojosi kiek kreivoka šypsena:
– Nežinau, kas įvyko, – išgirdo savo balsą Sofija, – bet tau prie manęs prisilietus įvyko kokia tai chemija, metamorfozė ir mes susimainėme kūnais, taip aš galvoju, – postringavo gergždžiančiu balsu Virgutė.
– Čia netoliese Švenčiausiosios Mergelės Marijos koplyčia, – pralemeno Sofija jaunatvišku ir suglumusiu anūkės balseliu. – Reikia skubėti, pasimelsti. Gal kunigas ką patars?
Močiutė ir anūkė pažvelgė viena į kitą ir suprato, kad dabar jas išgelbėti gali tik abipusė tolerancija. Sofija neįtikėtinai lengvai atsistojo – „o, koks nuostabus jausmas, kai niekur neskauda, nemaudžia,“– ir akimirkai pajuto vidinį džiaugsmą tokia netikėta permaina. Anūkė Virginija stojosi staigiai, bet suklupo.
– Taip, taip anūkėle – kelio sąnarys pakeistas ir klubo sąnarį reikia keisti, nedaryk staigių judesių, – anūkės akys išsipūtė iš netikėtumo, o gal ir nuo skausmo:
– Taip, Dievas privalo padėti, – pritarė senelei sunkiai judanti anūkėlė Virginija.
Sofija vis skubino anūkėlę, kuri papuolusi į senelės kūną vis klupo ir dejavo, stengėsi skubėti, bet kiekvienas žingsnis buvo toks sunkus, kad pirmyn judėjo vėžlio greitumu.
Pusvalandį praklūpėjusios susikaupimo maldoje, vis retkarčiais žvilgterėdamos viena į kitą – gal jau vėl kiekviena savo kūne – nusprendė ieškoti kitų būdų situacijai atitaisyti.
– Dabar mano didžiausia svajonė lova, – liūdnai atsiduso anūkė. – Taip maudžia sąnarius, norisi išsitiesti visu kūnu ir tysoti, tysoti lovoje...
Sofija meiliai paėmė suvargusią anūkę už parankės ir padėjo atsistoti.
– Eime, čia netoliese gyvena ragana, ji visiems padeda. Gal ir mums kokio antpilo pasiūlys? – prisiminė Sofija, kaip kažkada jau lankėsi pas tą seną moterį ir mintimis nuklydo į savo jaunystę. Staiga akies krašteliu vitrinos atspindy pamatė save anūkės kūne, realybės šokas ją sugrąžino į tikrovę. Nors jai ir patiko jaunas ir stangrus anūkės kūnas, ji nenorėjo atimti jaunystės iš savo anūkės:
– Paskubėkime, greičiau viską reikia atstatyti, – paspartino žingsnį Sofija.
– Neskubėk, senele, – gergždžiančiu balsu sudejavo anūkė Virginija – man visur skauda, kojos neklauso.
Sofija pristabdė žingsnį – o, kaip seniai ji nesijautė tokia lengva, tarsi pakylėta nuo žemės. Jai norėjosi lėkti, skrajoti kaip jaunystėje... Sofija buvo tokia jaunutė, kaip jos anūkėlė, kurios kūne ji dabar įstrigusi. Jos šviesūs banguojantys plaukai, liaunas liemuo, žydros akys. Taip, apranga tada buvo kitokia – jos gėlėta, pūstu pasijoniu, plevenanti nuo lengviausio vėjo gūsio suknelė... „Gražuolė“ – skaitydavo aplinkinių akyse susižavėjimą. Ji jautėsi išskirtinė, vienintelė, ji veikė jaunuolius kaip afrodiziakai. Ji laukė savojo princo. Kol vieną dieną išvydo išsvajotąjį didžiulėje kino afišoje: stiprus ir lankstus kūnas, pietų saulėje įdegęs veidas, juodos spindinčios akys, kerinti šypsena. Filmo siužetas nebuvo įmantrus, greičiau tai buvo Masserati mašinos reklama: perspektyvus sportininkas, laimintis visas varžybas su neturinčiu konkurentų automobiliu. Jis žavus, jis mylimas, jis sėkmingas... Ją pavergė herojus iš kino ekrano, taip stipriai jis išsiskyrė iš tuometinės pilkos pokarinės sovietinės aplinkos. Jos širdį užvaldė meilė, o kūną užplūdo aistra. Ji prarado ramybę, sulyso, paakiai pajuodo. Protas sakė – tai tik svajonė, o kūnas jautė jo prisilietimus, jo įsivaizduojamas bučinys svaigino, Sofija prarado realybės jausmą. Niekam Sofija neatskleidė savo kančių, o ir nebuvo kam – mama mirė vos jai gimus, augo ji su tėvu ir jo žmona, kuri jos neskriaudė, bet tai moteriai ji buvo tik podukra.
Sofija vis stipriau blaškėsi tarp realybės ir svajų, darbe pasidarė neatidi, buhalteriniuose popieriuose vis didėjo klaidų. Direktorius, kuris globojo Sofiją kaip tikras tėvas, sunerimo. Jis ir nuvedė Sofiją pas tą keistą moterį – gal raganą, gal žiniuonę, gal žolininkę.
Pro šalį bėgantis benamis šuo drėgna nosimi palietė Sofijos ranką ir sugrąžino į tikrovę. Šiandienos gatvių afišose jau kitokie veidai, nors, iš esmės, gal ir mažai kas pasikeitė? Šių dienų dievas – krepšinis, o jo herojus – toks pat, kaip ir anuomet: stipriu ir lanksčius kūnu, kerinčia šypsena jaunas vyras tokio paties, tik naujesnės laidos prabangaus Masserati fone. Ne veltui sakoma, bėga amžiai, o žmogus su savo norais ir troškimais nesikeičia, žmogus toks nejudrus! Kaip akmuo!
Nedidelė aikštelė parko pakrašty, o už jų aukšta tvora aptvertas senas sodas. Vartai buvo praviri – tarsi jų kas lauktų? Kieme stovėjo senas vežimas – čia niekas nepasikeitė, nors prabėgo daugiau nei pusamžis – Sofijos širdis sudrebėjo. Aštrus augalų ir nuovirų aromatas buvo prisotinęs visą kiemą. Pasigirdo triukšmas, pro plyšį duryse šmurkštelėjo pelė, jai iš paskos jaunas katinėlis, visai dar neįgudęs medžiotojas.
Senelė ir anūkė – tos dvi staiga taip stipriai suartėjusios būtybės pasibeldė į tamsias duris.
– Seniai jūsų laukiu, – prieblandoje ne iškart pavyko pamatyti, kas kalba. – Atsimeni, Sofija, sakiau, kad mes dar susitiksime... Štai ir išaušo ta diena. Puikybė buvo tave apsėdusi, suviliojusi blizganti prabanga – ne meilė tai buvo ir ne aistra. Tai praeitis atsivijo tave naujame gyvenime... Kaip ilgai tu negalėjai nurimti, kaip kankinaisi, nieko nenorėjai girdėti – vidinis maištas dvejino tavo asmenybę, tu niekaip nenorėjai priimti realybės... Ir dabar, pamačiusi anūkę tu pirmiausia pajutai savo pranašumą, puikybė ir vėl užvaldė tave! Praeities atgarsiai ir sukėlė tą „cheminę reakciją“.
Sofija klausėsi, o jos širdis virpėjo, kūnas prisiminė praeitį ir išgyventas kančias. Ragana nepasikeitė – nenuspėjamas amžius, žilstelėję plaukai, veriantis žvilgsnis ir nenusakomai dailios rankos... Ir tas pats karališkasis Mopsas su raukšlių diadema ant kaktos tyliai snaudė šalia. „Šuo gal ir ne tas? Juk šunys tiek negyvena,“ – Sofijos galvoje šmėstelėjo keista mintis.
– Nuvarginai anūkę, nuvarei ją nuo kojų, te pailsi, va ten lova. Nuoviras jau tuoj bus baigtas. –Į stiklainį įpylusi tamsaus skysčio ragana atidavė jį Sofijai. – Diena buvo sunki, abi pavargote – anūkė nuo tavo seno kūno, o tu, Sofija, nuo jaunystės prisiminimų. Gyvenimas toks trumpas, o kartu toks ilgas, – sunkiai atsiduso žiniuonė. – Kūnas tik vidinio pasaulio atspindys. Tada tu suvaldei savo aistras ir troškimus, ir tavo kūnas tau vis dar tarnauja. Ir dabar nepasigviešimai į anūkės jaunystę, nenori atimti iš jos gyvenimo... turbūt todėl ir galiu tau padėti.
Anūkė ilsino pavargusį senelės kūną. Tą akimirką ji taip aiškiai suprato, kad ji yra tik senelės gyvenimo tęsinys, kol kas ji dar neturi praeities... Namo ėjo palengva, neskubėdamos, susikibusios už parankių. Patikėjo žolininkės žodžiais, kad viskas susitvarkys. Saugojo viena kitą, o kartu saugojo ir viena kitos kūnus – senelės kūnas jau pasilpęs ir trapus, o anūkėlei dar visas gyvenimas prieš akis.
*
Rytas išaušo tykus, vakar dienos grėsmingi debesys išsisklaidė, žemė kvepėjo pavasario vėsa. Kai Sofija prabudo, pamatė Virginiją, ji vilkėjo lengvą vasarinę suknelę, iš nosies ir bambos išverti auskarai gulėjo ant stalo.
– Ačiū, Sofi, už sugrąžintą gyvenimą. Plaukai ataugs, aš grįšiu į institutą, maištingoji Virdžinija išblėso, beliko atsikratyti jos „palikimu“ .... – Anūkė Virginija apkabino savo mylimą senelę, švelniai paglostė jos nugarą. – Pailsėk, senele, mūsų laukia nuostabios atostogos! Dabar aš jau žinau, kad mes – tai vienas kūnas ir viena siela! Aš – tai tu jaunystėje! Tavo išmintis man padės išvengti klaidų – juk protingi mokosi iš svetimų klaidų, tiesa, Sofi?
Jos žiūrėjo viena į kitą suprantančiomis, mylinčiomis akimis – dar niekada jos nebuvo tokios artimos.

Giminystė saitai (novelė, fantastika, metamorfozė, persikūnijimas)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Ir vėl paskutiniai Europoje?

  Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, par...