2020 m. lapkričio 7 d., šeštadienis

NEMIGA

Galėčiau paskaičiuot avis... 

bet mintys trūkinėja, keičias –

galva pilna smulkių mintelių, kaip šiukšlių kibiras...

prabėgusios dienos vaizdai, svajonių blyksniai, rutina...

Gal jas rūšiuoti ir nemiga išeis?


O juk vertėtų žmogui pamąstyti apie Dievą!

Bet tai tik žodis, žodis, žodis...

O jei mąstyti apie Dievą,

tai mąstyti apie amžinybę, grožį, prasmę...


Amžinybė – tai jau nemirtinga siela.

Ką bendra dirbtinų vertybių šiandienos pasaulis

turi su nemirtinga siela?  Nieko...


Grožis – o, ne! Pasaulis persisotinęs grožiu!

Tik šokiruojantys ir prievarta alsuojantys darbai dar „užkabina“.

Ir tai suprantama, ne kūrinys svarbiausia – pelnas!

Ir kaip kitaip gausybėj menininkų būti matomu?


Neliko GROŽIUI vietos tarp žmonių.

Vadinasi, ir DIEVUI vietos tarp žmonių nėra?!

Manoji nemiga išeina,

neatlaikiusi mano pamąstymų versmės... 

NEMIGA, poezija
  autorius Diana Stungurienė 
studija Gin-Dia

2020 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Jūra

Jūra... ji tokia didinga ir bauginanti...
ji sugeria viską, ką atneša poilsiautojai – kvapus ir emocijas... 
ji išvalo sielą ir atveria beribes platumas... 
žvilgsnis vandens paviršiumi slysta vis tolyn, tolyn, tolyn...
išnyksta smulkmenos... tik tyras neapibrėžtumo jausmas... 
Gyvenimas prasideda tarsi  nuo švaraus lapo...

Jūra, esė
autorius Diana Stungurienė
foto Gintautas Stungurys
studija Gin-Dia

Baltijos jūra


banguojanti jūra

banguojanti jūra






2020 m. spalio 19 d., pirmadienis

Ir vėl paskutiniai Europoje?

 

Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, paremtu astronomiais stebėjimais ir pasaulio pažinimo žiniomis; kai tuo tarpu krikščioniškoji religija, įdiegta prievarta ir smurtu, yra tik įrankis Didžiųjų Politikos žaidėjų rankose.

Už lango 21 amžius, o mes kaip „buvome paskutiniai“, taip ir likome... Tik dabar jau „paskutiniai“ nepripažįstame vienalyčių santuokų, nepritariame lyties keitimo operacijoms ir t.t. ir pan. ... Tačiau ir didžiosios religinės bendruomenės – daugelis krikščionybės atšakų, islamas ir judaizmas – jokių homoseksualių sąjungų nepripažįsta ir nelaimina?! Paradoksas ir tiek.

O gal mes ne paskutiniai? Gal mes VIENINTELIAI, kurie dorovę ir moralines normas iškeliame aukščiau už taip vadinamas civilizacijos „vertybes“?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie vis dar tikime, kad valstybės pagrindas yra šeima, o ne turtinis partnerių kontraktas?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie skiriame amžiną Tiesą nuo kiekvieno asmeninės teisybės?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie išsaugojome blaivų protą ir nepasinėrėme į vienadienės beprasmybės liūną?

Gal mes VIENINTELIAI, sugebėsią atsispirti „plūstančių investicijų“ srautui, už kurį verčiami esame atsisakyti moralinių nuostatų arba, liaudiškai tariant „parduoti velniui sielą“? Gal geriau dar kartą paskaityti ar pasižiūrėti „Baltaragio malūną“? Juk perspektyva tokia niūri!

Jei negaila parduoti valstybės, tai gal pagailėkime savo asmeninio gyvenimo – juk Likimas, tas stropusis Buhalteris, nepraleis nė vieno, nė menkiausio „sandorio“; jis sąžiningai suves balansą: kieno turtas ir kas savininkas.

esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2020 m. spalio 18 d., sekmadienis

Tik nereikia apie PRASMĘ


Kartais nesinori net gyventi... nėra prasmės, niekur jos nėra – nei darbe, nei pramogse, nei aprėduose, netgi kelionės, išvykos atrodo beprasmės... Tokios niūrios, pilkos dienos mirtį nupaišo gražesnę už gyvenimą. Ir visai nesvarbu, ar lauke apsiniaukę, ar skaisčiai šviečia saulė, gyvenimas atrodo beprasmis... Ir tai praeis – ritmingai kartoji mintyse – ir tai praeis... Praeina, vėl puiki nuotaika, vėl gyvenimas – šventė. Tada, prisiminus tuos sunkius išgyvenimus, norisi jais pasidalinti, išsiaiškinti ir įtvirtinti – kas gi ta Gyvenimo prasmė?!!

Draugų būrelyje lyg netyčia užkabini temą ir pamatai, kaip staiga visų žvilgsniai pasikeičia: kas nudelbia akis po stalu, kas įdėmiai ima apžiūrinėti sienų apmušalus, o kas staiga prisimena – skubu, iki pasimatymo... Galvoje sumaištis – nejaugi niekam tai nerūpi? Nejaugi niekas niekada apie tai nesusimąsto – vidinį nerimą nutraukia garsiai, truputį per garsiai išrėkta frazė:

– Tik nereikia apie PRASMĘ!!! Va, vakar mačiau tokius brendinius džinsiukus... – slogi tyla sprogsta lyg per stipriai pripūstas balionas, aplink vėl skambus čiauškesys, gal kiek per garsus juokas... kažkam iškrenta šakutė – didžiulis sujudimas ir vėl juokas... nepatogi tema „užmiršta“, išstumta...

Tyliai savyje nuryji kartumą ir aplinkinių spėriai pastatytą gynybinę sieną – ir vėl tapai balta varna, vieną dieną tave užkapos....

Gal tikrai nėra jokios gyvenimo prasmės? Vėl tyliai grimzti į knygų pasaulį, gal ten surasi atsakymą?

...supaprastintu požiūriu mokslas atmeta visuotinį žmogiškąjį pojūtį, kad gyvenimas turi prasmę... mums sakoma, kad tokie klausimai yra bereikšmiai. – Tiesiog gyvenk.“ štai kur šuo pakastas – mokslas atmeta!!! „...mokslininkai negali atsakyti į didžiuosius prasmės klausimus... nes tai nėra mokslo kompetencija... kad ir kokie puikūs būtų jų moksliniai pasiekimai, jie neišprusę filosofiniais klausimais...“* – kuo toliau, tuo įdomiau. Kas begali atsakyti į klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė? – jei jau šiandienos dievas – Mokslas ir jį skleidžiantys mokslininkai atmeta prasmės sąvoką. 

Vadinasi, draugai buvo teisūs – nereikia apie prasmę, tiesiog gyvenk! Mažiau knaisiokis po savo vidų – tai tik emocijos, nestabili psichika – kreipkis į psichologą ar psichiatrą – jie irgi šiandien priskiriami Dievų kastai...

Taigi, tik nereikia apie prasmę – taip kalba Mokslas!

*Džonatonas Blekas. Slaptoji žmonijos istorija, 2019, psl. 42

esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia



2020 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

Kas yra marketingas?


Po sėkmingo sandorio
Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla natūralus klausimas – Kodėl? Atrodytų, kad Amžinybė savaime jau turėtų būti siekiamybė, nes juk puikiai žinome, kad mirtis iš žmogaus atima viską – jo visuomeninę padėti, karjerą, turtą, artimuosius. Mirtis – tai tas slenkstis, už kurio tik tamsa, tuštuma – taip mums sakoma nuo mažumės.
Mirtis yra pati didžiausia žmonijos iliuzija, bet žmonėms ji mielesnė už amžiną gyvenimą, reinkarnaciją. Žmogus iš prigimties yra tingus sutvėrimas, jis nenori keistis, jis siekia malonumų – kaifo. Svarbiausia, apie nieką negalvoti – nei apie ateitį, nei apie žmoniškąją prigimtį, nei apie žmogaus paskirtį Žemėje. – „TIK NEREIKIA APIE PRASMĘ!!!“ – Mirties iliuzija „leidžia“ nemąstyti! Atmesdamas amžinybę, žmogus atmeta ir savo dieviškąją prigimtį – sielą-dvasią, „pasilikdamas“ tik kūnišką gyvenimą.
Kodėl kūnas tapo svarbesniu už dievišką prigimtį? – Iliuzija arba maja turi daugybę priemonių „sutrykdyti“ mąstymą. Vienas iš įtakingiausių šiuolaikinės iliuzijos įrankių – MARKETINGAS. Tai galėtų būti nuostabi priemonė žmonijos tobulėjimui, bet, deja, marketingas naudojamas labai vienpusiškai – pasipelnymui, žmoniškosios prigimties sąskaita. 
Žodyne sakoma, kad marketingas – tai ekonomikos mokslo šaka, kurios funkcija organizuoti įmonės veiklą taip, kad augtų pardavimai, didėtų įmonės žinomumas Pateikiamos tokios marketingo sąvokos: poreikiai, norai, paklausa. produktai, pasitenkinimas, sandoriai ir ryšiai; rinkos. 
Reklama – tai marketingo rezultatas. O tikslas paprastas: pralobti ir padaryti karjerą.
Marketingas nuolat temdo, blokuoja žmogaus dieviškąją prigimtį, paversdamas žmogų materijos vergu.

esė
autorius Diana Stungurienė

2020 m. rugpjūčio 4 d., antradienis

Netektis

Mirties dalgiai

Miestelyje palei kelią ant stulpų sutūpę gandrai – vienas, antras, trečias, lyg sargybiniai sustingę; koks keistas jausmas apėmė, tokio vaizdo dar neteko matyti…
Už šimto metrų sankryža… ir gandras... aplink pabirę plunksnos… kūnas dar šiltas, bet širdelė nebeplaka… tik tik čia praėjo mirtis…Gandrai gedi. Gandriukai dar lizduose, bet kažkas jau nesulauks artimo… Ankstyva netektis, miestelio gandrų bendruomenė paženklinta mirtimi…
Širdis vis neramesnė, kūnas krūpčioja nuo kiekvieno šaižesnio garso…
Mirtis pradėjo pjūtį...

esė
autorius Diana Stungurienė

2020 m. birželio 27 d., šeštadienis

JOS šlovės spinduliuose - verslo pasiūlymas

JOS šlovės spinduliuose – verslo pasiūlymas

Auksiniais klevo lapais nusėtu šaligatviu neskubėdama ėjau į darbą. Nemėgstu skubėti, todėl iš namų išeinu kiek ankstėliau. Vakar pamačiau iškabintą naują afišą – į sostinę atvažiuoja JI, mylimiausia mano dainininkė. Nors ir neskubėdama, vis tik skubėjau dar kartą pasigrožėti savo Numylėtine afišoje...
„JI tokia! JI tokia neapsakoma... JI tokia graži, JI garsenybė! ... o aš? Kas aš? Vidutinybė, pilka pelytė, niekas ... pasaulis manęs nemato, nežino ir nepastebi... O, kad bent dienelę pagyventi JOS šlovės spinduliuose! JI tokia puošni, švytinti, nuolat apsupta gerbėjų... JOS žavinga šypsena, JOS aromatas svaigina net iš afišos... o, kad nors dienelei pasijusčiau JĄJA...“ – žiūrėdama į afišą užsisvajojau, kai už nugaros išgirdau sucypiant mašinos stabdžius. Nugara nubėgo šiurpuliukai. Atsisukau ir pamačiau, kaip atsivėrė prabangios BMW durys.
– Negali atsigrožėti savimi. Juk čia ne tu, čia tik tavo miražas, geras fotošopininkas pakliuvo... Vėl persirengei kaip kokia prasčiokė, kad tik ilgiau tavęs nerastume! Greičiau į mašiną, jau vėluojame, – tonas buvo toks įsakmus, kad timptelėta už rankovės nedrįsau pasipriešinti, paklusniai įslinkau į mašiną.
– Visur jau vėluojame, o tu dar be makiažo, dar į dušą lėksi. Vargas vien per tave, – rėkte išrėkė įtūžęs vyriškis juodu kostiumu ir juodu lietpalčiu. – Tu klajoji, o mes „per kelnes“ gauname nuo boso; kaip šuniukai lakstome po miestą tavęs ieškodami.
Sudrebėjau, nežinojau, kaip susigrąžinti save. Supratau, kad mane sumaišė, ir net supratau, su kuo sumaišė, bet šis didelis gorila, kuris vis barėsi ir barėsi, neleido įterpti į savo monologą nė žodelio. Susigūžiau ant mašinos galinės sėdynės kamputyje, tikėdamasi, kad situacija išaiškės savaime.
Mašina per miestą lėkė su mirksinčiu švyturėliu. Pakeliui mašinos skyrėsi ir stojo šalikelėje, o BMW kaip nieko nebijantis žvėris draskė įprastinį miesto ritmą. Langai buvo užtemdyti, bet iš vidaus aplinka matėsi puikiai.
– Rėpliok greičiau, ko ten sėdi, – krūptelėjau, bet niekaip negalėjau pasiryžti pasakyti, kad aš, tai ne JI, kad įvyko klaida. Išlipusi iš mašinos ir sukaupusi visą drąsą pažvelgiau į apsauginį:
– Jūs suklydote, aš ne JI, – vos pralemenau.
Apsauginio akys akimirkai suapvalėjo, sujudėjo apatinis žandikaulis, tankūs mirksniai išdavė skubrias mintis:
– Taaaaip, apsirikau, koks panašumas?! Na, ne JI, bet jau papuolei į JOS tinklą, teks pakentėti vieną dienelę – kur mes JĄ dabar rasime, o ir ieškoti nebėra kada. – Taigi, susitaikyk, o gal patiks ir su visam tapsi JA, – gąsdinančiu juokeliu palydėjo savo paslaptingą frazę. – Ne JI pirma, ne tu paskutinė, – ir vėl apsauginio veidą iškreipė nieko gero nežadanti kreiva šypsena, – dieną iškęsi...
– Bet mane kiti pažins, ką jiems sakyti?
– Niekas tavęs nepažins, nesijaudink – jei jau aš nepažinau, tai kiti tikrai nepastebės pakaitalo... Dabar kartu grįšime į kambarį, eisi dušan, apsivilksi JOS chalatą, o kai išeisi, kalbėti nebereikės – kiekvienas žino savo „darbą“, nepergyvenk...
Akimirkai pasijutau košmariškame sapne – kažkokia nesąmonė, bet galvoti neturėjau laiko, apsauginis timptelėjo už rankovės ir liepė sekti paskui. Tik įžengusi vidun suvokiau, kad esu viešbutyje, tame pačiame, kur apsistoja Visos Žvaigždės. Širdis virptelėjo, juk užslėpta mano svajonė netikėtai tapo realybe – „koks tas Dievas šposininkas, “ – pagalvojau sau ir jau nurimusi nužingsniavau paskui apsauginį. Kai kambario durys atsidarė, sustingau – apartamentuose buvo gal dešimt žmonių: 
– Čia tavo palyda, – suokalbiškai pašnibždėjo apsauginis, netikėtai tapęs slėpininguoju draugu.
Greit nusimečiau paltą, kepurę, nusiaviau batus ir įsispyrusi į minkštas, akinančiai baltas basutes švelniais kailiniais bumbuliukais, žvilgtelėjau į apsauginį, kuris akimis parodė vonios kambarį. Vonioje kvepėjo – visa dėžė kremų, kvepalų ir muilų – aromatų puokštė svaigino... pirštų galiukais liečiau prabangius buteliukus, gėriau į save JOS aromatą, kol krūptelėjau – kažkas pabarbeno į duris:
– Užmigai ten, ar ką? Paskubėk, juk sakiau, kad vėluojame, – pažinau apsauginio balsą, skubiai palindau po sraunia drungna srove, pajutau ant kūno vandens gaivą ir staiga susimąsčiau – toks netikėtas gyvenimo posūkis mane išgąsdino: „o kaip gi darbas, nenueisiu, praleisiu, užsitrauksiu savininko nemalonią,“ – baimė užvaldė visą mane.
Išėjusi iš vonios tyliai, kad neatkreipčiau kitų dėmesio, išsakiau savo baimes vieninteliam čia esančiam „artimam žmogui“ – apsauginiui. Šis šyptelėjo:
– Nepergyvenk, „užbašliuosime“ tavo pravaikštą. – Sėsk kėdėn, o tai tikrai pavėluosime pas „piaro specialistus“, šiandien susitikimas su vietiniais „žurnaliūgomis“, – balse aiškiai jutosi panieka žurnalistams.
Mano vyzdžiai išsiplėtė iš siaubo, bet apsauginis uždėjo savo sunkią ranką man ant peties ir nuramino:
– Nepergyvenk, tau reikės tik šypsotis. – Mačiau, kaip vėpsojai į JOS plakatą, tai tikiuosi, pažįsti JOS elgesį, manieras. Juk JI tavo žvaigždė, tavo numylėtinė? Neapsirikau, tiesa? – tik  pritariamai linktelėjau galvą. – Tai ir mėgdžiok JĄ, tau tai turėtų patikti, – stumtelėjo mane į kėdę priešais veidrodį.
Švelnus plaukų šukavimas migdė, ėmiau snausti, kai pajutau, kad kažkas suėmė už pečių. Atsimerkiau ir  pamačiau, kaip mane šukavusios merginos ranka slystelėjo į mano chalato kišenę. Norėjau pažiūrėti, kas atsidūrė kišenėje, bet mergina sulaikė mano ranką:
– Ne dabar, vėliau, kai niekas nematys... – nevalingai paklusau ir akies kampučiu netyčia žvilgtelėjau į veidrodį:
– Negali būti! – nepajutau, kaip šūktelėjau – visi buvę kambaryje atsigrįžo į mane. Suvaldžiusi emocijas, pirštais pati sau užspaudusi burną, pajutau, kaip staiga sudrėko mano akys – veidrodyje pamačiau JĄ, savo Žvaigždę, savo Siekiamybę! Panašumas buvo toks stulbinančiai akivaizdus, kad jau nebesusivokiau, ar tai mano „pavažiavęs“ protelis nupiešė tokį panašumą? Ir tada prisiminiau apsauginį, kuris taip pat mus sumaišė...
Vėliau viskas vyko kaip sapne, stebėjau save kaip ekrane: mane apvilko dailiu pilku kostiumėliu, apavė aukštakulniais, įdavė prašmatnią rankinę, į kurią nepastebimai perdėjau paketėlį iš chalato kišenės. Įsodino į automobilį, vežė, vedė, pasodino – priešais blyksėjo foto aparatai, daugybė mikrofonų, klausimų, šurmulys, triukšmas. Kalbėti nereikėjo, tik šypsotis, pozuoti fotografams. Po kelių valandų tokio dėmesio pasijutau visiškai išsekusi, nebuvau pratusi prie viešumos. „Damų“ kambaryje prisiminiau rytinį paketėlį. Išvyniojau, radau mažytę geltoną tabletėlę. – „ Ar mano Žvaigždė serga? – keistas nežinomybės klausimas kirbėjo smegenyse – išgerti, ar ne? Kankinantis klausimas. – Na jei jau esu Žvaigždė, tai darysiu viską, kaip JI“, – neužgerdama prarijau tabletę. Vos už kelių sekundžių pajutau jėgų antplūdį, nuotaika pasitaisė...
Jau einant link mašinos, lauke akyse staiga aptemo, dingo susivokimas, vaizdai pradėjo plaukti, jie keitė vienas kitą. Sunkiai beatsiminiau, kaip sugrįžau į viešbutį...
Pramerkusi akis, pagalvojau, kad apakau, buvo taip tamsu. Tik gatvės žibintas atsispindėjo ant sienos, naktis gaubė pavargusį miestą. Beveik apgraibomis suradau jungtuką, uždegiau šviesą. Galva buvo sunki, lyg būčiau išgėrusi butelį viskio, kambario sienos sukosi, jaučiausi pavargusi, išsekusi, apatiška...
– Prabudai, pagaliau, – išgirdau pažįstamą apsauginio balsą, – kokio velnio nurijai tą tabletę?
Klausimas sugrąžino į tikrovę. „kodėl“ – negalėjau atsakyti net pati sau, tada tai atrodė geras sprendimas.
– O kas ten buvo?
– Kvaišalai, kvaile! Tu ką, nežinojai, kad tavo Numylėtinė „vartoja“? Ar gyveni viduramžiuose?
Pajutau, kaip nusivylimas apgobė mano kūną, užjuodino sielą – ne, nežinojau...
– Tai ruoškis, už valandos į sceną, – išgirdau pašaipų, o kartu ir užjaučiantį apsauginio balsą. Sunkiai pakėliau galvą, kad pažiūrėčiau į žmogų, kurį pažįstu vos pusdienį, vaizdas susiliejo.
– Nesijaudink, nurimk, JI jau atsirado, taigi scenon lips JI, – išgirdau kažkur tolumoje... – Šauniai mums šiandien pagelbėjai. Klausyk, o gal norėtum būti JOS dublere? – išgirdau netikėtą pasiūlymą. – Būtumei Žvaigždė, vilkėtumei prabangius rūbus, kvepėtumei kaip JI. Žinai, paskutiniu metu JI vis dažniau pasineria į tą mėšlą, nepratemps ilgai... O verslas gerai įsuktas, pinigėliai byra, prarasti nesinorėtų... Pagalvok.
Neišlaikiusi pusiausvyros priguliau, sunkūs vokai užspaudė akis, vėl panirau į tamsą...
*
Rytas išaušo giedras, vaiskus – Bobų vasara – prisiminiau. Plėviasparniai skraidė aplink uždarą langą, jų sparneliai pleveno saulėje. Besigėrėdama vaiskiai rožine rudeninio klevo šaka staiga suvokiau, kad esu ne namuose. Kaip atbulinėje filmo juostelėje ėmė suktis vakarykščios dienos vaizdai, ir tas keistas pasiūlymas būti vietoj JOS... Apsižvalgiau, viešbučio kambaryje buvau viena. Bet kambarys jau kitas? Pamačiau ant kėdės savo rūbus ir voką; ten pūpsojo gan solidi suma – „lengvi pinigėliai“, – šmėkštelėjo mintyse. Greit apsirengiau, pinigus įkišau rankinėn, norėjosi kuo greičiau sprukti iš kambario, tarpduryje tiesiog atsitrenkiau į apsauginį.
– Jau palieki mus? – šyptelėjo jis, – o gal vis tik pasiliksi? ... Va, vizitinė, jei persigalvosi, paskambink, susitiksim, aptarsim – nieko asmeniško, tai tik verslas. O tu puikiai susitvarkei. Pavėžėsiu, kur tau? Nepergyvenk, darbe tavęs niekas nieko neklausinės, susitarėme...
Sustingusiomis rankomis paėmiau vizitinę:
– Mane iki namų, – tik pratariau, – pagalvosiu, gal ir paskambinsiu... Viskas įvyko taip staiga, dar nežinau...

novelė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

NEMIGA

Galėčiau paskaičiuot avis...  bet mintys trūkinėja, keičias – galva pilna smulkių mintelių, kaip šiukšlių kibiras... prabėgusios dienos vaiz...