28 spalio 2021

GYVENIMO UPĖ

Gyvenimo upė, esė



Ji teka nuolat, nesustodama... ji pilna pasiūlymų, galimybių, norų, siekių ir troškimų... neišsenkanti amžinoji tėkmė... ji vis teka ir teka, kaip šventoji Gangos upė... ištakose, Himalajų papėdėje upė skaidri kaip krištolas, bet kuo daugiau aplink gyvenviečių, kuo daugiau žmonių naudojasi jos gyvybe, tuo jos vandenys tamsesni, tuo ji drumzlinesnė, tuo ji nešvaresnė... Gyvenimo tėkmė ir upės tėkmė – nuvalkiota alegorija, pasakys ne vienas. Skaidrūs vandenys ten, kur nėra žmonių – ir vėl alegorija...

Ten, kur žmonės, ten ir šiukšlynai – o tai jau gyvenimo realybė. Nenorom peršasi išvada: skaidrumas ir minia – priešybės? Kaip pasiekti priešybių vienybę ,suderinti tai, kas nesiderina?

Upės vanduo susidrumsčia ten, kur daug žmonių. Tai gal ir minties skaidrumas, tiesos suvokimas dingsta žmonių minioje? Juk minioje nelieka laiko mąstyti: gyvenimas pagal situaciją. Kuo žmonės arčiau vienas kito, tuo mažiau jie individualūs. Minioje žmonės tarsi šapeliai sraunioje upės tėkmėje – juos neša, vienintelis troškimas kaip nors išsilaikyti, nepaskęsti. Kartais išmeta į krantą ir vėl su lietumi nuplauna į upės vandenis.

Išlieka, išgyvena tik stipriausieji... tie, kurie pasiryžta „nebūti nešami“, plaukti prieš srovę arba išlipti į krantą, į Savo gyvenimo krantą. Ar daug tam ryžtasi? Vienetai, vienetų vienetai. Sunku, o kartais tiesiog nepakeliame likti tik su savimi – vienas prieš vieną, pamatyti save iš šalies, tarsi veidrodyje: susipažink – tai TU. Aš? AŠ tai TU? Ne, ne, negali būti, aš ne toks, tai melas, aš kitoks, aš kitas. AŠ skubiai neria į drumzliną gyvenimo upę, kur visi kartu, gal pavyks nenuskęsti...

Taip žmogus tampa minia, tekėjimu bendrame sraute. Ir nejaugi jūs, žmonės, tikite, kad nepažinę savęs, jūs pažinsite Pasaulį ir savo artimą? Gyvenimas minioje atpalaiduoja nuo siekių, svarbu tolerancija, lojalumas – ir gyvenimas nusisekė. Tačiau jaunystė greit prabėga, o senatvė tokia ilga... bet kaip nors išsilaikysiu, kabinsiuosi iš visų jėgų į šiandieną, kad nenumurdytų iki „žemiausiųjų“ civilizacijos sluoksnių: benamių, bevardžių, kalėjimo, prieglaudos... visiško bejėgiškumo. Taip ir bėga dienos kovoje už šiltesnę vietelę, gardesnį kąsnį...

Nesustodama teka Gyvenimo Upė... ji vis platesnė, vis sraunesnė, vis drumzlinesnė – civilizacija ją jau priartino prie Pasaulinio Tvano... Jau skęstame, jau dūstame, bet vis dar kimbamės į Vienkartinį Gyvenimą, nes Amžinybė mums tik mitas: geriau nuskęsti visiems kartu, nei išsigelbėti Vienam – taip baisu pažinti Save!
Geriau Pasaulinis Tvanas!
Gyvenimo upė, esė 
 
Ar tikrai geriau???

Esė
autorius Diana Stungurienė

09 spalio 2021

Ar aš žmogus?









Žmoguje neliko žmoniškumo...

kasdienę kovą laimi dvikojis gyvulys,

instinktai – duonos ir žaidimų.

 

Duokit, duokit, duokit - moku reikalauti.

Banguoja mintys, verda aistros -

audra siautėja, nusiraminti nėra kada.

 

Kaip išbristi iš beprasmybės liūno?

Atsakymas tik vienas, ta Amžina Tiesa –

atsigręžk į save, atrask savyje žmogų,

sutramdyk pagaliau dvikojį gyvulį.

 

Ir Grožis išgelbės žmoniją!

Nes grožis ir žmoniškumas – tai Viena.

Esė
autorius Diana Stungurienė

28 rugpjūčio 2021

Pabaiga ar Pradžia


Nuo neatmenamų laikų žmonija bauginama pasaulio pabaiga. Štai ji – pabaiga ir atėjo. Kiekvienas tikisi, kad kažkas kitas, o ne AŠ pasiaukos, nuspręs, atkentės, atpirks.

Tačiau pabaiga tam ir yra pabaiga, kad kiekvienas TAPTŲ atsakingu už save patį - kaip kiekvienas nuspręs, kaip kiekvienas save „parodys“, taip PABAIGA jį ir pasitiks, taip ir apdovanos...
„Tu būk ir supūk, o aš eisiu po pasaulį pasižvalgyti“ /mįslė/.
„Senosiose kultūrose lavoną šarvodavo ir laidodavo suriestomis kojomis - embriono padėtyje. O kai kur tokį suriestą lavoną dar įmūrydavo į molinį kiaušinį,“ – tai buvo priminimas, kad mirtis ir gimtis - tai ta pati akimirka.
Visi pasaulio Mokymai sutartinai kalba ne apie pabaigą, o apie Naujo Pasaulio Pradžią. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas nematomas - juk sunku atskirti gėlės žiedą, kuris vakar prasiskleidė, nuo to, kuris rytoj jau nuvys.
Didžioji gyvatė akimirkai „apžiojo“ savo uodegą, bet tuoj-tuoj ji uodegą paleis - ir tik nuo paties apsisprendimo priklauso, kuriame „krante“ liksime – Pabaigos ar Pradžios.
Tai tas pats taškas - pradžia ir pabaiga, mirtis ir gimimas, o LIKIMAS skirtingais keliais nuves.
Rabindranatas Tagorė:
„Pabučiavusi gęstančią dieną, Mirtis jai sušnabždėjo:
Aš – mirtis, esu tavo motina – manyje tu vėl atgimsi.“
*
mįslės atsakymas: dygstantis daigas ir grūdas.

Esė
autorius Diana Stungurienė











23 gegužės 2021

18 gegužės 2021

Vienos gėlės istorija

Tarptautinei augalų žavėjimosi dienai - gegužės 18-ai

tulpė

Jūrmala, tykus pavasario vakaras. Kartu su kitais poilsiautojais vaikščiojame nesuskaičiuojamais pajūrio takeliais, kvėpuojame jūros gaiva, grožimės margaspalvėmis klombomis, įspūdingais tik ką pražydusiais tulpių žiedais.
Ant takelio mėtosi, matyt, kad paskubomis išrautos tulpės svogūnėlis... Žiedas nudrėkstas... matyt, kažkam prireikė gėlių, bet nesisekė nuskinti, tai išrovė su visu svogūnėliu.
Suspaudė širdį toks gėlės paniekinimas. Pakėliau nuo žemės nespėjusį pasidžiaugti savo žiedu svogūnėlį. Jis atrodė liūdnai, galbūt, jau ne pirma diena merdėjo apvogtas ir išniekintas...
Parsivežėme svogūnėlį namo, nelabai tikėdami, kad po beveik savaitės jis prigis ir atsigaus...
Atėjo pavasaris tulpė nepražydo...
Ir vėl pavasaris - tulpė išsiskleidė visu gražumu, kvepėjo ypatingai, neįprastu tulpėms aromatu.
Tokia mūsų gražuolės tulpės istorija.

Esė
autorius Diana Stungurienė











11 kovo 2021

Kristaus meilė begalinė

Kristaus meilė begalinė - tai tiesa, tačiau krikščioniškosios bažnyčios istorija pilna pasakojimų apie apsėstuosius, užvaldytus Šėtono. Ir būdų tai patikrinti bažnyčia turi daugybė. 
Pavyzdžiui, vienas iš aprašytų šventosios inkvizicijos būdų -  surištą mesti į vandenį – jei neapsėstas, tai dievas priims jo sielą ir jis nuskęs. Tačiau jei apsėstas, tai jis išplauks, tada teks jį sudeginti ant laužo. 
Tarp bažnyčios tarnų yra egzorcistai, kurie užsiima demonų išvarymu. Vien pakrapinimas šventintu vandenėliu ką reiškia – prasideda riksmai, klyksmai nudeginto demono. 
Jei jau tauta taip sukilo prieš vieną žmogų, reikia bažnyčios tarnų, Kristaus įpėdinių pagalbos – tegul išsiaiškina, ar šis žmogus neša Kristaus Šviesą, ar jį apsėdę tamsos demonai.
*
Egzorcizmas (lot. exorcismus, iš gr. ἐξορκισμός) 'surišimas priesaika') – demonų ar piktųjų ir kitokių dvasinių būtybių išvarymo iš tariamai apsėstų žmonių ar vietų praktika. https://lt.wikipedia.org/wiki/Egzorcizmas

filosofinė satyra
autorius Diana Stungurienė


03 sausio 2021

Geriau likti alkanam, negu būti medžiotoju

„Geriau likti alkanam, net ir mirti iš bado, negu būti medžiotoju. Pasaulyje pragaištingiausi žmonės yra medžiotojai, tai Žemės gėda ir purvas“. Vydūnas


Perskaičius tokius žodžius, visiškai suprantama, kad visas „vidus pasišiaušia“, nes nuo vaikystės esame išauklėti – reikia mėsytės, reikia baltymų, be jų žmogus neišgyvens. Nieko nėra sunkiau, kaip pakeisti tėvų įdėtą pasaulėžiūrą. Juk vaikui nuo gimimo akimirkos patys didžiausi Guru yra tėvai, kiekvienas jų pasakytas žodis kaip neginčijama tiesa įsirašo į smegenis ir į širdį. Tik išbridus iš vaikystės pasakų, brandos periodu prasideda protestai, vidinis maištas – visas pasaulis neteisus, visas pasaulis klysta... Bėga metai, nevaldoma paauglystėje pasipriešinimo banga persiformuoja, susiguli į „savą pasaulėžiūrą“. Kokia ji? Tai lemia daugybė faktorių, tiek vidinių, tiek ir išorinių – ar užteks vidinio žinojimo nepasiduoti kito įtakai, atsilaikyti prieš visuotinę nuomonę? Taip formuojasi moralinė-dorinė-humanistinė arba žmoniškoji pasaulėžiūra. Šis kelias tęsiasi visą gyvenimą, iki paskutinio atodūsio. Koks bus gyvenimas, priklauso tik nuo besiformuojančio ir susiformavusio žmoniškumo. Bėgant metams keisti pasaulėžiūra darosi vis sudėtingiau, smegenys surambėja, kaip ir kūnas senatvėje...

Senovės Išmintis byloja, kad yra tik du pasirinkimo keliai – į prašviesėjimą arba į susinaikinimą, į kūrybą arba į naikinimą, į augimą arba irimą...

Žemės planetos evoliucijos kelyje žmonija vis giliau ir giliau smelkiasi į materiją – tai įdomus, daugialypis procesas, tačiau turintis „šalutinį poveikį“ – žmonija vis labiau tolsta nuo savo sielos-dvasios, atmesdama tai kaip iliuziją, pirmenybę atiduodama kūniškam gyvenimui. Tai, turbūt, ir yra tas giluminis skausmas, kad „visa žmonija buvo apgauta“...

Keletas eilučių iš Mahatmos Gandžio autobiografijos: „Mohando Gandžio šeimoje buvo laikomasi visų religinių apeigų. Ypač religinga buvo motina. Tarnystė šventykloje, įžadų priėmimas, pasninkavimas, griežtas vegetarizmas, savęs atsisakymas, šventų indų knygų skaitymas – toks buvo dvasinis jaunojo Gandžio gyvenimas tėvų namuose. Jo tėvai buvo ypatingai pareigingi višnuistai. Niekur Indijoje, netgi ir už jos ribų, nebuvo jaučiama tokia panieka mėsos valgymui kaip pas višnuistus. Savo autobiografinėje knygoje Gandis rašo, kad mokykloje turėjo du artimus draugus. Su vienu iš jų draugystė buvo trumpa, nes draugas jį paliko, kai Mohandas susidėjo su kitu draugu. O šią kitą draugystę Gandis pavadino savo gyvenimo tragedija. Taip vadinamas draugas nuolat kartojo, kol galiausiai įteigė jaunajam Gandžiui, kad daugelis jo mokytojų pasislėpę valgo mėsą ir geria vyną, kad taip elgiasi ir dauguma jo gimtojo miesto įžymių žmonių, taip elgiasi ir kai kurie jo bendramoksliai. Savo teiginius draugas paremdavo labai įtikinamais argumentais: „Mes esame silpna tauta todėl, kad nevalgome mėsos. Anglai maitinasi mėsa, todėl jie geba mus valdyti...“

Vydūnas, šis didis lietuvių tautos išminčius, guru savo straipsniuose stengėsi paliesti žmoniškąją žmogaus prigimtį. Nesuvokdamas savo prigimties žmogus iš esmės yra tik dvikojis gyvulys, besirūpinantis savo kūno išgyvenimu, vadinasi, maistu. Mes ilgai ir be pabaigos galime diskutuoti apie tinkamą žmogui maistą, bet Vydūnas kviečia susimąstyti apie žmogaus prigimtį ir paskirtį Žemėje; prisiminti, kad žmogus yra atsakingas už gyvūniją ir augmeniją, kad jis tuom ir skiriasi nuo kitų gyvių, kad yra sąmoninga būtybė; kad kiekviena jo mintis, žodis ir veiksmas palies ne tik jį, ne tik žmoniją, bet ir visą supančią aplinką.

Sineto Olkoto parašytame „Budisto katekizme“ sakoma, kad žmogui iš principo nepriimtinos šios veiklos rūšys: alkoholinių gėrimų pardavimas, prekyba skerdimui skirtais gyvūnais, nuodingų medžiagų pardavimas, mirtį nešančių ginklų pardavimas ir vergų prekyba. Taigi, apmąstymams ir diskusijoms – „nearti dirvonai“.

Rašydamas apie medžiotojus, Vydūnas kalba ne apie skerdieną, o apie žmogaus moralę – kokią įtaką psichikai turi pats žudymo procesas, skatinantis agresiją ir žiaurumą. Yra žinoma, kad žudomo žvėries (ar gyvulio) kraujuje užsifiksuoja mirties baimė, kuri vėliau kartu su mėsa persiduoda ir jį valgančiam žmogui. Būtent ši baimė ir sukelia žiaurumą ir agresiją. Tačiau nereiškia, kad mėsos nevalgymas jau savaime pakelia moralę. Daugelis šiuolaikinių vegetarų, visų pirma, rūpinasi savo sveikata ir puoselėja savo kūną. Taip, vegetaro kūnas nėra apnuodytas nužudytojo gyvūno baimės nuodais, bet jei mokslas įrodys, kad labiausiai kūną sveikatina žmogienos valgymas, sunku garantuoti, kad iš vegetarų jie netaps sveikuoliais-kanibalais...

Maistas neformuoja mąstymo, maistas yra tik priemonė, palengvinanti ar apsunkinanti mąstymą. Visų pirma yra saviaukla, noras susivokti, pažinti savo žmoniškąją prigimtį – apie tai kalba visi dvasiniai mokymai. Pradėti, žinoma, yra lengviausia nuo maisto, nes valgome mes tai kasdien.

Evangelijoje pagal Matą išlikęs Jėzaus Kristaus pamokymas apie tikrąjį švarumą: „...ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų...“

filosofinė publicistika
autorius Diana Stungurienė


Mahatma Gandis visas straipsnis.

Štai kiek žmogui tinkamo maisto:













GYVENIMO UPĖ

Ji teka nuolat, nesustodama... ji pilna pasiūlymų, galimybių, norų, siekių ir troškimų... neišsenkanti amžinoji tėkmė... ji vis teka ir teka...