NEMIGA

Galėčiau paskaičiuot avis... 
bet mintys trūkinėja, keičias –
galva pilna smulkių mintelių, kaip šiukšlių kibiras...
prabėgusios dienos vaizdai, svajonių blyksniai, rutina...
Gal jas rūšiuoti ir nemiga išeis?

O juk vertėtų žmogui pamąstyti apie Dievą!
Bet tai tik žodis, žodis, žodis...
O jei mąstyti apie Dievą,
tai mąstyti apie amžinybę, grožį, prasmę...
Amžinybė – tai jau nemirtinga siela.
Ką bendra dirbtinų vertybių šiandienos pasaulis
turi su nemirtinga siela?  Nieko...
Grožis – o, ne! Pasaulis persisotinęs grožiu!
Tik šokiruojantys ir prievarta alsuojantys darbai dar „užkabina“.
Ir tai suprantama, ne kūrinys svarbiausia – pelnas!
Ir kaip kitaip gausybėj menininkų būti matomu?
Neliko GROŽIUI vietos tarp žmonių.
Vadinasi, ir DIEVUI vietos tarp žmonių nėra?!
Manoji nemiga išeina,
neatlaikiusi mano pamąstymų versmės... 

 poezija
  autorius Diana Stungurienė 

Ūkanose skendintys rytai

Tylus archajiškas miestelis,
toli nuo miesto triukšmo ir jo dulkių...
laikas sustingo,

tyla apgaubė sielą.

Naktys  čia tamsesnės,
žvaigždės čia ryškesnės...
čia ūkanose skendintys rytai
ir džiaugsmo kupina gervių giesmė...

poezija (skirta Kražių miesteliui)
teksto ir nuotraukų autorius Diana Stungurienė