Rodomi pranešimai su žymėmis esė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis esė. Rodyti visus pranešimus

2020 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

Kas yra marketingas?


Po sėkmingo sandorio
Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla natūralus klausimas – Kodėl? Atrodytų, kad Amžinybė savaime jau turėtų būti siekiamybė, nes juk puikiai žinome, kad mirtis iš žmogaus atima viską – jo visuomeninę padėti, karjerą, turtą, artimuosius. Mirtis – tai tas slenkstis, už kurio tik tamsa, tuštuma – taip mums sakoma nuo mažumės.
Mirtis yra pati didžiausia žmonijos iliuzija, bet žmonėms ji mielesnė už amžiną gyvenimą, reinkarnaciją. Žmogus iš prigimties yra tingus sutvėrimas, jis nenori keistis, jis siekia malonumų – kaifo. Svarbiausia, apie nieką negalvoti – nei apie ateitį, nei apie žmoniškąją prigimtį, nei apie žmogaus paskirtį Žemėje. – „TIK NEREIKIA APIE PRASMĘ!!!“ – Mirties iliuzija „leidžia“ nemąstyti! Atmesdamas amžinybę, žmogus atmeta ir savo dieviškąją prigimtį – sielą-dvasią, „pasilikdamas“ tik kūnišką gyvenimą.
Kodėl kūnas tapo svarbesniu už dievišką prigimtį? – Iliuzija arba maja turi daugybę priemonių „sutrykdyti“ mąstymą. Vienas iš įtakingiausių šiuolaikinės iliuzijos įrankių – MARKETINGAS. Tai galėtų būti nuostabi priemonė žmonijos tobulėjimui, bet, deja, marketingas naudojamas labai vienpusiškai – pasipelnymui, žmoniškosios prigimties sąskaita. 
Žodyne sakoma, kad marketingas – tai ekonomikos mokslo šaka, kurios funkcija organizuoti įmonės veiklą taip, kad augtų pardavimai, didėtų įmonės žinomumas Pateikiamos tokios marketingo sąvokos: poreikiai, norai, paklausa. produktai, pasitenkinimas, sandoriai ir ryšiai; rinkos. 
Reklama – tai marketingo rezultatas. O tikslas paprastas: pralobti ir padaryti karjerą.
Marketingas nuolat temdo, blokuoja žmogaus dieviškąją prigimtį, paversdamas žmogų materijos vergu.

esė
autorius Diana Stungurienė

2020 m. rugpjūčio 4 d., antradienis

Netektis

Mirties dalgiai

Miestelyje palei kelią ant stulpų sutūpę gandrai – vienas, antras, trečias, lyg sargybiniai sustingę; koks keistas jausmas apėmė, tokio vaizdo dar neteko matyti…
Už šimto metrų sankryža… ir gandras... aplink pabirę plunksnos… kūnas dar šiltas, bet širdelė nebeplaka… tik tik čia praėjo mirtis…Gandrai gedi. Gandriukai dar lizduose, bet kažkas jau nesulauks artimo… Ankstyva netektis, miestelio gandrų bendruomenė paženklinta mirtimi…
Širdis vis neramesnė, kūnas krūpčioja nuo kiekvieno šaižesnio garso…
Mirtis pradėjo pjūtį...

esė
autorius Diana Stungurienė

2020 m. balandžio 24 d., penktadienis

Jorė


Nužaibavo, nudundėjo pirmoji pavasario perkūnija. Saulė sušildė žemę, atrakino žolynus.
Per Lietuvą nusirito pjaunamų medžių rauda.
Patarlė moko: ką pasėsi, tą ir pjausi – pasėsi vėją, nupjausi audrą... Sunaikinsi praeitį, neteksi ateities...
Kiekviena karta atsineša savo „naštą“, tik vėjavaikė jaunystė dar to nesupranta, o pražilusi senatvė jau nebeturi laiko permainoms... Ir vėl priešprieša tarp kartų...
Kada ji užgimsta? Sunku pamatyti pasislėpusią žemėje sėklą, tik daigelis išduoda gyvybės pradą.
Ir vėl patarlė moko: elkis su kitais, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi – taip ir apsisuka Būties Ratas.
Nepavaldi Būtis žmonių sukurtai civilizacijai, Jos Kelias driekiasi beribiu dangaus skliautu per Tolimuosius Žvaigždynus.
*
Su Pavasariu! Su Pirmosios Žalumos Švente Jore.
Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas).
*
Rytą po perkūnijos, 2018-04-10


esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2020 m. kovo 30 d., pirmadienis

ūkanose skendintys rytai

...tylus archajiškas miestelis,
atitolęs nuo miesto triukšmo ir dulkių...
laikas čia tarsi sustingęs...
čia ir naktys  tamsesnės,
ir žvaigždės  ryškesnės,
čia ūkanose skendintys rytai
ir džiaugsmo kupina gervių giesmė...

esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia














2020 m. kovo 2 d., pirmadienis

Kiek svarbi mano „varnelė“


Kiekvieno iš mūsų FB draugų ratas įvairus, vieni turi tik vieną-kitą artimą draugą, pas kitus „draugų“ ratas skaičiuojamas tūkstančiais. Vieni mielai spaudžia įvairiausias nuorodas, o kiti - niekada ir niekam nespaudžia.
Ir mes dažnai sulaukiame pakvietimo paspausti, kad PATINKA vienas ar kitas puslapis. Kiekvieną kartą labai giliai susimąstome, ar spausti? Ne visada pasiūlymai atitinka siekius ir pasaulėžiūrą, bet juk dar yra ir populiarioji, rekomenduojama nuomonė, kad būtum „priimtas“ ar bent „toleruojamas“ viename ar kitame visuomeniniame rate... Susisuka galvoje mintys, ne visada pavyksta sudėlioti į lentynėles, kas svarbiau – „išlaikyti savo veidą“, ar neiškristi iš bendro srauto?
Kodėl MANO BALSAS „turi pildyti“ kažkieno populiarumo bagažą? O gal MANO BALSAS ne toks jau svarbus, kad jį taip saugaučiau? O gal ir aš „gaunu“, ne tik duodu?
*
Gal tie paspaudimai yra nevienodi, skirtingi, kaip šiuolaikiniai pinigai - vieni "padengti auksu", o kiti – tik spausdinti popierėliai infliacijai „palaikyti“?
*
O jei kiekvieną savo PATINKA prilyginti vandens lašui stiklinėje? Vienas, antras, trečias spustelėjimas - žiūri, kad stiklinė jau tuščia. O gal atvirkščiai, papilnėjo? O gal kažkieno spustelėjimas užteršė, užnuodijo visą vandenį?
*
Influenceriai lašelius skaičiuoja ne stiklinėmis, o bidonais... Ir jie diktuoja NUOMONĘ! - Mes patys jiems suteikiame tokias galias.
*
O jei vandens lašelius prilyginti savo gyvybinei energijai - kraujo lašeliams, kurių organizme ne taip jau ir daug, vos keletas litrų - išdalinai kitiems savo kraują ir "atropoja" vėžiukas?
*
O gal viskas visiškai ne taip, juk sakoma - „nenuskurs duodanti ranka...“ - bet čia apie tuos, kurie turi ką duoti. Kad duoti, visų pirma, reikia sukaupti...
*
Tai kaip? ar PATINKA – tik menkutis pelės spustelėjimas?

Kiek svarbi mano „varnelė“ (esė, gyvybinė energija, influenceris, nuomonės lyderis, nuomonės formuotojas)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


2019 m. birželio 7 d., penktadienis

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų

Ir vėl prieš mane tuščias popieriaus lapas. Valanda-kita ir jis jau bus prirašytas, primargintas. Raktažodžiai virsta sakiniais, sakiniai tekstu. Jau dešimta savaitė keliuosi ir guluosi galvodama apie „namų darbus“. Dar viena pamoka, dar vienas dialogas su savimi. Koks vargas išjudinti pradėjusias rambėti smegenis; panašiai kaip sustingusį krakmolą! Chlorofilas? Augalai, žalia spalva – sukasi padrikos mintys galvoje. Angelas? Vėl mąstau padrikai, vaizdiniais – Angelų muziejus Šiauliuose ir jauniausias Lietuvoje muziejaus direktorius tautodailininkas Rytis. Kodėl jis nusprendė įkurti Angelų muziejų? Juk angelas – būtybė neapčiuopiama, o žmogus jį pavertė daiktu. Kartais kūryba virsta kančia: žirgas – nei jodinėjau, nei šalia stovėjau, bijau šio sutvėrimo, tik tiek ir galiu pasakyti.
„Aš esu“. O gal manęs ir nėra? Kartais jaučiu, kaip kūnas ir mintys nesutampa. Šnabždesys garsėja, kol iš burnos pasipila žodžiai. Klausausi, nejaugi, tai aš kalbu? Juk aš taip negalvoju, burna pati kalba, o aš tik klausausi. Kieno klausausi?
Kai buvau maža mergaitė, tėvai nuvedė mane į teatrą. Spektaklis buvo apie Raudonkepuraitę. Sėdėjome pirmoje eilėje. Vilkas buvo toks baisus, kad teko persėsti toliau nuo scenos. Dabar jau suprantu ir žinau, kad ne viskas tikra, kas gąsdina – tai pirmoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Visagalis mano gyvenime atsirado kartu su išlaisvėjusia Lietuva, būtent tada iš ateistų visi masiškai tapo krikščioniais. Mokiausi aštuntoje klasėje, visi stojome į komjaunimą. Tik vienas berniukas atsistojo ir pasakė „esu tikintis, vaikštau į bažnyčią ir į komjaunimą nestosiu“. Klasėje įsivyravo mirtina tyla, pajutome pagarbą klasiokui; auklėtoja „pasistengė“, kad jis nebesimokytų devintoje klasėje. Už atvirumą baudžiama – tai antroji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Smėlis, jūra – nuostabūs vaikystės prisiminimai. Vasaros stovykloje pajūryje užlipau ant stiklo, persipjoviau padą. Pionierių vadovė paėmė mane ant rankų ir nešė į med.punktą. Kelias buvo neartimas, keli kilometrai. Mačiau, kaip jai sunku, kaip ji skuba, mačiau baimę jos akyse. Paprašiau, kad sustotų: nueisiu pati, žaizda nėra tokia gili. Iki šiol matau jos pasikeitusį žvilgsnį ir iki šiolei jaučiu gėdą, kad leidausi nešama. Neužkrauti kitam savo naštos – tokia buvo trečioji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Žiūronas su spalvotomis stiklo šukėmis – mylimiausias vaikystės žaislas. Ištisas valandas galėdavau stebėti, kaip spalvoti stiklo gabaliukai juda, kaip keičiasi ornamentas. Vienu atveju sukimas beveik nekeisdavo ornamento, o kartais vos pajudinus žiūroną ornamentas pakisdavo neatpažįstamai. Taip ir gyvenime – daug žingsnelių žengi, o rezultato jokio nesimato, ir staiga vienas gal net ne žingsnelis, o tik krustelėjimas ir „pasaulis pasikeičia“. Tik ar jis pasikeistų be tų ankstesnių žingsnelių? Kiekvienas žingsnis svarbus, ne tik paskutinis – tokia ketvirtoji gyvenimo tiesa.
Spazmas užspaudė smilkinius, spazmas susuko kaklą, suspazmavo kojos raumenis, sutraukė pėdą. Laikas atsipalaiduoti. Masažas atpalaiduoja pavargusį kūną, taip esame mokinami galvoti. O jei masažuotojas negeras žmogus, jei jo rankos ne gydo, o žudo? Iš kur man žinoti? Aklai pasitikėti ar rinkti rekomendacijas? Mano atrasta penktoji gyvenimo tiesa sako: tavo kūnas, pati juo ir rūpinkis, juk nieko artimesnio už jį neturi. Pinigų medis auga kvailių šalyje, o ten švelniais balseliais, meilikavimais, pataikavimais pasitiks lapė Alisa ir katinas Bazilijus. – Netikėk saldžiais žodžiais, po jais slepiasi apgaulė – tokia šeštoji atrasta gyvenimo tiesa. Kinta mentalitetas, kinta ir žodžio prasmė. Kad ir idiotai – laisvai šį žodį naudojame savo kasdienėje kalboje ir visai ne pagal prasmę. Vaivorykštė – kokia mintis pirmiausia sukirba galvoje? Keičiasi vertybės, žodžiai netenka pirmapradės prasmės, niekas nenori žinoti, kaip yra iš tikrųjų – tokia septintoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Vaikštau po kiemą su vyšnios šakelėmis, ieškau vandens telkinio. Gamtos sukurta virgulė pajudėjo, čia kasime šulinį. Taip, vandens čia yra visada, nors aplink visi dejuoja, kad šuliniai išdžiūvę. Akmenys – amuletai. Kaip atrasti savąjį? Rubinas, turmalinas, krištolas, agatas? Pajusti akmens šilumą, o gal šaltį? Aštunta atrasta gyvenimo tiesa ta, kad žmogus yra nesibaigianti paslaptis, jo ryšys su gamta stebuklingai gyvas. Tobulybė nepasiekiama, visada yra kur tobulėti, juk pasaulis nuolat kinta, todėl tobulėjimas neturi pabaigos – tokia devintoji atrasta mano gyvenimo tiesa. Gyvenimas – tai teatras, dažnai kartojama frazė. Orchestras taip susiaurėjo, kad dažnai sunku atskirti – aktorius nuo žiūrovų. Visa išvien – kiekvienas esame ir aktorius, ir žiūrovas. Kiekvienas kuriame savo kaukes – kas turi jų tik vieną-kitą, o kas ir keliolika. Sakoma, kad Anapilin išeisime be kaukių, paliksime čia, kaip kad turtą paliekame. O jei viską paliksime čia, ką išsinešime į Dausas? Kas yra autentiška, o kas tik iliuzija, maja? Ar tai dešimtoji atrasta mano gyvenimo tiesa? O gal aš jos dar neatradau?

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų (esė, maja, tiesa)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


2019 m. balandžio 12 d., penktadienis

Svajonių išsipildymo formulė, kokia ji?




Aušra nudažė dangų, tuoj tekės saulė. Silpnas vėjelis sujudino žolynus. Rausvas rūkas brėžia danguje kalnų kontūrus – alpės; užplūsta prisiminimai, jie dar tokie gyvi. Akimirka, ir vaizdai išnyksta. Žvilgsnis nuo peizažo už lango sugrįžta kambarin, ant stalo lėkštutėje raudonuoja braškė.
Mano namai – mano tvirtovė; juose kaip skrynioje galima saugoti turtą, bet juose ankšta sparnuotai svajonei. O gal ne visos svajonės turi sparnus?
Kokia mano svajonių išsipildymo formulė? O kokia ji, mano didžioji svajonė? Scenarijus dar neparašytas. „Buvau aš kadaise gražuolis arklys...“ skamba seno filmuko žodžiai. Gal mano svajonių laikas jau praeityje? Mesta aukštyn moneta lėtai sukasi erdvėje, gal ji pasakys visą tiesą? Neseniai girdėjau, kad Dievas sukūrė pasaulį, o visa kita padarė kinai. Gal jie sukūrė ir universalią svajonių išsipildymo formulę?
Nenuoramos naktibaldos sudrasko ankstyvo ryto tylą, suloja kaimynų kudlius. Kartais svajonės griūna kaip kortų namelis... nors giliai širdyje slypinti gyvybės versmė neleidžia nurimti, sustoti.
Kai šalia draugas, svajonės pildosi triguba jėga.
Gatvele nubėgo vaikigalis, kamuolys rieda pirma jo – pavasaris! Miškas dar visai nuogas, bet tuoj tuoj jis suspindės pirmąja žaluma. Ir taip kasmet – nesustojantis gyvenimo ratas... o visažinis radijo balsas pranašauja lietų.

Svajonių išsipildymo formulė, kokia ji? (esė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Kas yra marketingas?

Po sėkmingo sandorio Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla n...