GYVENIMO UPĖ

Ji teka nuolat, nesustodama... ji pilna pasiūlymų, galimybių, norų, siekių ir troškimų... neišsenkanti amžinoji tėkmė... ji vis teka ir teka, kaip šventoji Gangos upė... ištakose, Himalajų papėdėje upė skaidri kaip krištolas, bet kuo daugiau aplink gyvenviečių, kuo daugiau žmonių naudojasi jos gyvybe, tuo jos vandenys tamsesni, tuo ji drumzlinesnė, tuo ji nešvaresnė... Gyvenimo tėkmė ir upės tėkmė – nuvalkiota alegorija, pasakys ne vienas. Skaidrūs vandenys ten, kur nėra žmonių – ir vėl alegorija...

Ten, kur žmonės, ten ir šiukšlynai – o tai jau gyvenimo realybė. Nenorom peršasi išvada: skaidrumas ir minia – priešybės? Kaip pasiekti priešybių vienybę ,suderinti tai, kas nesiderina?

Upės vanduo susidrumsčia ten, kur daug žmonių. Tai gal ir minties skaidrumas, tiesos suvokimas dingsta žmonių minioje? Juk minioje nelieka laiko mąstyti: gyvenimas pagal situaciją. Kuo žmonės arčiau vienas kito, tuo mažiau jie individualūs. Minioje žmonės tarsi šapeliai sraunioje upės tėkmėje – juos neša, vienintelis troškimas kaip nors išsilaikyti, nepaskęsti. Kartais išmeta į krantą ir vėl su lietumi nuplauna į upės vandenis.

Išlieka, išgyvena tik stipriausieji... tie, kurie pasiryžta „nebūti nešami“, plaukti prieš srovę arba išlipti į krantą, į Savo gyvenimo krantą. Ar daug tam ryžtasi? Vienetai, vienetų vienetai. Sunku, o kartais tiesiog nepakeliame likti tik su savimi – vienas prieš vieną, pamatyti save iš šalies, tarsi veidrodyje: susipažink – tai TU. Aš? AŠ tai TU? Ne, ne, negali būti, aš ne toks, tai melas, aš kitoks, aš kitas. AŠ skubiai neria į drumzliną gyvenimo upę, kur visi kartu, gal pavyks nenuskęsti...

Taip žmogus tampa minia, tekėjimu bendrame sraute. Ir nejaugi jūs, žmonės, tikite, kad nepažinę savęs, jūs pažinsite Pasaulį ir savo artimą? Gyvenimas minioje atpalaiduoja nuo siekių, svarbu tolerancija, lojalumas – ir gyvenimas nusisekė. Tačiau jaunystė greit prabėga, o senatvė tokia ilga... bet kaip nors išsilaikysiu, kabinsiuosi iš visų jėgų į šiandieną, kad nenumurdytų iki „žemiausiųjų“ civilizacijos sluoksnių: benamių, bevardžių, kalėjimo, prieglaudos... visiško bejėgiškumo. Taip ir bėga dienos kovoje už šiltesnę vietelę, gardesnį kąsnį...

Nesustodama teka Gyvenimo Upė... ji vis platesnė, vis sraunesnė, vis drumzlinesnė – civilizacija ją jau priartino prie Pasaulinio Tvano... Jau skęstame, jau dūstame, bet vis dar kimbamės į Vienkartinį Gyvenimą, nes Amžinybė mums tik mitas: geriau nuskęsti visiems kartu, nei išsigelbėti Vienam – taip baisu pažinti Save!
Geriau Pasaulinis Tvanas!

 

 

Ar tikrai geriau???

Esė

autorius Diana Stungurienė

Ar aš žmogus?

Žmoguje neliko žmoniškumo...

kasdienę kovą laimi dvikojis gyvulys,

instinktai – duonos ir žaidimų.

 

Duokit, duokit, duokit - moku reikalauti.

Banguoja mintys, verda aistros -

audra siautėja, nusiraminti nėra kada.

 

Kaip išbristi iš beprasmybės liūno?

Atsakymas tik vienas, ta Amžina Tiesa –

atsigręžk į save, atrask savyje žmogų,

sutramdyk pagaliau dvikojį gyvulį.

 

Ir Grožis išgelbės žmoniją!

Nes grožis ir žmoniškumas – tai Viena.

Esė

autorius Diana Stungurienė

#zmogus, #gyvulys, #zmoniskumas, #beprasmybe, #prasme, #mintis, #aistra

Pabaiga ar Pradžia

Nuo neatmenamų laikų žmonija bauginama pasaulio pabaiga. Štai ji – pabaiga ir atėjo. Kiekvienas tikisi, kad kažkas kitas, o ne AŠ pasiaukos, nuspręs, atkentės, atpirks.

Tačiau pabaiga tam ir yra pabaiga, kad kiekvienas TAPTŲ atsakingu už save patį - kaip kiekvienas nuspręs, kaip kiekvienas save „parodys“, taip PABAIGA jį ir pasitiks, taip ir apdovanos...

„Tu būk ir supūk, o aš eisiu po pasaulį pasižvalgyti“ /mįslė/.

„Senosiose kultūrose lavoną šarvodavo ir laidodavo suriestomis kojomis - embriono padėtyje. O kai kur tokį suriestą lavoną dar įmūrydavo į molinį kiaušinį,“ – tai buvo priminimas, kad mirtis ir gimtis - tai ta pati akimirka.

Visi pasaulio Mokymai sutartinai kalba ne apie pabaigą, o apie Naujo Pasaulio Pradžią. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas nematomas - juk sunku atskirti gėlės žiedą, kuris vakar prasiskleidė, nuo to, kuris rytoj jau nuvys.

Didžioji gyvatė akimirkai „apžiojo“ savo uodegą, bet tuoj-tuoj ji uodegą paleis - ir tik nuo paties apsisprendimo priklauso, kuriame „krante“ liksime – Pabaigos ar Pradžios.

Tai tas pats taškas - pradžia ir pabaiga, mirtis ir gimimas, o LIKIMAS skirtingais keliais nuves.

Rabindranatas Tagorė:

„Pabučiavusi gęstančią dieną, Mirtis jai sušnabždėjo:

Aš – mirtis, esu tavo motina – manyje tu vėl atgimsi.“

*

mįslės atsakymas: dygstantis daigas ir grūdas.

Esė

autorius Diana Stungurienė

Vienos gėlės istorija

Tarptautinei augalų žavėjimosi dienai - gegužės 18-ai

tulpė

Jūrmala, tykus pavasario vakaras. Kartu su kitais poilsiautojais vaikščiojame nesuskaičiuojamais pajūrio takeliais, kvėpuojame jūros gaiva, grožimės margaspalvėmis klombomis, įspūdingais tik ką pražydusiais tulpių žiedais.
Ant takelio mėtosi, matyt, kad paskubomis išrautos tulpės svogūnėlis... Žiedas nudrėkstas... matyt, kažkam prireikė gėlių, bet nesisekė nuskinti, tai išrovė su visu svogūnėliu.
Suspaudė širdį toks gėlės paniekinimas. Pakėliau nuo žemės nespėjusį pasidžiaugti savo žiedu svogūnėlį. Jis atrodė liūdnai, galbūt, jau ne pirma diena merdėjo apvogtas ir išniekintas...
Parsivežėme svogūnėlį namo, nelabai tikėdami, kad po beveik savaitės jis prigis ir atsigaus...
Atėjo pavasaris tulpė nepražydo...
Ir vėl pavasaris - tulpė išsiskleidė visu gražumu, kvepėjo ypatingai, neįprastu tulpėms aromatu.
Tokia mūsų gražuolės tulpės istorija.

Esė
autorius Diana Stungurienė

Jūra

Jūra... ji tokia didinga ir bauginanti...

ji sugeria viską, ką atneša poilsiautojai – kvapus ir emocijas... 

ji išvalo sielą ir atveria beribes platumas... 

žvilgsnis vandens paviršiumi slysta vis tolyn, tolyn, tolyn...

išnyksta smulkmenos... tik tyras neapibrėžtumo jausmas... 

Gyvenimas prasideda tarsi  nuo švaraus lapo...

Jūra, esė

autorius Diana Stungurienė

foto Gintautas Stungurys

Netektis

Mirties dalgiai

Miestelyje palei kelią ant stulpų sutūpę gandrai – vienas, antras, trečias, lyg sargybiniai sustingę; koks keistas jausmas apėmė, tokio vaizdo dar neteko matyti…

Už šimto metrų sankryža… ir gandras... aplink pabirę plunksnos… kūnas dar šiltas, bet širdelė nebeplaka… tik tik čia praėjo mirtis…Gandrai gedi. Gandriukai dar lizduose, bet kažkas jau nesulauks artimo… Ankstyva netektis, miestelio gandrų bendruomenė paženklinta mirtimi…

Širdis vis neramesnė, kūnas krūpčioja nuo kiekvieno šaižesnio garso…

Mirtis pradėjo pjūtį...

esė

autorius Diana Stungurienė

studija Gin-Dia

Jorė

Nužaibavo, nudundėjo pirmoji pavasario perkūnija. Saulė sušildė žemę, atrakino žolynus.
Per Lietuvą nusirito pjaunamų medžių rauda.
Patarlė moko: ką pasėsi, tą ir pjausi – pasėsi vėją, nupjausi audrą... Sunaikinsi praeitį, neteksi ateities...
Kiekviena karta atsineša savo „naštą“, tik vėjavaikė jaunystė dar to nesupranta, o pražilusi senatvė jau nebeturi laiko permainoms... Ir vėl priešprieša tarp kartų...
Kada ji užgimsta? Sunku pamatyti pasislėpusią žemėje sėklą, tik daigelis išduoda gyvybės pradą.
Ir vėl patarlė moko: elkis su kitais, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi – taip ir apsisuka Būties Ratas.
Nepavaldi Būtis žmonių sukurtai civilizacijai, Jos Kelias driekiasi beribiu dangaus skliautu per Tolimuosius Žvaigždynus.
*
Su Pavasariu! Su Pirmosios Žalumos Švente Jore.
Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas).
*
Rytą po perkūnijos, 2018-04-10

esė
autorius Diana Stungurienė

studija Gin-Dia

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų

Ir vėl prieš mane tuščias popieriaus lapas. Valanda-kita ir jis jau bus prirašytas, primargintas. Raktažodžiai virsta sakiniais, sakiniai tekstu. Jau dešimta savaitė keliuosi ir guluosi galvodama apie „namų darbus“. Dar viena pamoka, dar vienas dialogas su savimi. Koks vargas išjudinti pradėjusias rambėti smegenis; panašiai kaip sustingusį krakmolą! Chlorofilas? Augalai, žalia spalva – sukasi padrikos mintys galvoje. Angelas? Vėl mąstau padrikai, vaizdiniais – Angelų muziejus Šiauliuose ir jauniausias Lietuvoje muziejaus direktorius tautodailininkas Rytis. Kodėl jis nusprendė įkurti Angelų muziejų? Juk angelas – būtybė neapčiuopiama, o žmogus jį pavertė daiktu. Kartais kūryba virsta kančia: žirgas – nei jodinėjau, nei šalia stovėjau, bijau šio sutvėrimo, tik tiek ir galiu pasakyti.
„Aš esu“. O gal manęs ir nėra? Kartais jaučiu, kaip kūnas ir mintys nesutampa. Šnabždesys garsėja, kol iš burnos pasipila žodžiai. Klausausi, nejaugi, tai aš kalbu? Juk aš taip negalvoju, burna pati kalba, o aš tik klausausi. Kieno klausausi?
Kai buvau maža mergaitė, tėvai nuvedė mane į teatrą. Spektaklis buvo apie Raudonkepuraitę. Sėdėjome pirmoje eilėje. Vilkas buvo toks baisus, kad teko persėsti toliau nuo scenos. Dabar jau suprantu ir žinau, kad ne viskas tikra, kas gąsdina – tai pirmoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Visagalis mano gyvenime atsirado kartu su išlaisvėjusia Lietuva, būtent tada iš ateistų visi masiškai tapo krikščioniais. Mokiausi aštuntoje klasėje, visi stojome į komjaunimą. Tik vienas berniukas atsistojo ir pasakė „esu tikintis, vaikštau į bažnyčią ir į komjaunimą nestosiu“. Klasėje įsivyravo mirtina tyla, pajutome pagarbą klasiokui; auklėtoja „pasistengė“, kad jis nebesimokytų devintoje klasėje. Už atvirumą baudžiama – tai antroji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Smėlis, jūra – nuostabūs vaikystės prisiminimai. Vasaros stovykloje pajūryje užlipau ant stiklo, persipjoviau padą. Pionierių vadovė paėmė mane ant rankų ir nešė į med.punktą. Kelias buvo neartimas, keli kilometrai. Mačiau, kaip jai sunku, kaip ji skuba, mačiau baimę jos akyse. Paprašiau, kad sustotų: nueisiu pati, žaizda nėra tokia gili. Iki šiol matau jos pasikeitusį žvilgsnį ir iki šiolei jaučiu gėdą, kad leidausi nešama. Neužkrauti kitam savo naštos – tokia buvo trečioji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Žiūronas su spalvotomis stiklo šukėmis – mylimiausias vaikystės žaislas. Ištisas valandas galėdavau stebėti, kaip spalvoti stiklo gabaliukai juda, kaip keičiasi ornamentas. Vienu atveju sukimas beveik nekeisdavo ornamento, o kartais vos pajudinus žiūroną ornamentas pakisdavo neatpažįstamai. Taip ir gyvenime – daug žingsnelių žengi, o rezultato jokio nesimato, ir staiga vienas gal net ne žingsnelis, o tik krustelėjimas ir „pasaulis pasikeičia“. Tik ar jis pasikeistų be tų ankstesnių žingsnelių? Kiekvienas žingsnis svarbus, ne tik paskutinis – tokia ketvirtoji gyvenimo tiesa.
Spazmas užspaudė smilkinius, spazmas susuko kaklą, suspazmavo kojos raumenis, sutraukė pėdą. Laikas atsipalaiduoti. Masažas atpalaiduoja pavargusį kūną, taip esame mokinami galvoti. O jei masažuotojas negeras žmogus, jei jo rankos ne gydo, o žudo? Iš kur man žinoti? Aklai pasitikėti ar rinkti rekomendacijas? Mano atrasta penktoji gyvenimo tiesa sako: tavo kūnas, pati juo ir rūpinkis, juk nieko artimesnio už jį neturi. Pinigų medis auga kvailių šalyje, o ten švelniais balseliais, meilikavimais, pataikavimais pasitiks lapė Alisa ir katinas Bazilijus. – Netikėk saldžiais žodžiais, po jais slepiasi apgaulė – tokia šeštoji atrasta gyvenimo tiesa. Kinta mentalitetas, kinta ir žodžio prasmė. Kad ir idiotai – laisvai šį žodį naudojame savo kasdienėje kalboje ir visai ne pagal prasmę. Vaivorykštė – kokia mintis pirmiausia sukirba galvoje? Keičiasi vertybės, žodžiai netenka pirmapradės prasmės, niekas nenori žinoti, kaip yra iš tikrųjų – tokia septintoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Vaikštau po kiemą su vyšnios šakelėmis, ieškau vandens telkinio. Gamtos sukurta virgulė pajudėjo, čia kasime šulinį. Taip, vandens čia yra visada, nors aplink visi dejuoja, kad šuliniai išdžiūvę. Akmenys – amuletai. Kaip atrasti savąjį? Rubinas, turmalinas, krištolas, agatas? Pajusti akmens šilumą, o gal šaltį? Aštunta atrasta gyvenimo tiesa ta, kad žmogus yra nesibaigianti paslaptis, jo ryšys su gamta stebuklingai gyvas. Tobulybė nepasiekiama, visada yra kur tobulėti, juk pasaulis nuolat kinta, todėl tobulėjimas neturi pabaigos – tokia devintoji atrasta mano gyvenimo tiesa. Gyvenimas – tai teatras, dažnai kartojama frazė. Orchestras taip susiaurėjo, kad dažnai sunku atskirti – aktorius nuo žiūrovų. Visa išvien – kiekvienas esame ir aktorius, ir žiūrovas. Kiekvienas kuriame savo kaukes – kas turi jų tik vieną-kitą, o kas ir keliolika. Sakoma, kad Anapilin išeisime be kaukių, paliksime čia, kaip kad turtą paliekame. O jei viską paliksime čia, ką išsinešime į Dausas? Kas yra autentiška, o kas tik iliuzija, maja? Ar tai dešimtoji atrasta mano gyvenimo tiesa? O gal aš jos dar neatradau?

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų (esė, maja, tiesa)

autorius Diana Stungurienė

studija Gin-Dia

Svajonių išsipildymo formulė, kokia ji?

Aušra nudažė dangų, tuoj tekės saulė. Silpnas vėjelis sujudino žolynus. Rausvas rūkas brėžia danguje kalnų kontūrus – alpės; užplūsta prisiminimai, jie dar tokie gyvi. Akimirka, ir vaizdai išnyksta. Žvilgsnis nuo peizažo už lango sugrįžta kambarin, ant stalo lėkštutėje raudonuoja braškė.
Mano namai – mano tvirtovė; juose kaip skrynioje galima saugoti turtą, bet juose ankšta sparnuotai svajonei. O gal ne visos svajonės turi sparnus?
Kokia mano svajonių išsipildymo formulė? O kokia ji, mano didžioji svajonė? Scenarijus dar neparašytas. „Buvau aš kadaise gražuolis arklys...“ skamba seno filmuko žodžiai. Gal mano svajonių laikas jau praeityje? Mesta aukštyn moneta lėtai sukasi erdvėje, gal ji pasakys visą tiesą? Neseniai girdėjau, kad Dievas sukūrė pasaulį, o visa kita padarė kinai. Gal jie sukūrė ir universalią svajonių išsipildymo formulę?
Nenuoramos naktibaldos sudrasko ankstyvo ryto tylą, suloja kaimynų kudlius. Kartais svajonės griūna kaip kortų namelis... nors giliai širdyje slypinti gyvybės versmė neleidžia nurimti, sustoti.
Kai šalia draugas, svajonės pildosi triguba jėga.
Gatvele nubėgo vaikigalis, kamuolys rieda pirma jo – pavasaris! Miškas dar visai nuogas, bet tuoj tuoj jis suspindės pirmąja žaluma. Ir taip kasmet – nesustojantis gyvenimo ratas... o visažinis radijo balsas pranašauja lietų.

Svajonių išsipildymo formulė, kokia ji? Esė

autorius Diana Stungurienė