Sofija atsikėlė
anksti, nes šiandien ypatinga diena – ji pagaliau susitiks su anūke. Lėktuvas
Karmėlavos aerouoste jau greit nusileis. – „Mano Virgutė, ji užaugo,
tikriausiai tapo tikra gražuole“, – įsimylėjusiomis akimis Sofija žiūri į
vaikišką anūkėlės veidelį nuotraukoje, darytoje prieš gerą dešimtmetį. Gaila,
kad likimas išskyrė – atsivėrė sienos, šeimos išsisklaidė po pasaulį, nebėra
šalia artimųjų... Bėga metai, ir Sofija kasmet jaučiasi vis svetimesnė šiame
pasaulyje – „senstu, nebe daug beliko,“ – dažnai kartoja ji pati sau. Tik
Kaunas, jos gyvenimo miestas, visada jaunas ir nuolat jaunėjantis. Ne, ne
šiandien ji neprisimins, kad skauda kojos, kad sukumpę rankų pirštai, kad
žvilgsnis prigesęs ir akys apsiblaususios. Ji turi būti žvali. Būsimas
susitikimas su anūke, kurios nematė ištisą dešimtmetį, ją tiesiog svaigina,
grįžta jėgos ir stiprybė.
Žvilgteri pro
langą, čia pat augantis kaštono medis pamoja šaka, pasipuošusia būsimų žiedų
žvakėmis – pavasaris. Ant stalo garuoja kava, šaldytuve braškės anūkei. Ant
fotelio ramiai sėdi rudas pliušinis meškiukas Tedis. Tai pirmoji anūkės dovana
senelei Sofijai iš už Atlanto. – „Tai Amerikos simbolis, tai pats prezidentas
Teodoras Ruzveltas!“ – prisimena skambius žodžius iš vaikiškos burnelės.
Sofija sušukuoja
žilus plaukus, vis dar vešlius, bet praradusius jaunystės švelnumą; rengiasi
mėgiamu kreminės spalvos kostiumėliu, su kuriuo visada jaučiasi puošni ir
laiminga. Kostiumėlis toks pat senas, kaip ir ji, bet „klasika niekada neišeina
iš mados,“ – prisimena Sofija kažkur girdėtus žodžius. Skambutis į duris –
„pagaliau sulaukiau“ – džiaugsminga Sofija skuba link durų. Atidariusi jas
akimirkai suglumsta, pamačiusi skustagalvę mergiotę, suplyšusiais nusmukusiais
džinsais, trumpa palaidinuke, nedengiančia bambos ir su daugybe auskarų,
privarstytų į ausis, nosį, bambą.
– „Sveika Sofi,
štai ir aš!“– anūkė žengė kambarin, pro suglumusią senelę.
Ši ištiesė
rankas, norėdama apkabinti anūkę, ir stiprus, tarsi žaibas, elektros smūgis
atėmė sąmonę. Pramerkusi akis prieš save pamatė Sofijos, tai yra savo pačios
pasilenkusį veidą. Keistas reginys sukėlė sumaištį galvoje, ji greit šoko iš
lovos ir nupuolė prie veidrodžio ir dar kartą prarado sąmonę. Kai prasimerkė,
vėl pamatė save – Sofija jai šypsojosi kiek kreivoka šypsena:
– Nežinau, kas
įvyko, – išgirdo savo balsą Sofija, – bet tau prie manęs prisilietus įvyko
kokia tai chemija, metamorfozė ir mes susimainėme kūnais, taip aš galvoju, –
postringavo gergždžiančiu balsu Virgutė.
– Čia netoliese
Švenčiausiosios Mergelės Marijos koplyčia, – pralemeno Sofija jaunatvišku ir
suglumusiu anūkės balseliu. – Reikia skubėti, pasimelsti. Gal kunigas ką
patars?
Močiutė ir anūkė
pažvelgė viena į kitą ir suprato, kad dabar jas išgelbėti gali tik abipusė
tolerancija. Sofija neįtikėtinai lengvai atsistojo – „o, koks nuostabus
jausmas, kai niekur neskauda, nemaudžia,“– ir akimirkai pajuto vidinį džiaugsmą
tokia netikėta permaina. Anūkė Virginija stojosi staigiai, bet suklupo.
– Taip, taip
anūkėle – kelio sąnarys pakeistas ir klubo sąnarį reikia keisti, nedaryk
staigių judesių, – anūkės akys išsipūtė iš netikėtumo, o gal ir nuo skausmo:
– Taip, Dievas
privalo padėti, – pritarė senelei sunkiai judanti anūkėlė Virginija.
Sofija vis
skubino anūkėlę, kuri papuolusi į senelės kūną vis klupo ir dejavo, stengėsi
skubėti, bet kiekvienas žingsnis buvo toks sunkus, kad pirmyn judėjo vėžlio
greitumu.
Pusvalandį
praklūpėjusios susikaupimo maldoje, vis retkarčiais žvilgterėdamos viena į kitą
– gal jau vėl kiekviena savo kūne – nusprendė ieškoti kitų būdų situacijai
atitaisyti.
– Dabar mano
didžiausia svajonė lova, – liūdnai atsiduso anūkė. – Taip maudžia sąnarius,
norisi išsitiesti visu kūnu ir tysoti, tysoti lovoje...
Sofija meiliai
paėmė suvargusią anūkę už parankės ir padėjo atsistoti.
– Eime, čia
netoliese gyvena ragana, ji visiems padeda. Gal ir mums kokio antpilo pasiūlys?
– prisiminė Sofija, kaip kažkada jau lankėsi pas tą seną moterį ir mintimis
nuklydo į savo jaunystę. Staiga akies krašteliu vitrinos atspindy pamatė save
anūkės kūne, realybės šokas ją sugrąžino į tikrovę. Nors jai ir patiko jaunas
ir stangrus anūkės kūnas, ji nenorėjo atimti jaunystės iš savo anūkės:
– Paskubėkime,
greičiau viską reikia atstatyti, – paspartino žingsnį Sofija.
– Neskubėk,
senele, – gergždžiančiu balsu sudejavo anūkė Virginija – man visur skauda,
kojos neklauso.
Sofija pristabdė
žingsnį – o, kaip seniai ji nesijautė tokia lengva, tarsi pakylėta nuo žemės.
Jai norėjosi lėkti, skrajoti kaip jaunystėje... Sofija buvo tokia jaunutė, kaip
jos anūkėlė, kurios kūne ji dabar įstrigusi. Jos šviesūs banguojantys
plaukai, liaunas liemuo, žydros akys. Taip, apranga tada buvo kitokia – jos
gėlėta, pūstu pasijoniu, plevenanti nuo lengviausio vėjo gūsio suknelė...
„Gražuolė“ – skaitydavo aplinkinių akyse susižavėjimą. Ji jautėsi išskirtinė,
vienintelė, ji veikė jaunuolius kaip afrodiziakai. Ji laukė savojo princo. Kol
vieną dieną išvydo išsvajotąjį didžiulėje kino afišoje: stiprus ir lankstus
kūnas, pietų saulėje įdegęs veidas, juodos spindinčios akys, kerinti šypsena.
Filmo siužetas nebuvo įmantrus, greičiau tai buvo Masserati mašinos reklama:
perspektyvus sportininkas, laimintis visas varžybas su neturinčiu konkurentų
automobiliu. Jis žavus, jis mylimas, jis sėkmingas... Ją pavergė herojus iš
kino ekrano, taip stipriai jis išsiskyrė iš tuometinės pilkos pokarinės sovietinės
aplinkos. Jos širdį užvaldė meilė, o kūną užplūdo aistra. Ji prarado ramybę,
sulyso, paakiai pajuodo. Protas sakė – tai tik svajonė, o kūnas jautė jo
prisilietimus, jo įsivaizduojamas bučinys svaigino, Sofija prarado realybės
jausmą. Niekam Sofija neatskleidė savo kančių, o ir nebuvo kam – mama mirė vos
jai gimus, augo ji su tėvu ir jo žmona, kuri jos neskriaudė, bet tai moteriai
ji buvo tik podukra.
Sofija vis stipriau
blaškėsi tarp realybės ir svajų, darbe pasidarė neatidi, buhalteriniuose
popieriuose vis didėjo klaidų. Direktorius, kuris globojo Sofiją kaip tikras
tėvas, sunerimo. Jis ir nuvedė Sofiją pas tą keistą moterį – gal raganą, gal
žiniuonę, gal žolininkę.
Pro šalį bėgantis
benamis šuo drėgna nosimi palietė Sofijos ranką ir sugrąžino į tikrovę.
Šiandienos gatvių afišose jau kitokie veidai, nors, iš esmės, gal ir mažai kas
pasikeitė? Šių dienų dievas – krepšinis, o jo herojus – toks pat, kaip ir
anuomet: stipriu ir lanksčius kūnu, kerinčia šypsena jaunas vyras tokio paties,
tik naujesnės laidos prabangaus Masserati fone. Ne veltui sakoma, bėga amžiai,
o žmogus su savo norais ir troškimais nesikeičia, žmogus toks nejudrus! Kaip
akmuo!
Nedidelė aikštelė
parko pakrašty, o už jų aukšta tvora aptvertas senas sodas. Vartai buvo praviri
– tarsi jų kas lauktų? Kieme stovėjo senas vežimas – čia niekas nepasikeitė,
nors prabėgo daugiau nei pusamžis – Sofijos širdis sudrebėjo. Aštrus augalų ir
nuovirų aromatas buvo prisotinęs visą kiemą. Pasigirdo triukšmas, pro plyšį
duryse šmurkštelėjo pelė, jai iš paskos jaunas katinėlis, visai dar neįgudęs
medžiotojas.
Senelė ir anūkė –
tos dvi staiga taip stipriai suartėjusios būtybės pasibeldė į tamsias duris.
– Seniai jūsų
laukiu, – prieblandoje ne iškart pavyko pamatyti, kas kalba. – Atsimeni,
Sofija, sakiau, kad mes dar susitiksime... Štai ir išaušo ta diena. Puikybė
buvo tave apsėdusi, suviliojusi blizganti prabanga – ne meilė tai buvo ir ne
aistra. Tai praeitis atsivijo tave naujame gyvenime... Kaip ilgai tu negalėjai
nurimti, kaip kankinaisi, nieko nenorėjai girdėti – vidinis maištas dvejino
tavo asmenybę, tu niekaip nenorėjai priimti realybės... Ir dabar, pamačiusi
anūkę tu pirmiausia pajutai savo pranašumą, puikybė ir vėl užvaldė tave!
Praeities atgarsiai ir sukėlė tą „cheminę reakciją“.
Sofija klausėsi,
o jos širdis virpėjo, kūnas prisiminė praeitį ir išgyventas kančias. Ragana
nepasikeitė – nenuspėjamas amžius, žilstelėję plaukai, veriantis žvilgsnis ir
nenusakomai dailios rankos... Ir tas pats karališkasis Mopsas su raukšlių
diadema ant kaktos tyliai snaudė šalia. „Šuo gal ir ne tas? Juk šunys tiek
negyvena,“ – Sofijos galvoje šmėstelėjo keista mintis.
– Nuvarginai
anūkę, nuvarei ją nuo kojų, te pailsi, va ten lova. Nuoviras jau tuoj bus
baigtas. –Į stiklainį įpylusi tamsaus skysčio ragana atidavė jį Sofijai. –
Diena buvo sunki, abi pavargote – anūkė nuo tavo seno kūno, o tu, Sofija, nuo
jaunystės prisiminimų. Gyvenimas toks trumpas, o kartu toks ilgas, – sunkiai atsiduso
žiniuonė. – Kūnas tik vidinio pasaulio atspindys. Tada tu suvaldei savo aistras
ir troškimus, ir tavo kūnas tau vis dar tarnauja. Ir dabar nepasigviešimai į
anūkės jaunystę, nenori atimti iš jos gyvenimo... turbūt todėl ir galiu tau
padėti.
Anūkė ilsino
pavargusį senelės kūną. Tą akimirką ji taip aiškiai suprato, kad ji yra tik
senelės gyvenimo tęsinys, kol kas ji dar neturi praeities... Namo ėjo palengva,
neskubėdamos, susikibusios už parankių. Patikėjo žolininkės žodžiais, kad
viskas susitvarkys. Saugojo viena kitą, o kartu saugojo ir viena kitos kūnus – senelės
kūnas jau pasilpęs ir trapus, o anūkėlei dar visas gyvenimas prieš akis.
*
Rytas išaušo
tykus, vakar dienos grėsmingi debesys išsisklaidė, žemė kvepėjo pavasario vėsa.
Kai Sofija prabudo, pamatė Virginiją, ji vilkėjo lengvą vasarinę suknelę, iš
nosies ir bambos išverti auskarai gulėjo ant stalo.
– Ačiū, Sofi, už
sugrąžintą gyvenimą. Plaukai ataugs, aš grįšiu į institutą, maištingoji
Virdžinija išblėso, beliko atsikratyti jos „palikimu“ .... – Anūkė Virginija
apkabino savo mylimą senelę, švelniai paglostė jos nugarą. – Pailsėk, senele,
mūsų laukia nuostabios atostogos! Dabar aš jau žinau, kad mes – tai vienas
kūnas ir viena siela! Aš – tai tu jaunystėje! Tavo išmintis man padės išvengti klaidų – juk protingi mokosi iš svetimų
klaidų, tiesa, Sofi?
Jos žiūrėjo viena
į kitą suprantančiomis, mylinčiomis akimis – dar niekada jos nebuvo tokios
artimos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą