29 spalio 2020
Jūra
19 spalio 2020
Ir vėl paskutiniai Europoje?
Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, paremtu astronomiais stebėjimais ir pasaulio pažinimo žiniomis; kai tuo tarpu krikščioniškoji religija, įdiegta prievarta ir smurtu, yra tik įrankis Didžiųjų Politikos žaidėjų rankose.
Už lango 21 amžius, o mes kaip „buvome paskutiniai“, taip ir likome... Tik dabar jau „paskutiniai“ nepripažįstame vienalyčių santuokų, nepritariame lyties keitimo operacijoms ir t.t. ir pan. ... Tačiau ir didžiosios religinės bendruomenės – daugelis krikščionybės atšakų, islamas ir judaizmas – jokių homoseksualių sąjungų nepripažįsta ir nelaimina?! Paradoksas ir tiek.
O gal mes ne paskutiniai? Gal mes VIENINTELIAI, kurie dorovę ir moralines normas iškeliame aukščiau už taip vadinamas civilizacijos „vertybes“?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie vis dar tikime, kad valstybės pagrindas yra šeima, o ne turtinis partnerių kontraktas?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie skiriame amžiną Tiesą nuo kiekvieno asmeninės teisybės?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie išsaugojome blaivų protą ir nepasinėrėme į vienadienės beprasmybės liūną?
Gal mes VIENINTELIAI, sugebėsią atsispirti „plūstančių investicijų“ srautui, už kurį verčiami esame atsisakyti moralinių nuostatų arba, liaudiškai tariant „parduoti velniui sielą“? Gal geriau dar kartą paskaityti ar pasižiūrėti „Baltaragio malūną“? Juk perspektyva tokia niūri!
Jei negaila parduoti valstybės, tai gal pagailėkime savo asmeninio gyvenimo – juk Likimas, tas stropusis Buhalteris, nepraleis nė vieno, nė menkiausio „sandorio“; jis sąžiningai suves balansą: kieno turtas ir kas savininkas.
esėautorius Diana Stungurienė
18 spalio 2020
Tik nereikia apie PRASMĘ
Draugų būrelyje lyg netyčia užkabini temą ir pamatai, kaip staiga visų žvilgsniai pasikeičia: kas nudelbia akis po stalu, kas įdėmiai ima apžiūrinėti sienų apmušalus, o kas staiga prisimena – skubu, iki pasimatymo... Galvoje sumaištis – nejaugi niekam tai nerūpi? Nejaugi niekas niekada apie tai nesusimąsto – vidinį nerimą nutraukia garsiai, truputį per garsiai išrėkta frazė:
– Tik nereikia apie PRASMĘ!!! Va, vakar mačiau tokius brendinius džinsiukus... – slogi tyla sprogsta lyg per stipriai pripūstas balionas, aplink vėl skambus čiauškesys, gal kiek per garsus juokas... kažkam iškrenta šakutė – didžiulis sujudimas ir vėl juokas... nepatogi tema „užmiršta“, išstumta...
Tyliai savyje nuryji kartumą ir aplinkinių spėriai pastatytą gynybinę sieną – ir vėl tapai balta varna, vieną dieną tave užkapos....
Gal tikrai nėra jokios gyvenimo prasmės? Vėl tyliai grimzti į knygų pasaulį, gal ten surasi atsakymą?
„...supaprastintu požiūriu mokslas atmeta visuotinį žmogiškąjį pojūtį, kad gyvenimas turi prasmę... mums sakoma, kad tokie klausimai yra bereikšmiai. – Tiesiog gyvenk.“ – štai kur šuo pakastas – mokslas atmeta!!! – „...mokslininkai negali atsakyti į didžiuosius prasmės klausimus... nes tai nėra mokslo kompetencija... kad ir kokie puikūs būtų jų moksliniai pasiekimai, jie neišprusę filosofiniais klausimais...“* – kuo toliau, tuo įdomiau. Kas begali atsakyti į klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė? – jei jau šiandienos dievas – Mokslas ir jį skleidžiantys mokslininkai atmeta prasmės sąvoką.
Vadinasi, draugai buvo teisūs – nereikia apie prasmę, tiesiog gyvenk! Mažiau knaisiokis po savo vidų – tai tik emocijos, nestabili psichika – kreipkis į psichologą ar psichiatrą – jie irgi šiandien priskiriami Dievų kastai...
Taigi, tik nereikia apie prasmę – taip kalba Mokslas!
*Džonatonas Blekas. Slaptoji žmonijos istorija, 2019, psl. 42
esėautorius Diana Stungurienė
Knygos, kurias verta skaityti
Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“ Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bend...
-
Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“ Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bend...
-
Aušra nudažė dangų, tuoj tekės saulė. Silpnas vėjelis sujudino žolynus. Rausvas rūkas brėžia danguje kalnų kontūrus – alpės; užplūsta prisi...
-
Mirties dalgiai Miestelyje palei kelią ant stulpų sutūpę gandrai – vienas, antras, trečias, lyg sargybiniai sustingę; koks keistas jausmas a...