Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“
Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bendražmogiškos kryptys, kurios yra poliariškos (priešiškos) viena kitai.
Viena jų siekia naujai performuoti valstybinę sistemą, stiprinant visapusišką individo priklausomybę nuo valstybės, o tiksliau, nuo valdžios – nuo tos instancijos, kurios rankose yra valstybės aparatas: partijos, kariuomenė, vadovas. Ryškiausias tokio fenomeno pavyzdys – fašistinio arba nacionalsocialistinio tipo valstybės.
Kita kryptis, užgimusi dar XVIII amžiuje, jei ne anksčiau, – tai humanistinė orientacija. Jos ištakos ir pagrindiniai etapai – tai angliškasis parlamentarizmas, prancūziškoji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, vokiškoji socialdemokratija ir, galiausiai, išsivadavimo kova prieš kolonializmą. Toli siekiantis šios krypties tikslas – silpninti nuolat augantį smurtą prieš tautas ir valstybės perorganizavimas iš vyraujančio policinio aparato, siekiančio įtvirtinti nacionalinį arba klasinį dominavimą, į visuotinės ekonominės pusiausvyros ir asmens teisių apsaugos sistemą.
Nepaisant šių srautų poliariškumo, juos vienija būdingiausias XX amžiaus bruožas – siekis „aprėpti“ visą pasaulį. Išorinis įvairių mūsų šimtmečio (red. 20 a.) judėjimų patosas* matomas jų konstruktyviose tautinių susitarimų programose; tačiau vidinis moderniosios istorijos patosas slypi spontaniškame siekyje „aprėpti“ visą pasaulį.
Man nepatinka žodis „teokratija“. Teokratija yra Dievo galia; taikyti jį bet kokioms socialinėms ir valstybinėms struktūroms yra absurdiška ateisto požiūriu ir šventvagiška – tikinčiojo. Istorija nežino ir negali pažinti jokios teokratijos.
Tai ir ne hierokratija (papizmas), ne monarchija, ne oligarchija, ne respublika, o kažkas naujo, kokybiškai visai kas kita, nei buvo iki šiol. Tai pasaulinė tautų sandrauga, siekianti prašviesinti ir palengvinti viso pasaulio gyvenimą. Aš nežinau, kaip tada tai vadinsis, bet svarbu ne pavadinimas, o esmė. O esmė – siekis sudvasinti žmogų, žmoniją ir gamtą.
*patosas – bet kurio objekto pasikeitimas, veikiamas išorės ir nedarantis įtakos jo esmei (pagal Aristotelį)
*metafilosofija – teorija, kuri filosofiją aiškina kaip specifinę, neistorišką žinių sritį
Danijilas Andrejevas (1906, Berlynas – 1959, Maskva) – poetas, rašytojas, filosofas, metafilosofinio kūrinio „Pasaulio rožė“ autorius.
1947 m. balandžio 23 d. D. Andrejevas buvo areštuotas pagal 58 straipsnį už romaną „Nakties klajokliai“ (Странники ночи), balandžio 27 d. buvo suimta jo žmona. Rašytojas buvo apkaltintas antisovietinės grupuotės kūrimu, antisovietine agitacija ir teroristiniais ketinimais. Nuteistas kalėti 25 metus, tuo metu tai buvo didžiausia bausmė SSRS. Kartu su juo buvo nuteista 19 jo giminaičių ir artimų draugų kalėti nuo 10 iki 25 metų priverstinio darbo stovyklose. Visus anksčiau parašytus Andrejevo darbus sunaikino Valstybės saugumo ministerija. D. Andrejevui esant gyvam nebuvo išleistas nė viena jo kūrinys.
*
„Pasaulio rožė“ (Даниил Андреев. Ро́за Ми́ра,) – metafilosofinis D.Andrejevo kūrinys, paremtas mistiniais nušvitimais, kuriuos jis išgyveno uždarytas Vladimiro kalėjime. Knyga buvo kuriama daugelį metų ir buvo baigta 1958 metų spalį. Prieš pirmąjį teisėtą išleidimą –1991 m. – buvo platinamas samizdate.
