Koks gaivus
ankstyvas vasaros rytas. Paukščių trelės skamba tarsi muzika, krištolo
rasa spindi žolynai , garuoja tykiai srovenanti upės, rūkas slenka pievomis ir pasislepia
miško tankmėje. Norisi įkvėpti ir nebe iškvėpti. Sugrįžta tolimi vaikystės
prisiminimai... Tada mažai kas rūpėjo, bet kaip seniai ji baigėsi... Miškiniai,
sovietai – vieni ateina dieną, kiti ateina naktį... neliko ramybės. Palikta
gimta sodyba miško apsupty. Kėlėmės arčiau žmonių...
Ta alkana paauglystės
vasara, ir tos saldžios braškės, nokstančios be priežiūros tuščiose lietuvininkų
sodybose... Kaip seniai visa tai buvo, bet kaip giliai įsirėžė atmintin, ...visam
gyvenimui.
Ir ta knyga
knygyne... kiek sykių ją varčiau, kol pagaliau sutaupiau, atitraukdamas nuo savo
alkanos burnos po kąsnį. Galbūt, ji ir pastūmėjo kūrybos link? Tas užburiantis
didingas balto marmuro skulptūrų grožis traukė kaip magnetas. Renesansas, koks
nuostabus tai buvo laikas. O Florencija! iki šiolei tavyje gyva Atgimimo
dvasia...
Kokia tamsi eglių
siena, nepraeinama, gūdi... – ir ta vieniša eglė, išskirtinė, kitokia. Kaip ta
mergina, kurią mačiau vakar minioje. Eglė ir mergina, koks panašumas – lieknos,
liaunos, žavinčios savo jaunyste. Žvilgsnis nukrypo į rankovę, kuria lėtai ropojo
vabalas, sunkiu ir kietu šarvu. Jis iš kito pasaulio, tam žemės padarui
maloniau raičioti, ritinėti žemės grumstą, nei plazdenti sparnais, jis iš
žemiško pasaulio, žvilgsni pakilo aukštyn į žydrą dangų.
„Ar čia tas
akmentašys, kur moteris iš akmens ištraukia? – atmintis pilna praeities
nuoplaišų. –O aš maniau, kad jis galingas vyras. O jis sudžiuvęs, kaip šakalys.
Kaip jis tuos akmenis skaldo?“.
Bala žino, iš kur
tas jausmas moters grožiui? Atmintin sugrįžta šnabždesiai ne kartą girdėti už
nugaros: „ir vėl jis įsimylėjo“. – Gal tai ir tiesa? Kiek rankų šilumos, kiek
meilės joms atidaviau, kaip moteriai. Mano skulptūros gyvos ir jaunos, amžinai.
... Legenda teisi, moteris sukurta iš vyro šonkaulio, tai vyro dalis. Sunku
vyrui be moters, kaip be šonkaulio..., ir taip nuo Adomo ir Ievos laikų. Mokėti
mylėti moterį – didžiulė vertybė, ne kiekvienam duota...
Aš ne dabišius,
tik mano mūzos reikalauja vidinio tyrumo. Balti, spindintys mėliu marškiniai apvalo sielą. Su jais jaučiuosi toks pat skaistus, kaip mano deivės. Vidinis
maištas drasko, plėšo sielą, bet tikėjimas, kad elgiuosi teisingai nuramina.
Kas, jei ne aš, parodys moters grožį? Kas, jei ne aš, pakylės ją nuo žemės? Juk
moteris – tai deivė, tai mūza, tai draugė. Moteris – tai liepsnojanti aistra
mano krūtinėje. Karštis užtvindo mano kūną, degina. Įsižiebusi širdyje ugnis
vedžioja pieštuką popieriaus lape, kol gimsta ji, mano mūza. Mano rankos glosto
molį, kol iš jo išnyra skruostas, lūpos, antakių linija, pasimato šiek tiek
nuleisti vokai. Tai jau nebe aistra, nebekunkuliuoja, molis pasiėmė rankų
šilumą, sugėrė. Ir tai jau meilė, ji šildo…
Ir visai aš ne
rafinuotas. Tai jos, mano mūzos atskiria mane nuo minios, pakylėja virš jos.
Minia pikta, pagiežinga, murzina… ji nemėgsta tyrumo, jai patinka gašlumas,
nuodėmė, nuosmukis. Minia klampi, kaip Hado duobė, jei įtrauks, nebeišlipsi.
Tik jos, mano mūzos neleidžia paskęsti minioje, jos kelia mane aukštyn, ten kur
skaistus dangus...
„Gabus, o vien
nuogos mergos galvoje, kaip nesubrendusiam jaunuoliui,“ – ir vėl skaudus dūris
į širdį, niekinantis balsas iš minios. Taip, aš jaunas, visada jaunas širdimi,
aš nepasensiu! Tik kūnas sukiužo, sukriošo…bet vėl ir vėl kalčiau akmenį, vėl
ir vėl glostyčiau savo naująją mūzą. Tai nuolatinis, nesibaigiantis katarsis;
kūryba man užaugina sparnus, ji mane skraidina… nuostabus, nepakartojamas
jausmų išsilaisvinimas. Nuodėmei šia nėra vietos. Galbūt, tai ir ydingas
įprotis kažkur iš praeities, bet pieštukas mano rankose vedžioja tik dailias,
lenktas moters linijas. Visą gyvenimą jaučiuosi apkerėtas moters kūno grožio.
Matyt, mainais už žemišką laimę…
Laikrodis tiksi, skaičiuoja
en-tąjį ratą, vis aiškiau ją matau: tiesi nugara, kaklas, strėnos, lieknos
rankos, šiek tiek palenkta galva. Vandens srovelės tarsi sidabras padengia mano
deivės kūną, ji prausiasi ryto tyloje. Miesto šurmulyje jos vieta prie nuolat
gaivinančio fontano; saulės spinduliai vandens lašus ant jos kūno pavers
sidabru. Net karščiausią dieną bus jaučiama vėsa ant jos kūno. „Rytas“, taip
pavadinsiu ją, mano naująją mūzą.
Dar viena deivė
virto realybe.
*
P.S. Vienas iš daugelio skulptoriaus Aloyzo Toleikio kūrinių „Rytas“(
sukurtas 1979 m .).
Skulptūroje pavaizduota jauna mergina, ryte besiprausianti prie upelio, skirta
stovėti prie fontano. Puošia Radviliškio miesto centrą.
„Tais laikais mieste pastatyti skulptūrą, kurioje pavaizduota nuoga
mergina, reikėjo drąsos, todėl tuometiniai miesto vadovai nusprendė ją
pastatyti nuošalesnėje vietoje – tuometiniame UAB „Radviliškio komunalinės
paslaugos“ kiemelyje. 2010 m .
buvo nuspręsta ją perkelti į miesto centrą. )
Akimirka prieš gimstant šedevrui
autorius Diana Stungurienė
autorius Diana Stungurienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą