Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo
vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė
už grotų...
Miglė dažnai
jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje,
kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo... ne čia jos vieta.
Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų
invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi
fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas,
griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! ...Ir štai,
kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija,
Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps
svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku
ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja
pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo
paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai,
Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo
paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti
tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia
neužsibus...
Vizos laukimas
užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai,
kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo,
atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas
iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis
autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą,
jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug
atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis
žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi
žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“
įspūdžiais.
Į Paryžių
autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik
aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai
atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis
senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno
senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti,
pasimesti... Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po
ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, –
išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? –
Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą
žmogų?
– Siuzan, tai tu,
tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras
pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino,
girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo
kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą... Miglė užsimerkė ir visa
esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą... kaip seniai ji laukė šios
akimirkos...
Kiek laiko jie
taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę
klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio
kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio
laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra,
neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo
nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras
paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš
tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes
visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas... Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo
kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia
netoliese mano dirbtuvės...
Miglė nesibaimino,
kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus...
Edgaras kalbėjo
ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir
naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas
žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins
praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta
vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis
nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai
aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi
kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!