Nuo neatmenamų laikų žmonija bauginama pasaulio pabaiga. Štai ji – pabaiga ir atėjo. Kiekvienas tikisi, kad kažkas kitas, o ne AŠ pasiaukos, nuspręs, atkentės, atpirks.
Tačiau pabaiga tam ir yra pabaiga, kad kiekvienas TAPTŲ atsakingu už save patį - kaip kiekvienas nuspręs, kaip kiekvienas save „parodys“, taip PABAIGA jį ir pasitiks, taip ir apdovanos...
„Tu būk ir supūk, o aš eisiu po pasaulį pasižvalgyti“ /mįslė/.
„Senosiose kultūrose lavoną šarvodavo ir laidodavo suriestomis kojomis - embriono padėtyje. O kai kur tokį suriestą lavoną dar įmūrydavo į molinį kiaušinį,“ – tai buvo priminimas, kad mirtis ir gimtis - tai ta pati akimirka.
Visi pasaulio Mokymai sutartinai kalba ne apie pabaigą, o apie Naujo Pasaulio Pradžią. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas nematomas - juk sunku atskirti gėlės žiedą, kuris vakar prasiskleidė, nuo to, kuris rytoj jau nuvys.
Didžioji gyvatė akimirkai „apžiojo“ savo uodegą, bet tuoj-tuoj ji uodegą paleis - ir tik nuo paties apsisprendimo priklauso, kuriame „krante“ liksime – Pabaigos ar Pradžios.
Tai tas pats taškas - pradžia ir pabaiga, mirtis ir gimimas, o LIKIMAS skirtingais keliais nuves.
Rabindranatas Tagorė:
„Pabučiavusi gęstančią dieną, Mirtis jai sušnabždėjo:
Aš – mirtis, esu tavo motina – manyje tu vėl atgimsi.“
*
mįslės atsakymas: dygstantis daigas ir grūdas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą