Ir vėl paskutiniai Europoje?

Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, paremtu astronomiais stebėjimais ir pasaulio pažinimo žiniomis; kai tuo tarpu krikščioniškoji religija, įdiegta prievarta ir smurtu, yra tik įrankis Didžiųjų Politikos žaidėjų rankose.

Už lango 21 amžius, o mes kaip „buvome paskutiniai“, taip ir likome... Tik dabar jau „paskutiniai“ nepripažįstame vienalyčių santuokų, nepritariame lyties keitimo operacijoms ir t.t. ir pan. ... Tačiau ir didžiosios religinės bendruomenės – daugelis krikščionybės atšakų, islamas ir judaizmas – jokių homoseksualių sąjungų nepripažįsta ir nelaimina?! Paradoksas ir tiek.

O gal mes ne paskutiniai? Gal mes VIENINTELIAI, kurie dorovę ir moralines normas iškeliame aukščiau už taip vadinamas civilizacijos „vertybes“?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie vis dar tikime, kad valstybės pagrindas yra šeima, o ne turtinis partnerių kontraktas?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie skiriame amžiną Tiesą nuo kiekvieno asmeninės teisybės?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie išsaugojome blaivų protą ir nepasinėrėme į vienadienės beprasmybės liūną?

Gal mes VIENINTELIAI, sugebėsią atsispirti „plūstančių investicijų“ srautui, už kurį verčiami esame atsisakyti moralinių nuostatų arba, liaudiškai tariant „parduoti velniui sielą“? Gal geriau dar kartą paskaityti ar pasižiūrėti „Baltaragio malūną“? Juk perspektyva tokia niūri!

Jei negaila parduoti valstybės, tai gal pagailėkime savo asmeninio gyvenimo – juk Likimas, tas stropusis Buhalteris, nepraleis nė vieno, nė menkiausio „sandorio“; jis sąžiningai suves balansą: kieno turtas ir kas savininkas.

esė

autorius Diana Stungurienė

Tik nereikia apie PRASMĘ

Kartais nesinori net gyventi... nėra prasmės, niekur jos nėra – nei darbe, nei pramogse, nei aprėduose, netgi kelionės, išvykos atrodo beprasmės... Tokios niūrios, pilkos dienos mirtį nupaišo gražesnę už gyvenimą. Ir visai nesvarbu, ar lauke apsiniaukę, ar skaisčiai šviečia saulė, gyvenimas atrodo beprasmis... Ir tai praeis – ritmingai kartoji mintyse – ir tai praeis... Praeina, vėl puiki nuotaika, vėl gyvenimas – šventė. Tada, prisiminus tuos sunkius išgyvenimus, norisi jais pasidalinti, išsiaiškinti ir įtvirtinti – kas gi ta Gyvenimo prasmė?!!

Draugų būrelyje lyg netyčia užkabini temą ir pamatai, kaip staiga visų žvilgsniai pasikeičia: kas nudelbia akis po stalu, kas įdėmiai ima apžiūrinėti sienų apmušalus, o kas staiga prisimena – skubu, iki pasimatymo... Galvoje sumaištis – nejaugi niekam tai nerūpi? Nejaugi niekas niekada apie tai nesusimąsto – vidinį nerimą nutraukia garsiai, truputį per garsiai išrėkta frazė:

– Tik nereikia apie PRASMĘ!!! Va, vakar mačiau tokius brendinius džinsiukus... – slogi tyla sprogsta lyg per stipriai pripūstas balionas, aplink vėl skambus čiauškesys, gal kiek per garsus juokas... kažkam iškrenta šakutė – didžiulis sujudimas ir vėl juokas... nepatogi tema „užmiršta“, išstumta...

Tyliai savyje nuryji kartumą ir aplinkinių spėriai pastatytą gynybinę sieną – ir vėl tapai balta varna, vieną dieną tave užkapos....

Gal tikrai nėra jokios gyvenimo prasmės? Vėl tyliai grimzti į knygų pasaulį, gal ten surasi atsakymą?

„...supaprastintu požiūriu mokslas atmeta visuotinį žmogiškąjį pojūtį, kad gyvenimas turi prasmę... mums sakoma, kad tokie klausimai yra bereikšmiai. – Tiesiog gyvenk.“ – štai kur šuo pakastas – mokslas atmeta!!! – „...mokslininkai negali atsakyti į didžiuosius prasmės klausimus... nes tai nėra mokslo kompetencija... kad ir kokie puikūs būtų jų moksliniai pasiekimai, jie neišprusę filosofiniais klausimais...“* – kuo toliau, tuo įdomiau. Kas begali atsakyti į klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė? – jei jau šiandienos dievas – Mokslas ir jį skleidžiantys mokslininkai atmeta prasmės sąvoką. 

Vadinasi, draugai buvo teisūs – nereikia apie prasmę, tiesiog gyvenk! Mažiau knaisiokis po savo vidų – tai tik emocijos, nestabili psichika – kreipkis į psichologą ar psichiatrą – jie irgi šiandien priskiriami Dievų kastai...

Taigi, tik nereikia apie prasmę – taip kalba Mokslas!

*Džonatonas Blekas. Slaptoji žmonijos istorija, 2019, psl. 42

esė

autorius Diana Stungurienė

Kas yra marketingas?

Po sėkmingo sandorio

Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla natūralus klausimas – Kodėl? Atrodytų, kad Amžinybė savaime jau turėtų būti siekiamybė, nes juk puikiai žinome, kad mirtis iš žmogaus atima viską – jo visuomeninę padėti, karjerą, turtą, artimuosius. Mirtis – tai tas slenkstis, už kurio tik tamsa, tuštuma – taip mums sakoma nuo mažumės.
Mirtis yra pati didžiausia žmonijos iliuzija, bet žmonėms ji mielesnė už amžiną gyvenimą, reinkarnaciją. Žmogus iš prigimties yra tingus sutvėrimas, jis nenori keistis, jis siekia malonumų – kaifo. Svarbiausia, apie nieką negalvoti – nei apie ateitį, nei apie žmoniškąją prigimtį, nei apie žmogaus paskirtį Žemėje. – „TIK NEREIKIA APIE PRASMĘ!!!“ – Mirties iliuzija „leidžia“ nemąstyti! Atmesdamas amžinybę, žmogus atmeta ir savo dieviškąją prigimtį – sielą-dvasią, „pasilikdamas“ tik kūnišką gyvenimą.
Kodėl kūnas tapo svarbesniu už dievišką prigimtį? – Iliuzija arba maja turi daugybę priemonių „sutrykdyti“ mąstymą. Vienas iš įtakingiausių šiuolaikinės iliuzijos įrankių – MARKETINGAS. Tai galėtų būti nuostabi priemonė žmonijos tobulėjimui, bet, deja, marketingas naudojamas labai vienpusiškai – pasipelnymui, žmoniškosios prigimties sąskaita. 

Žodyne sakoma, kad marketingas – tai ekonomikos mokslo šaka, kurios funkcija organizuoti įmonės veiklą taip, kad augtų pardavimai, didėtų įmonės žinomumas.  Pateikiamos tokios marketingo sąvokos: poreikiai, norai, paklausa. produktai, pasitenkinimas, sandoriai ir ryšiai; rinkos. 

Reklama – tai marketingo rezultatas. O tikslas paprastas: pralobti ir padaryti karjerą.
Marketingas nuolat temdo, blokuoja žmogaus dieviškąją prigimtį, paversdamas žmogų materijos vergu.

tiriamoji žurnalistika
autorius Diana Stungurienė

Kiek svarbi mano „varnelė“

Kiekvieno iš mūsų FB draugų ratas įvairus, vieni turi tik vieną-kitą artimą draugą, pas kitus „draugų“ ratas skaičiuojamas tūkstančiais. Vieni mielai spaudžia įvairiausias nuorodas, o kiti - niekada ir niekam nespaudžia.
Ir mes dažnai sulaukiame pakvietimo paspausti, kad PATINKA vienas ar kitas puslapis. Kiekvieną kartą labai giliai susimąstome, ar spausti? Ne visada pasiūlymai atitinka siekius ir pasaulėžiūrą, bet juk dar yra ir populiarioji, rekomenduojama nuomonė, kad būtum „priimtas“ ar bent „toleruojamas“ viename ar kitame visuomeniniame rate... Susisuka galvoje mintys, ne visada pavyksta sudėlioti į lentynėles, kas svarbiau – „išlaikyti savo veidą“, ar neiškristi iš bendro srauto?
Kodėl MANO BALSAS „turi pildyti“ kažkieno populiarumo bagažą? O gal MANO BALSAS ne toks jau svarbus, kad jį taip saugaučiau? O gal ir aš „gaunu“, ne tik duodu?
*
Gal tie paspaudimai yra nevienodi, skirtingi, kaip šiuolaikiniai pinigai - vieni "padengti auksu", o kiti – tik spausdinti popierėliai infliacijai „palaikyti“?
*
O jei kiekvieną savo PATINKA prilyginti vandens lašui stiklinėje? Vienas, antras, trečias spustelėjimas - žiūri, kad stiklinė jau tuščia. O gal atvirkščiai, papilnėjo? O gal kažkieno spustelėjimas užteršė, užnuodijo visą vandenį?
*
Influenceriai lašelius skaičiuoja ne stiklinėmis, o bidonais... Ir jie diktuoja NUOMONĘ! - Mes patys jiems suteikiame tokias galias.
*
O jei vandens lašelius prilyginti savo gyvybinei energijai - kraujo lašeliams, kurių organizme ne taip jau ir daug, vos keletas litrų - išdalinai kitiems savo kraują ir "atropoja" vėžiukas?
*
O gal viskas visiškai ne taip, juk sakoma - „nenuskurs duodanti ranka...“ - bet čia apie tuos, kurie turi ką duoti. Kad duoti, visų pirma, reikia sukaupti...
*
Tai kaip? ar PATINKA – tik menkutis pelės spustelėjimas?

tiriamoji žurnalistika

autorius Diana Stungurienė

studija Gin-Dia