NEMIGA

Galėčiau paskaičiuot avis... 
bet mintys trūkinėja, keičias –
galva pilna smulkių mintelių, kaip šiukšlių kibiras...
prabėgusios dienos vaizdai, svajonių blyksniai, rutina...
Gal jas rūšiuoti ir nemiga išeis?

O juk vertėtų žmogui pamąstyti apie Dievą!
Bet tai tik žodis, žodis, žodis...
O jei mąstyti apie Dievą,
tai mąstyti apie amžinybę, grožį, prasmę...
Amžinybė – tai jau nemirtinga siela.
Ką bendra dirbtinų vertybių šiandienos pasaulis
turi su nemirtinga siela?  Nieko...
Grožis – o, ne! Pasaulis persisotinęs grožiu!
Tik šokiruojantys ir prievarta alsuojantys darbai dar „užkabina“.
Ir tai suprantama, ne kūrinys svarbiausia – pelnas!
Ir kaip kitaip gausybėj menininkų būti matomu?
Neliko GROŽIUI vietos tarp žmonių.
Vadinasi, ir DIEVUI vietos tarp žmonių nėra?!
Manoji nemiga išeina,
neatlaikiusi mano pamąstymų versmės... 

 poezija
  autorius Diana Stungurienė