Oras kvepėjo
įkaitusiais sakais, sūria jūra ir ramybe. Parko estradoje įsikūręs orkestras
ruošėsi vakaro koncertui. Svajingos melodijos darniai įsiliejo į tylą ir
suaštrino svaiginantį tirpstančių sakų aromatą. Kurortinis sezonas dar neprasidėjo,
ir Miglė ramiai vaikščiojo parko takeliais, prasilenkdama tik su vienu kitu
poilsiautoju. Netikėtai akys užkliuvo už neįprasto daikto – žolėje gulėjo
pasaga. Miglė pasilenkė ir pakėlė ją. –„Tai mano laimės pasaga“, – pagalvojo
Miglė, o minčių sūkurys ėmė nešti ją praeitin, viskas buvo taip senai, taip
senai...
– Meilužiai,
meilužiai, – girdėjo Miglė pavijimui mažos mergaitės linksmą juoką. Auksutė
nežinojo TO žodžio prasmės, ji tik kaip papūga atkartojo savo mamą, kuri nuolat
kartodavo „meilužiai“, vos tik kalba pasisukdavo apie Miglę...
Jie vaikščiojo
mažo miestelio gatvėmis – ji šešiolikmetė gimnazistė ir solidaus amžiaus
mokytojas. Jiems buvo gera kartu, beveik be žodžių jie suprasdavo vienas kitą,
dažnai juokaudavo. Gyveno jie viename name, todėl nenuostabu, kad dažnai
susitikdavo eidami iš namų, ar sugrįždami į juos. Tačiau kitiems šie
pasivaikščiojimai neatrodė tokie nekalti. Vis dažniau Miglė sugaudavo pagiežos
pilnus žvilgsnius, vis dažniau sau už nugaros išgirsdavo pašaipą : „meilužiai,
nei gėdos, nei sąžinės“. Visuotinis miestelio gyventojų nepasitenkinimas vis
augo, nors Miglė niekaip negalėjo suprasti, kodėl?
Tuomet į miestelį
atvažiavo cirkas su gyvūnais. Dramblys vaikščiojo gatvėmis, keldamas didžiulį
džiaugsmą ir vaikams, ir suaugusiems. „Jei dramblys būtų žmogus, tai jis būtų
tikras dribla,– prisiminė Miglė mokytojo žodžius, sukėlusius jų garsų bendrą
juoką, abiejų vaizduotės nupiešė panašų vaizdinį – žmogus dribla. Tas atviras
juokas ir buvo paskutinis lašas, sukėlęs aplinkinę audrą: patyčios, pašaipos,
panieka – visa tai pasipylė ant jų galvų. Tikėjimas, kad šis visuotinis pyktis,
tik miražas, tik nemalonus sapnas, iš kurio ji, Miglė tuoj tuoj nubus, kasdien
vis silpnėjo. Ji susirgo, kelias savaites blaškėsi karštyje, o kai pasveiko, sužinojo,
kad mokytojas paliko mokyklą ir persikėlė gyventi į kitą vietą. Miglę užvaldė
siaubingas keršto ir neapykantos jausmas. Ji užsidarė, užsisklendė, pasislėpė
savo kiaute. Jos gyvenimo orbita susitraukė beveik iki taško. Po metų baigusi gimnaziją
išvažiavo studijuoti į užsienį. „Ar tai buvo meilė? – pati savęs klausdavo
Miglė. Pati sau ir atsakydavo – taip, tai buvo meilė, tyra, vaikiška ir tėviška
meilė,“ – ji niekur nedingo, ji ligi šiolei tūno slėpiningiausioje širdies
kertelėje.
Prabėgo devyneri
metai, kol pagaliau Miglė ryžosi sugrįžti į namus. Miestelis per tuos metus
beveik nepasikeitė. Katės šildėsi saulės atokaitoje, gaudydamos vakarėjančios
dienos paskutinius šilumos dvelktelėjimus. Nepasikeitė ir čia gyvenantys
žmonės, tik nesustojantis laikas kiek pakeitė jų veidus: kam padovanojo sidabro
giją plaukuose, kam raukšlę veide, kam koją pakreivino. Miglė pabandė
identifikuoti, surasti tą žmogystą, kuri pirmoji metė į ją neapykantos akmenį,
kai pamatė priešais ateinančią pagyvenusią, matyt, nesaldaus gyvenimo palaužtą
moterį. Ji judėjo tarsi šešėlis, sustingusiu bebruožiu veidu. Toje moteryje
Miglė pažino Auksutės mamą. Jau vėliau sužinojo, kad likimas nepagailėjo tos
moters. Žavioji dukrelė Auksutė nesulaukusi nė aštuoniolikos pabėgo iš namų,
„užsėdo ant adatos“, dabar priverstinai gydoma klinikoje, kad išgyvens, šansų
mažai.
„Pats geriausias
orakulas yra likimas,“ – pagalvojo Miglė. Visai nesvarbu, kaip giliai užslėpti
norai ir siekiai, likimas viską iškelia į paviršių – ženklais užrašo gyvenimo
knygoje, palieka žymes ant kūno. Suvokimas, kad atleisti, reiškia paleisti,
pakirto Miglei kojas, ji trumpam pritūpė, apsižvalgė, ieškodama, kur prisėsti.
Tik dabar ji suvokė, kiek ilgai nešiojo savyje neapykantą tam nežinomam
asmeniui, sujaukusiam jos tyrą jaunystės jausmą. Vėjo pūkšnis įsisuko į
žydinčią obelį ir žiedlapiais apipylė Miglę. Ji nebenorėjo pykti, nebenorėjo
keršyti, jai pagailo tos moters, kuri vaikšto kaip šešėlis. – „Gal mano
neapykanta taip suėdė tos moters gyvenimą? – šmėkštelėjo siaubinga mintis. –
Dievas gyvena kiekviename iš mūsų, ir jis vienas visiems.“
Praeities
prisiminimai buvo tokie slogūs, kad Miglė nusprendė pailsėti prie jūros – kaip
seniai jos nematė, neuostė, net buvo primiršusi tą nuostabų erdvės pojūtį, kurį
sukelia bekraštė jūra.
Ant parko
suolelio įsikūręs gatvės muzikantas jautėsi pakylėtai. Jo klerkinti akordiolika
sugrąžino Miglę į realybę. Rankose ji laikė pasagą – „mano laimės pasaga“, –
nusišypsojo jauna mergina. Netikėtas glosnus einančio pro šalį jaunuolio
prisilietimas suvirpino jos sielą. Miglė, abiem rankomis laikydama savo laimės
pasagą atsisuko ir pamatė nedrąsią jaunuolio šypseną. Ji nusišypsojo kol kas
dar nepažįstamam jaunuoliui – ji ir vėl galėjo džiaugtis – laisvai, atvirai,
kaip tada vaikystėje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą