„Pagaliau atostogos, – moneta pasirąžė savo metaliniame kūne, išsitiesė ir
savo herbine puse žvelgdama į saulę gėrė jos šilumą. – Kokia vis tik aš
pavargusi, – atsiduso giliai moneta. – Tiek daug keliauta, tiek pasaulio
matyta“, – džiaugsmas užliejo nuo saulės sušilusį monetos kūną, vis dar
jaunatviškai spindintį ir be gilių sužalojimų – vos vienas kitas įbrėžimas.
Tokia jauna, o jau kiek daug pažinau“, – žavėjosi savo gyvenimu moneta.
Pušys švelniai šlamėjo,
skleisdamos įkaitusių sakų kvapą, jūra kvepėjo žydinčiais dumbliais. –
„Prisikvėpuosiu jodo ir vėl į kelionę“, – mąstė moneta gulėdama smėlėtame
pajūryje. – „Rinko gintarėlius, o pinigėlius tai išmėtė, – priekaištaudama
paskutiniam savo šeimininkui suniurzgėjo moneta. – Gal ir gerai, kad toks
žioplys, nors iš tiesų, tai jis buvo tikras eruditas, autorius ne vienos
populiarios knygos“, – prisiminė moneta paskutiniuosius savo namus, mokslininko
švarko kišenę. Kiek daug nepažįstamų žodžių ji tada išgirdo: metafizika,
amžinybė, pirmapradė patirtis, sąlytis, iki-kultūrinė būtis, dobilas – visus ir
prisiminti sunku. Prisiminė, kad pateko į tą kišenę iš knygyno kasos, eruditas
įsigijo dar vieną žinių šaltinį – knyga jam buvo šventas daiktas. Grąžą įsimetė
į kišenę, kaip smulkmę. Teko monetai adaptuotis toje kišenėje, bet toks jau
pinigo gyvenimas, kaip amžinas sūkurys – niekada nežino, kas nutiks rytoj, į
kieno rankas pateks. O, kiek jų buvo, tų rankų!
Prisiminė moneta,
kaip ja buvo atsiskaityta už lašinius turguje, prekeivio rankos buvo tokios
riebios ir taip skaniai kvepėjo šviežiu dūmeliu, kad moneta pati pasijuto
valgoma. Neilgai tai truko, katinas ją nulaižė savo aštriu liežuvėliu.
Kurį tai laiką
moneta gyveno Ferrari automobilyje – važinėjo greitai, su vėjeliu, klausydama
sunkaus roko. Galima sakyti, kad tai irgi buvo atostogos, bet vieną dieną Ferrari
šeimininkas numetė pinigėlį vargetai. Sugrubusios rankos ilgai spaudė monetą
prie krūtinės, ji net sušilo, įkaito – matyt, ne kasdien toks pinigėlis
aplankydavo naująjį šeimininką. Neilgai užsibuvo moneta pas vargetą – rūgpienis
ir ragaišis vargetai buvo brangesni nei metalo gabaliukas.
Moneta vėl
atsidūrė kasoje tarp tokių kaip ji monetų. Pažįstamas šis jausmas jai buvo nuo mažumės
– tai beveik gimtieji namai, tik kiek mažesni. O va banke moneta jautėsi labai
galinga – maišas monetų! Koks nepasakomai saldus jausmas – tai kaip gimtieji
namai, kur viskas sava, pažįstama. „Kai mūsų daug, kai šalia monetų sugula ir
šiugždantys banknotai, o jei dar ir aukso lydiniai prisideda – mes jau jėga,
mes pasaulio valdovai: visi tada prieš mus lenkiasi – ir prezidentai, ir
bažnyčios tarnai“.
Įkaitinta saulės,
lengvai apnešta drėgnu smėliu svajojo moneta, kai išgirdo, kad skamba varpelis
– šlapias šuns snukis apuostė monetą, po to pakėlė koją ir ... „O ne, tai jau
per daug!“, – moneta net sudrebėjo iš bejėgiškumo.
Po kurio laiko vėl pajuto drėgną nosį ir vėl tas šlapimas – „tu, gyvuly,
atsipeikėk, aš tau ne kokia šunų pašto dėžutė, aš moneta, aš pasaulio valdovė!
– piktinosi moneta be judesio gulėdama smėlyje.
„Geriau jau
būčiau likusi gandro lizde, į kurį mane įkėlė tas keistas senolis, kad turtus
pritraukčiau“, – liūdnai prisiminė moneta. – Gandras bent aukštai gyvena, joks
nevykėlis keturkojis prie lizdo nepriartės. Neilgai džiaugėsi aukštybėmis
moneta – šarka vagilė užmatė blizgesį ir vos nenusitempė savo slėptuvėn. O
ten, jau skaityk, kad gyvenimas baigėsi, kaip kalėjime gali praleisti ne
vienerius metus. Gerai, kad tas katinas pagavo šarką už uodegos.
Nepamena moneta,
kaip ilgai ji išgulėjo ant keliuko, tik išgirdo „ herbas“ ir suprato, kad
„sėkmingai“ nukrito – herbu į viršų, pajuto, kaip ją užmynė, kad visus blogus
praeities saitus nutrauktų, ir pakėlė. Jaunuolio veidas spindėjo, jį aplankė
meilė, visas pasaulis jam buvo mielas. Moneta gan greitai buvo iškeista į gėlių
puokštę mylimajai.
Trumpai
pasimurdžiusi nedidukėje dėžutėje tarp saviškių, moneta vėl keliavo. Prisiminė
moneta ir tą žmogų, kurio kišenėje gulėdama susitikdavo su miniomis pasekėjų.
Apreiškimas nuskambėdavo kiekvieno susibūrimo metu. Susirinkusieji šaukdavo „Šviesa,
Šviesa nusileido jam ant galvos“. Prisimena, kaip paniekinamai jis kalbėdavo
susirinkusiems apie pinigus, kaip apie blogį, velnio išmislą. Ir kiek daug
monetų, banknotų ji sutiko jo aukų dėžutėse. Tribūna buvo jo darbo vieta, jam
atsiverdavo beveik visi užrakinti vartai. Tačiau vieną dieną jį sulaikė
policija, kaip šarlataną. Ir tada moneta atsidūrė kalėjimo saugykloje – kaip
liaudis sako: tiurmos, terbos ir lazdos neišsižadėk...
Neilgai ji
pragulėjo toje dėžutėje, paleistas iš kalėjimo, šventasis ar šarlatanas,
pirmiausia paklausė praeivio, kur artimiausias viešbutis? Ten, viešbutyje
moneta ir nusėdo kuriam tai laikui...
Dviračio ratai
šokinėjo, važiuodami grįsta gatvele, iškrito moneta iš kišenės ir nuriedėjo. Ir
tas vamzdis, ir dar lietus prasidėjo, stipri srovė vis plovė ir plovė monetą,
kol ją pakėlė praeivio ranka.
Prisiminimai
keitė vienas kitą, o moneta nejudėdama gulėjo smėlyje, kuris jau buvo pradžiuvęs
nuo rytinės drėgmės. Net nepastebėjo moneta, kaip įsidienojo ir aplink
prisirinko žmonių. Šalia jos šleptelėjo rankinė, batai, išsitiesė rankšluostis,
o ant jo kūnas, pasiruošęs priiminėti saulės vonias. Tos plaukuotos rankos valė
smėlį nuo rankšluosčio ir moneta praslydo pro pirštus. Rankos sustingo ir dar
kartą perbraukė per smėlį. –„Štai ir naujasis šeimininkas, – pagalvojo moneta –
atostogos baigėsi...“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą