2019 m. liepos 12 d., penktadienis

Mes vėl kartu!


Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų...
Miglė dažnai jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje, kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo... ne čia jos vieta. Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas, griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! ...Ir štai, kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija, Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai, Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia neužsibus...
Vizos laukimas užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai, kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo, atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą, jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“ įspūdžiais.
Į Paryžių autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti, pasimesti... Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, – išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? – Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą žmogų?
– Siuzan, tai tu, tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino, girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą... Miglė užsimerkė ir visa esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą... kaip seniai ji laukė šios akimirkos...
Kiek laiko jie taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra, neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas... Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia netoliese mano dirbtuvės...
Miglė nesibaimino, kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus...
Edgaras kalbėjo ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!


Mes vėl kartu! (novelė, fantastika, persikūnijimas, reinkarnacija)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. birželio 7 d., penktadienis

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų

Ir vėl prieš mane tuščias popieriaus lapas. Valanda-kita ir jis jau bus prirašytas, primargintas. Raktažodžiai virsta sakiniais, sakiniai tekstu. Jau dešimta savaitė keliuosi ir guluosi galvodama apie „namų darbus“. Dar viena pamoka, dar vienas dialogas su savimi. Koks vargas išjudinti pradėjusias rambėti smegenis; panašiai kaip sustingusį krakmolą! Chlorofilas? Augalai, žalia spalva – sukasi padrikos mintys galvoje. Angelas? Vėl mąstau padrikai, vaizdiniais – Angelų muziejus Šiauliuose ir jauniausias Lietuvoje muziejaus direktorius tautodailininkas Rytis. Kodėl jis nusprendė įkurti Angelų muziejų? Juk angelas – būtybė neapčiuopiama, o žmogus jį pavertė daiktu. Kartais kūryba virsta kančia: žirgas – nei jodinėjau, nei šalia stovėjau, bijau šio sutvėrimo, tik tiek ir galiu pasakyti.
„Aš esu“. O gal manęs ir nėra? Kartais jaučiu, kaip kūnas ir mintys nesutampa. Šnabždesys garsėja, kol iš burnos pasipila žodžiai. Klausausi, nejaugi, tai aš kalbu? Juk aš taip negalvoju, burna pati kalba, o aš tik klausausi. Kieno klausausi?
Kai buvau maža mergaitė, tėvai nuvedė mane į teatrą. Spektaklis buvo apie Raudonkepuraitę. Sėdėjome pirmoje eilėje. Vilkas buvo toks baisus, kad teko persėsti toliau nuo scenos. Dabar jau suprantu ir žinau, kad ne viskas tikra, kas gąsdina – tai pirmoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Visagalis mano gyvenime atsirado kartu su išlaisvėjusia Lietuva, būtent tada iš ateistų visi masiškai tapo krikščioniais. Mokiausi aštuntoje klasėje, visi stojome į komjaunimą. Tik vienas berniukas atsistojo ir pasakė „esu tikintis, vaikštau į bažnyčią ir į komjaunimą nestosiu“. Klasėje įsivyravo mirtina tyla, pajutome pagarbą klasiokui; auklėtoja „pasistengė“, kad jis nebesimokytų devintoje klasėje. Už atvirumą baudžiama – tai antroji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Smėlis, jūra – nuostabūs vaikystės prisiminimai. Vasaros stovykloje pajūryje užlipau ant stiklo, persipjoviau padą. Pionierių vadovė paėmė mane ant rankų ir nešė į med.punktą. Kelias buvo neartimas, keli kilometrai. Mačiau, kaip jai sunku, kaip ji skuba, mačiau baimę jos akyse. Paprašiau, kad sustotų: nueisiu pati, žaizda nėra tokia gili. Iki šiol matau jos pasikeitusį žvilgsnį ir iki šiolei jaučiu gėdą, kad leidausi nešama. Neužkrauti kitam savo naštos – tokia buvo trečioji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Žiūronas su spalvotomis stiklo šukėmis – mylimiausias vaikystės žaislas. Ištisas valandas galėdavau stebėti, kaip spalvoti stiklo gabaliukai juda, kaip keičiasi ornamentas. Vienu atveju sukimas beveik nekeisdavo ornamento, o kartais vos pajudinus žiūroną ornamentas pakisdavo neatpažįstamai. Taip ir gyvenime – daug žingsnelių žengi, o rezultato jokio nesimato, ir staiga vienas gal net ne žingsnelis, o tik krustelėjimas ir „pasaulis pasikeičia“. Tik ar jis pasikeistų be tų ankstesnių žingsnelių? Kiekvienas žingsnis svarbus, ne tik paskutinis – tokia ketvirtoji gyvenimo tiesa.
Spazmas užspaudė smilkinius, spazmas susuko kaklą, suspazmavo kojos raumenis, sutraukė pėdą. Laikas atsipalaiduoti. Masažas atpalaiduoja pavargusį kūną, taip esame mokinami galvoti. O jei masažuotojas negeras žmogus, jei jo rankos ne gydo, o žudo? Iš kur man žinoti? Aklai pasitikėti ar rinkti rekomendacijas? Mano atrasta penktoji gyvenimo tiesa sako: tavo kūnas, pati juo ir rūpinkis, juk nieko artimesnio už jį neturi. Pinigų medis auga kvailių šalyje, o ten švelniais balseliais, meilikavimais, pataikavimais pasitiks lapė Alisa ir katinas Bazilijus. – Netikėk saldžiais žodžiais, po jais slepiasi apgaulė – tokia šeštoji atrasta gyvenimo tiesa. Kinta mentalitetas, kinta ir žodžio prasmė. Kad ir idiotai – laisvai šį žodį naudojame savo kasdienėje kalboje ir visai ne pagal prasmę. Vaivorykštė – kokia mintis pirmiausia sukirba galvoje? Keičiasi vertybės, žodžiai netenka pirmapradės prasmės, niekas nenori žinoti, kaip yra iš tikrųjų – tokia septintoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Vaikštau po kiemą su vyšnios šakelėmis, ieškau vandens telkinio. Gamtos sukurta virgulė pajudėjo, čia kasime šulinį. Taip, vandens čia yra visada, nors aplink visi dejuoja, kad šuliniai išdžiūvę. Akmenys – amuletai. Kaip atrasti savąjį? Rubinas, turmalinas, krištolas, agatas? Pajusti akmens šilumą, o gal šaltį? Aštunta atrasta gyvenimo tiesa ta, kad žmogus yra nesibaigianti paslaptis, jo ryšys su gamta stebuklingai gyvas. Tobulybė nepasiekiama, visada yra kur tobulėti, juk pasaulis nuolat kinta, todėl tobulėjimas neturi pabaigos – tokia devintoji atrasta mano gyvenimo tiesa. Gyvenimas – tai teatras, dažnai kartojama frazė. Orchestras taip susiaurėjo, kad dažnai sunku atskirti – aktorius nuo žiūrovų. Visa išvien – kiekvienas esame ir aktorius, ir žiūrovas. Kiekvienas kuriame savo kaukes – kas turi jų tik vieną-kitą, o kas ir keliolika. Sakoma, kad Anapilin išeisime be kaukių, paliksime čia, kaip kad turtą paliekame. O jei viską paliksime čia, ką išsinešime į Dausas? Kas yra autentiška, o kas tik iliuzija, maja? Ar tai dešimtoji atrasta mano gyvenimo tiesa? O gal aš jos dar neatradau?

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų (esė, maja, tiesa)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


2019 m. gegužės 31 d., penktadienis

Saulės akiniai



Pirmieji pasaulyje akiniai pasirodė XII a. 
Senovės Kinijoje. 
Dūminius kvarco akinius nešiojo teisėjai, kad apklausų metu nesimatytų jų akių išraiškos. 
Tai šiuolaikinių saulės akinių tolimieji protėviai.

Teisėjas Li Ching Yuenas jau pusdienį klausėsi liudytojų teismo posėdyje, jis jautėsi pavargęs. Akys, net pridengtos kvarciniais stiklais, paraudo, o teismo posėdžio pabaigos dar nesimatė. Teisėjas mažai begirdėjo pasisakančiųjų liudijimus. Iš teismo posėdžio vaizduotė jį nukildino į gamtą: žalias kalnas, kur po kiekvienu medžiu gaivinantis pavėsis, ir tyla; tokia tyla, kurioje siela iškart nurimsta, nuvargęs kūnas užsnūsta. Tas vaizdas taip stipriai sujaudino teisėją, kad jis atsiprašęs kolegų dėl neva „ staiga suprastėjusios savijautos“, tyliai išslinko iš posėdžio ir nukulniavo namo. Teisėją vargino ir tie akiniai, kurie šįryt buvo išdalinti, kad apklausiamieji nematytų teisėjo akių išraiškos; per juos pasaulis atrodė kitoks. Vos išėjęs iš teismo salės akinius Li nusiėmė ir paslėpė kišenėje, atsivėrė žavus gamtovaizdis, kurio gaivią žalumą vyriškis gėrė visomis kūno poromis. Dingo nuo akių paraudimas, nuotaika pagerėjo.
Stumtelėjęs savo namų duris pajuto, kaip jį apakino ryški šviesa. Pridengęs jas ranka, įžengė vidun. Tai, ką pamatė atmerktos Li akys, atėmė žadą. – „Miražas, – pagalvojo vyriškis, – pervargau. Turbūt, tie akiniai krečia pokštus?“ – Užsimerkė ir vėl atsimerkė, vaizdas nesikeitė. Aplinka buvo visiškai nežinoma, nepažįstama, nebent obuolys ant stalo – obelis augo jo kieme ir sultingais vaisiais šeima mėgavosi jau ne vienerius metus. Užuodė pažįstamą aromatą, jį skleidė aromatinė žvakė – „cinamonas“ – patikslino mintyse kvapą Li.
Protas negalėjo paaiškinti, kas įvyko ir kur dabar teisėjas randasi. Jis tik pajuto, kaip karščio bangos energija užliejo kūną – „reikia kažką daryti ir kuo greičiau“ – pagalvojo ir ėmė žvalgytis. Pasižiūrėjo dešinėn, po to kairėn, ant kulno apsisuko aplink savo ašį, akys nukrypo į šviesą sienoje. Prisiartino, atitraukė užuolaidą ir bamt, kakta atsimušė į stiklą – tokio skaidraus stiklo jis dar nebuvo matęs! Atsitraukė, bet įgudęs teisininko žvilgsnis spėjo užfiksuoti keistus vaizdus anapus skaidrios sienos: žmonės, daug žmonių, keistai apsirengę... „Kur aš?“ – Li širdis nevalingai sudrebėjo ir jis pajuto siaubingą alkį. Prisiminė, kad ant stalo padėtas obuolys. Atsikando ir sustingo, vyrui pasirodė, kad jo burna prisipildė nuodais, pradėjo tirpti lūpos, liežuvis ir jis išspjovė kąsnį. Tą akimirką išgirdo keistą garsą, pamatė, kaip prasivėrė siena ir kambaryje pasirodė jaunuolis. Jų žvilgsniai susitiko, nuostaba vienodai suapvalino jų akis, bet praėjus pirmajam šokui jaunuolis prabilo nesuprantama kalba. Li sustingo, agresijos iš pasirodžiusiojo jis nepajuto, todėl nežymiai nusilenkęs prisistatė: „Esu Li Ching Yuenas, teisėjas iš Šansi provincijos teismo. Kaip atsidūriau čia paaiškinti negaliu“. Vėl truputį linktelėjo ir laukė atsakymo. Nepažįstamas jaunuolis šyptelėjo, vėl kažką pasakė ir iš krepšio išsitraukė juodą lentelę. Pavedžiojo pirštu ant jos ir prinešė Li prie burnos. Teisėjas Li buvo supratingas žmogus, todėl linktelėjo ir dar kartą pakartojo: „Esu Li Ching Yuenas, teisėjas iš Šansi provincijos teismo, kaip atsidūriau čia paaiškinti negaliu“. Juoda lentelė prakalbo Li nepažįstama kalba. Jaunuolis išklausė, nusišypsojo, kažką pasakė lentelei ir jau prie Li ausies prikišo šį daiktą, iš kurio suskambo daininga kinų kalba: „Malonu, būkime pažįstami, jūs Lietuvoje, mano vardas Pranas“. Li nesuprato, ką reiškia „Lietuvoje“, bet iš nepažįstamo jaunuolio jusdamas draugiškumą pasidomėjo:
– Kas čia per daiktas?
– „Planšetė,“ – išgirdo dar vieną nežinomą žodelį. Per ilgus teisėjavimo metus Li išmoko daugiau klausytis, nei klausinėti, todėl pagarbiai linktelėjo ir laukė. Jaunuolis pamatė atkąstą obuolį ir išspjautą kąsnį Li rankoje.
– Tai nuodai, – išskaitęs klausimą naujojo pažįstamojo akyse atsakė Li, – atrodo, kad apsinuodijau, reikia daug išgerti vandens, – paaiškino juodajai lentelei.
Pranas nusijuokė:
– Tikrai nuodai, bet užtat vaisiai negenda, net tris metus išsilaiko!
Išgėręs stiklinę vandens, po to antrą, Li nurimo ir klestelėjo į netoliese stovėjusį fotelį.
– Tai kažkokia abstrakcija, – aiškino savo padėtį teisėjas, – reikėtų daugiau informacijos, padėtų oficiozas.
– Hm, gal geriau viską parodysiu! – po miklių Prano pirštų paspaudimų planšetės ekrane ėmė keistis vaizdeliai. Li pradėjo suktis galva: jis pamatė keistus skaičius:
– Ar čia data? 2018-ieji po Kristaus gimimo? – Pranas linktelėjo.
Kiek pasėdėjęs ir atgavęs vidinę pusiausvyrą Li paėmė planšetę į rankas ir ėmė jai kalbėti. Jis papasakojo, kad vos prieš kelias valandas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame pirmą kartą teisėjams buvo išdalinti kvarciniai akiniai nuo saulės, kad ilgo posėdžio metu taip nenuvargtų akys. Kad gyvena jis Kinijoje ir skaičiuojant pagal Kristaus kalendorių būtų 1200-ieji.
Prano veidas nuolat mainėsi, jame atsispindėjo ir nuostaba, ir juokas, ir nebylūs klausimai. Kiek patylėję abu sutarė, kad dabar jiems gali padėti tiktai maistas – tuščias pilvas prastas pagalbininkas smegenims. Pradžiai šokoladas, jis suaktyvina smegenų veiklą, pakelia tonusą. Li liko sužavėtas, tokio poveikio jis dar nežinojo, beveik akimirksniu jis pajuto jėgų antplūdį.
Naujasis bičiulis ateivį iš praeities pakvietė pasivaikščioti. Planšetę pasiėmė drauge, juk ji su garsinių vertimų programėle buvo svarbiausias atributas jų bendravime: tarpininkas, vertėjas ir tiesiog bendražygis, be kurio vargiai šie du skirtingi žmonės būtų susikalbėję.
– Tuoj atvažiuos troleibusas, – paaiškino Pranas.
Transporto priemonė sukėlė sumaištį Li galvoje – „vežimas su ūsais, ir jo netraukia jautis? Kaip jis juda?“ – Neklausinėjo, tik paklusniai sekė iš paskos. Pranas tiesiog spindėte spindėjo džiaugsmu: kiek kartų jis skaitė apie laiko skyles, apie žmones, atklydusius iš praeities ir ateities. Ir štai likimas jam padovanojo tokį susitikimą. Fantastika!
Keistas atvykėlio apdaras Prano nešokiravo, bet tvarkos sergėtojams jis pasirodė įtartinas, jų rankose pasirodė antrankiai. Jaunuolis suskubo paaiškinti, kad tai kinų aktorius, kuris filmuosis reklamoje. Policininkai pakraipė galvas ir antrankiai dingo, o žvilgsniai sušvelnėjo. Jaunuolio motyvacija jiems pasirodė įtikinama.
Pranas teisėją atsivežė į pramogų parką – „duonos ir žaidimų“ – tai suprantama kiekviename amžiuje.
Li nustebino tik tai, kad dauguma žmonių buvo su akiniais nuo saulės:
– Ar jie visi teisėjai? – pasidomėjo. Pranas prapliupo juoktis:
– O ne, drauguži, dabar tai visuotinė mada, o ne išskirtinė teisėjų privilegija, – išgirsta istorija apie Kinijos teisėjų privilegija atrodė ir mistiška, ir juokinga. – „Kaip stipriai per šimtmečius pakito daikto vertė,“ – šmėstelėjo mintis Prano galvoje.
Vaikštinėjantiems po parką vyriškiams kelią pastojo didžiulis pastatas, halė:
– Čia vyksta dažasvydis, – mostelėjo Pranas į uždengtą angarą. – Kaip tik dabar rungtyniauja komandos.
Ginklai žaidėjų rankose Li pasirodė grėsmingi, o po šūvio likusios dėmės sukėlė nerimą: „ar tai tikrai tik žaidimas?“– tyliai sau pamąstė Li.
– Mūsų netikėta pažintis – visiška abstrakcija! – garsiai samprotavo Pranas. – Kas patikės, kad visa tai tiesa? Aha, vadinasi, reikia liudininkų! Vienas kitas skambutis ir draugai greitai sulėks.
Tačiau jo ranka sustingo, taip ir nepaspaudusi nė vieno telefono klavišo. Kažkas nematomas sustabdė: „tai tavo svečias, nereikia pašalinių“.
Atsisukęs Pranas pamatė, kad Li jau ne vienas, šalia stovėjo mergina:
– Ji barakuda, neprasidėk su ja, – ir pasikabinęs Li už parankės nusivedė nuo gundančios gražuolės.
Mergina atvykėliui patiko, bet pakluso naujajam draugui. Ši trumputė pažintis staiga priminė namus ir tą aplinką, kuri dar ryte jį supo. Įvykiai, kurie kaip krioklys užpylė atvykėlio gyvenimą, įmetė jį į visiškai nežinomą pasaulį, neleido atsikvėpti, jie murdė ir džiugino vienu metu ir jau nebeatrodė tokie svetimi; o namai nutolo, prisiminimai apsiblausė. Įvykiai taip greitai keitėsi, kad Li nebuvo kada nugrimzti praeitin.
Staiga prieš akis jis pamatė didžiulę žalią pabaisą ir sustojo kaip įbestas, sustabdydamas ir Praną.
– Aaa, tai „Šrekas“, vaikiško filmuko herojus, vaikų numylėtinis, – paaiškino Pranas, mostelėdamas ranka į didžiulę iškabą ant halės sienos. Balsas iš planšetės jo lietuvišką kalbą išvertė į kinų.
Pranas džiūgavo, jo gyvenimas virto pasaka, – „tai bent fizika, kažin ar patys fizikai patikėtų tuo, ką dabar aš išgyvenu?!“
– Dažnai ilgėliau užsibuvęs svečias man tampa kaip dagys po uodega, – garsiai ištarė jaunuolis, – bet ne tu, nes tu mano gyvenimo stebuklas, tu užtvirtinai mano tikėjimą galimybe keliauti laiku; ir jokia fizika čia nieko pakeisti jau nebegalės!
Diena buvo karšta, pasodinęs svečią ant suoliuko pavėsyje, Pranas nuskubėjo ledų. Trumpo atokvėpio metu kiekvienas paniro į savo mintis. – „Su akiniais nuo saulės matau daug žmonių, bet jie ne teisėjai, jie tik paprasti žmonės. Teisėjas visur ir visada reikalingas, taigi darbą rasiu, išgyvensiu,“ – taip  mąstydamas teisėjas Li prisiminė savo namus, šeimą ir pietums jo laukiančią žmoną. Ta neblėstanti šeimos židinio šiluma ir nuoširdi meilė žmonai suspaudė širdį. Vyriškis giliai atsiduso –„kažin, ar kada beišvysiu savąją mylimąją...“. – tačiau susiėmė ir pat sau įsakė: „reikia bengti blaškytis tarp dviejų gyvenimų, laikas susitaikyti su esama padėtimi, matyt, toks jau mano likimas.“ – Li pakilo nuo suoliuko ir pradėjo negrabiai radžbintis – „taip, mano apranga šiam pasauliui nepritaikyta; teks pasakyti juodajai lentelei, Pranas padės prisiderinti prie pasikeitimų. O, kaip mums pasisekė, koks gi būtų bendravimas be planšetės? Taip, pasaulis pradėjo stipriai žmoniškėti, net svetimšaliams susikalbėti darosi vis paprasčiau, nebereikia mokytis net svetimų kalbų!“
Vakarėjo, Pranas pasiūlė grįžti namo pailsėti, o pažintį su naujuoju pasauliu pratęsti rytoj. Li sutiko, diena išties buvo varginanti.
– Čia vonia, atsigaivink, – mostelėjo namų šeimininkas į duris.
Li atidarė vonios duris, ryškus švytėjimas jį ir vėl smarkiai apakino. Apgraibomis nusiėmė akinius, bet vis dar buvo užsimerkęs.
– Anksti sugrįžai, išgirdo mielą žmonos balselį, – iš netikėtumo Li net sustingo, nedrąsiai atmerkęs vieną akį pamatė savo žmoną, ryškioje šviesoje matėsi tik jos kūno kontūras, jos galvą su tamsių plaukų kuodu supo vaivorykštinė aureolė. – „Miražas baigėsi?“– pats sau nusišypsojo Li.
„Vis tik tie akiniai – didis išradimas!“

Saulės akiniai (novelė, fantastika, laiko skylė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. gegužės 24 d., penktadienis

Akimirka prieš gimstant šedevrui



Koks gaivus ankstyvas vasaros rytas. Paukščiukų trelės skamba tarsi muzika, krištolo rasa spindi žolynai , garuoja tykiai srovenanti upės, rūkas slenka pievomis ir pasislepia miško tankmėje. Norisi įkvėpti ir nebe iškvėpti. Sugrįžta tolimi vaikystės prisiminimai... Tada mažai kas rūpėjo, bet kaip seniai ji baigėsi... Miškiniai, sovietai – vieni ateina dieną, kiti ateina naktį... neliko ramybės. Palikta gimta sodyba miško apsupty. Kėlėmės arčiau žmonių...
Ta alkana paauglystės vasara, ir tos saldžios braškės, nokstančios be priežiūros tuščiose lietuvininkų sodybose... Kaip seniai visa tai buvo, bet kaip giliai įsirėžė atmintin, ...visam gyvenimui.
Ir ta knyga knygyne.. kiek sykių ją varčiau, kol pagaliau sutaupiau, atitraukdamas nuo savo alkanos burnos po kąsnį. Galbūt, ji ir pastūmėjo kūrybos link? Tas užburiantis didingas balto marmuro skulptūrų grožis traukė kaip magnetas. Renesansas, koks nuostabus tai buvo laikas. O Florencija! iki šiolei tavyje gyva Atgimimo dvasia...
Kokia tamsi eglių siena, nepraeinama, gūdi... – ir ta vieniša eglė, išskirtinė, kitokia. Kaip ta mergina, kurią mačiau vakar minioje. Eglė ir mergina, koks panašumas – lieknos, liaunos, žavinčios savo jaunyste. Žvilgsnis nukrypo į rankovę, kuria lėtai ropojo vabalas, sunkiu ir kietu šarvu. Jis iš kito pasaulio, tam žemės padarui maloniau raičioti, ritinėti žemės grumstą, nei plazdenti sparnais, jis iš žemiško pasaulio, žvilgsni pakilo aukštyn į žydrą dangų.
„Ar čia tas akmentašys, kur moteris iš akmens ištraukia? – atmintis pilna praeities nuoplaišų. –O aš maniau, kad jis galingas vyras. O jis sudžiuvęs, kaip šakalys. Kaip jis tuos akmenis skaldo?“.
Bala žino, iš kur tas jausmas moters grožiui? Atmintin sugrįžta šnabždesiai ne kartą girdėti už nugaros: „ir vėl jis įsimylėjo“. – Gal tai ir tiesa? Kiek rankų šilumos, kiek meilės joms atidaviau, kaip moteriai. Mano skulptūros gyvos ir jaunos, amžinai. ... Legenda teisi, moteris sukurta iš vyro šonkaulio, tai vyro dalis. Sunku vyrui be moters, kaip be šonkaulio..., ir taip nuo Adomo ir Ievos laikų. Mokėti mylėti moterį – didžiulė vertybė, ne kiekvienam duota...
Aš ne dabišius, tik mano mūzos reikalauja vidinio tyrumo. Balti, spindintys mėliu marškiniai apvalo sielą. Su jais jaučiuosi toks pat skaistus, kaip mano deivės. Vidinis maištas drasko, plėšo sielą, bet tikėjimas, kad elgiuosi teisingai nuramina. Kas, jei ne aš, parodys moters grožį? Kas, jei ne aš, pakylės ją nuo žemės? Juk moteris – tai deivė, tai mūza, tai draugė. Moteris – tai liepsnojanti aistra mano krūtinėje. Karštis užtvindo mano kūną, degina. Įsižiebusi širdyje ugnis vedžioja pieštuką popieriaus lape, kol gimsta ji, mano mūza. Mano rankos glosto molį, kol iš jo išnyra skruostas, lūpos, antakių linija, pasimato šiek tiek nuleisti vokai. Tai jau nebe aistra, nebekunkuliuoja, molis pasiėmė rankų šilumą, sugėrė. Ir tai jau meilė, ji šildo…
Ir visai aš ne rafinuotas. Tai jos, mano mūzos atskiria mane nuo minios, pakylėja virš jos. Minia pikta, pagiežinga, murzina… ji nemėgsta tyrumo, jai patinka gašlumas, nuodėmė, nuosmukis. Minia klampi, kaip Hado duobė, jei įtrauks, nebeišlipsi. Tik jos, mano mūzos neleidžia paskęsti minioje, jos kelia mane aukštyn, ten kur skaistus dangus...
„Gabus, o vien nuogos mergos galvoje, kaip nesubrendusiam jaunuoliui,“ – ir vėl skaudus dūris į širdį, niekinantis balsas iš minios. Taip, aš jaunas, visada jaunas širdimi, aš nepasensiu! Tik kūnas sukiužo, sukriošo…bet vėl ir vėl kalčiau akmenį, vėl ir vėl glostyčiau savo naująją mūzą. Tai nuolatinis, nesibaigiantis katarsis; kūryba man užaugina sparnus, ji mane skraidina… nuostabus, nepakartojamas jausmų išsilaisvinimas. Nuodėmei šia nėra vietos. Galbūt, tai ir ydingas įprotis kažkur iš praeities, bet pieštukas mano rankose vedžioja tik dailias, lenktas moters linijas. Visą gyvenimą jaučiuosi apkerėtas moters kūno grožio. Matyt, mainais už žemišką laimę…
Laikrodis tiksi, skaičiuoja en-tąjį ratą, vis aiškiau ją matau: tiesi nugara, kaklas, strėnos, lieknos rankos, šiek tiek palenkta galva. Vandens srovelės tarsi sidabras padengia mano deivės kūną, ji prausiasi ryto tyloje. Miesto šurmulyje jos vieta prie nuolat gaivinančio fontano; saulės spinduliai vandens lašus ant jos kūno pavers sidabru. Net karščiausią dieną bus jaučiama vėsa ant jos kūno. „Rytas“, taip pavadinsiu ją, mano naująją mūzą.
Dar viena deivė virto realybe.
*
P.S. Vienas iš daugelio skulptoriaus Aloyzo Toleikio kūrinių „Rytas“( sukurtas 1979 m.). Skulptūroje pavaizduota jauna mergina, ryte besiprausianti prie upelio, skirta stovėti prie fontano. Puošia Radviliškio miesto centrą.
„Tais laikais mieste pastatyti skulptūrą, kurioje pavaizduota nuoga mergina, reikėjo drąsos, todėl tuometiniai miesto vadovai nusprendė ją pastatyti nuošalesnėje vietoje – tuometiniame UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ kiemelyje. 2010 m. buvo nuspręsta ją perkelti į miesto centrą.Kiek svarbi mano „varnelė“ (esė, gyvybinė energija, influenceris, nuomonės lyderis, nuomonės formuotojas)

Akimirka prieš gimstant šedevrui (biografinė novelė, skulptorius, Aloyzas Toleikis, skulptūra „Rytas“, Radviliškis)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. gegužės 17 d., penktadienis

Moneta

Pagaliau atostogos, – moneta pasirąžė savo metaliniame kūne, išsitiesė ir savo herbine puse žvelgdama į saulę gėrė jos šilumą. – Kokia vis tik aš pavargusi, – atsiduso giliai moneta. – Tiek daug keliauta, tiek pasaulio matyta“, – džiaugsmas užliejo nuo saulės sušilusį monetos kūną, vis dar jaunatviškai spindintį ir be gilių sužalojimų – vos vienas kitas įbrėžimas. Tokia jauna, o jau kiek daug pažinau“, – žavėjosi savo gyvenimu moneta.
Pušys švelniai šlamėjo, skleisdamos įkaitusių sakų kvapą, jūra kvepėjo žydinčiais dumbliais. – „Prisikvėpuosiu jodo ir vėl į kelionę“, – mąstė moneta gulėdama smėlėtame pajūryje. – „Rinko gintarėlius, o pinigėlius tai išmėtė, – priekaištaudama paskutiniam savo šeimininkui suniurzgėjo moneta. – Gal ir gerai, kad toks žioplys, nors iš tiesų, tai jis buvo tikras eruditas, autorius ne vienos populiarios knygos“, – prisiminė moneta paskutiniuosius savo namus, mokslininko švarko kišenę. Kiek daug nepažįstamų žodžių ji tada išgirdo: metafizika, amžinybė, pirmapradė patirtis, sąlytis, iki-kultūrinė būtis, dobilas – visus ir prisiminti sunku. Prisiminė, kad pateko į tą kišenę iš knygyno kasos, eruditas įsigijo dar vieną žinių šaltinį – knyga jam buvo šventas daiktas. Grąžą įsimetė į kišenę, kaip smulkmę. Teko monetai adaptuotis toje kišenėje, bet toks jau pinigo gyvenimas, kaip amžinas sūkurys – niekada nežino, kas nutiks rytoj, į kieno rankas pateks. O, kiek jų buvo, tų rankų!
Prisiminė moneta, kaip ja buvo atsiskaityta už lašinius turguje, prekeivio rankos buvo tokios riebios ir taip skaniai kvepėjo šviežiu dūmeliu, kad moneta pati pasijuto valgoma. Neilgai tai truko, katinas ją nulaižė savo aštriu liežuvėliu.
Kurį tai laiką moneta gyveno Ferrari automobilyje – važinėjo greitai, su vėjeliu, klausydama sunkaus roko. Galima sakyti, kad tai irgi buvo atostogos, bet vieną dieną Ferrari šeimininkas numetė pinigėlį vargetai. Sugrubusios rankos ilgai spaudė monetą prie krūtinės, ji net sušilo, įkaito – matyt, ne kasdien toks pinigėlis aplankydavo naująjį šeimininką. Neilgai užsibuvo moneta pas vargetą – rūgpienis ir ragaišis vargetai buvo brangesni nei metalo gabaliukas.
Moneta vėl atsidūrė kasoje tarp tokių kaip ji monetų. Pažįstamas šis jausmas jai buvo nuo mažumės – tai beveik gimtieji namai, tik kiek mažesni. O va banke moneta jautėsi labai galinga – maišas monetų! Koks nepasakomai saldus jausmas – tai kaip gimtieji namai, kur viskas sava, pažįstama. „Kai mūsų daug, kai šalia monetų sugula ir šiugždantys banknotai, o jei dar ir aukso lydiniai prisideda – mes jau jėga, mes pasaulio valdovai: visi tada prieš mus lenkiasi – ir prezidentai, ir bažnyčios tarnai“.
Įkaitinta saulės, lengvai apnešta drėgnu smėliu svajojo moneta, kai išgirdo, kad skamba varpelis – šlapias šuns snukis apuostė monetą, po to pakėlė koją ir ... „O ne, tai jau per daug!“, – moneta net sudrebėjo iš bejėgiškumo. Po kurio laiko vėl pajuto drėgną nosį ir vėl tas šlapimas – „tu, gyvuly, atsipeikėk, aš tau ne kokia šunų pašto dėžutė, aš moneta, aš pasaulio valdovė! – piktinosi moneta be judesio gulėdama smėlyje.
„Geriau jau būčiau likusi gandro lizde, į kurį mane įkėlė tas keistas senolis, kad turtus pritraukčiau“, – liūdnai prisiminė moneta. – Gandras bent aukštai gyvena, joks nevykėlis keturkojis prie lizdo nepriartės. Neilgai džiaugėsi aukštybėmis moneta – šarka vagilė užmatė blizgesį ir vos nenusitempė savo slėptuvėn. O ten, jau skaityk, kad gyvenimas baigėsi, kaip kalėjime gali praleisti ne vienerius metus. Gerai, kad tas katinas pagavo šarką už uodegos.
Nepamena moneta, kaip ilgai ji išgulėjo ant keliuko, tik išgirdo „ herbas“ ir suprato, kad „sėkmingai“ nukrito – herbu į viršų, pajuto, kaip ją užmynė, kad visus blogus praeities saitus nutrauktų, ir pakėlė. Jaunuolio veidas spindėjo, jį aplankė meilė, visas pasaulis jam buvo mielas. Moneta gan greitai buvo iškeista į gėlių puokštę mylimajai.
Trumpai pasimurdžiusi nedidukėje dėžutėje tarp saviškių, moneta vėl keliavo. Prisiminė moneta ir tą žmogų, kurio kišenėje gulėdama susitikdavo su miniomis pasekėjų. Apreiškimas nuskambėdavo kiekvieno susibūrimo metu. Susirinkusieji šaukdavo „Šviesa, Šviesa nusileido jam ant galvos“. Prisimena, kaip paniekinamai jis kalbėdavo susirinkusiems apie pinigus, kaip apie blogį, velnio išmislą. Ir kiek daug monetų, banknotų ji sutiko jo aukų dėžutėse. Tribūna buvo jo darbo vieta, jam atsiverdavo beveik visi užrakinti vartai. Tačiau vieną dieną jį sulaikė policija, kaip šarlataną. Ir tada moneta atsidūrė kalėjimo saugykloje – kaip liaudis sako: tiurmos, terbos ir lazdos neišsižadėk...
Neilgai ji pragulėjo toje dėžutėje, paleistas iš kalėjimo, šventasis ar šarlatanas, pirmiausia paklausė praeivio, kur artimiausias viešbutis? Ten, viešbutyje moneta ir nusėdo kuriam tai laikui...
Dviračio ratai šokinėjo, važiuodami grįsta gatvele, iškrito moneta iš kišenės ir nuriedėjo. Ir tas vamzdis, ir dar lietus prasidėjo, stipri srovė vis plovė ir plovė monetą, kol ją pakėlė praeivio ranka.

Prisiminimai keitė vienas kitą, o moneta nejudėdama gulėjo smėlyje, kuris jau buvo pradžiuvęs nuo rytinės drėgmės. Net nepastebėjo moneta, kaip įsidienojo ir aplink prisirinko žmonių. Šalia jos šleptelėjo rankinė, batai, išsitiesė rankšluostis, o ant jo kūnas, pasiruošęs priiminėti saulės vonias. Tos plaukuotos rankos valė smėlį nuo rankšluosčio ir moneta praslydo pro pirštus. Rankos sustingo ir dar kartą perbraukė per smėlį. –„Štai ir naujasis šeimininkas, – pagalvojo moneta – atostogos baigėsi...“

Moneta (novelė, atostogos, moneta, pinigai, kelionė, praeities prisiminimai, svajonė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. gegužės 10 d., penktadienis

Atleidimo galia


Oras kvepėjo įkaitusiais sakais, sūria jūra ir ramybe. Parko estradoje įsikūręs orkestras ruošėsi vakaro koncertui. Svajingos melodijos darniai įsiliejo į tylą ir suaštrino svaiginantį tirpstančių sakų aromatą. Kurortinis sezonas dar neprasidėjo, ir Miglė ramiai vaikščiojo parko takeliais, prasilenkdama tik su vienu kitu poilsiautoju. Netikėtai akys užkliuvo už neįprasto daikto – žolėje gulėjo pasaga. Miglė pasilenkė ir pakėlė ją. –„Tai mano laimės pasaga“, – pagalvojo Miglė, o minčių sūkurys ėmė nešti ją praeitin, viskas buvo taip senai, taip senai...
– Meilužiai, meilužiai, – girdėjo Miglė pavijimui mažos mergaitės linksmą juoką. Auksutė nežinojo TO žodžio prasmės, ji tik kaip papūga atkartojo savo mamą, kuri nuolat kartodavo „meilužiai“, vos tik kalba pasisukdavo apie Miglę...
Jie vaikščiojo mažo miestelio gatvėmis – ji šešiolikmetė gimnazistė ir solidaus amžiaus mokytojas. Jiems buvo gera kartu, beveik be žodžių jie suprasdavo vienas kitą, dažnai juokaudavo. Gyveno jie viename name, todėl nenuostabu, kad dažnai susitikdavo eidami iš namų, ar sugrįždami į juos. Tačiau kitiems šie pasivaikščiojimai neatrodė tokie nekalti. Vis dažniau Miglė sugaudavo pagiežos pilnus žvilgsnius, vis dažniau sau už nugaros išgirsdavo pašaipą : „meilužiai, nei gėdos, nei sąžinės“. Visuotinis miestelio gyventojų nepasitenkinimas vis augo, nors Miglė niekaip negalėjo suprasti, kodėl?
Tuomet į miestelį atvažiavo cirkas su gyvūnais. Dramblys vaikščiojo gatvėmis, keldamas didžiulį džiaugsmą ir vaikams, ir suaugusiems. „Jei dramblys būtų žmogus, tai jis būtų tikras dribla,– prisiminė Miglė mokytojo žodžius, sukėlusius jų garsų bendrą juoką, abiejų vaizduotės nupiešė panašų vaizdinį – žmogus dribla. Tas atviras juokas ir buvo paskutinis lašas, sukėlęs aplinkinę audrą: patyčios, pašaipos, panieka – visa tai pasipylė ant jų galvų. Tikėjimas, kad šis visuotinis pyktis, tik miražas, tik nemalonus sapnas, iš kurio ji, Miglė tuoj tuoj nubus, kasdien vis silpnėjo. Ji susirgo, kelias savaites blaškėsi karštyje, o kai pasveiko, sužinojo, kad mokytojas paliko mokyklą ir persikėlė gyventi į kitą vietą. Miglę užvaldė siaubingas keršto ir neapykantos jausmas. Ji užsidarė, užsisklendė, pasislėpė savo kiaute. Jos gyvenimo orbita susitraukė beveik iki taško. Po metų baigusi gimnaziją išvažiavo studijuoti į užsienį. „Ar tai buvo meilė? – pati savęs klausdavo Miglė. Pati sau ir atsakydavo – taip, tai buvo meilė, tyra, vaikiška ir tėviška meilė,“ – ji niekur nedingo, ji ligi šiolei tūno slėpiningiausioje širdies kertelėje.
Prabėgo devyneri metai, kol pagaliau Miglė ryžosi sugrįžti į namus. Miestelis per tuos metus beveik nepasikeitė. Katės šildėsi saulės atokaitoje, gaudydamos vakarėjančios dienos paskutinius šilumos dvelktelėjimus. Nepasikeitė ir čia gyvenantys žmonės, tik nesustojantis laikas kiek pakeitė jų veidus: kam padovanojo sidabro giją plaukuose, kam raukšlę veide, kam koją pakreivino. Miglė pabandė identifikuoti, surasti tą žmogystą, kuri pirmoji metė į ją neapykantos akmenį, kai pamatė priešais ateinančią pagyvenusią, matyt, nesaldaus gyvenimo palaužtą moterį. Ji judėjo tarsi šešėlis, sustingusiu bebruožiu veidu. Toje moteryje Miglė pažino Auksutės mamą. Jau vėliau sužinojo, kad likimas nepagailėjo tos moters. Žavioji dukrelė Auksutė nesulaukusi nė aštuoniolikos pabėgo iš namų, „užsėdo ant adatos“, dabar priverstinai gydoma klinikoje, kad išgyvens, šansų mažai.
„Pats geriausias orakulas yra likimas,“ – pagalvojo Miglė. Visai nesvarbu, kaip giliai užslėpti norai ir siekiai, likimas viską iškelia į paviršių – ženklais užrašo gyvenimo knygoje, palieka žymes ant kūno. Suvokimas, kad atleisti, reiškia paleisti, pakirto Miglei kojas, ji trumpam pritūpė, apsižvalgė, ieškodama, kur prisėsti. Tik dabar ji suvokė, kiek ilgai nešiojo savyje neapykantą tam nežinomam asmeniui, sujaukusiam jos tyrą jaunystės jausmą. Vėjo pūkšnis įsisuko į žydinčią obelį ir žiedlapiais apipylė Miglę. Ji nebenorėjo pykti, nebenorėjo keršyti, jai pagailo tos moters, kuri vaikšto kaip šešėlis. – „Gal mano neapykanta taip suėdė tos moters gyvenimą? – šmėkštelėjo siaubinga mintis. – Dievas gyvena kiekviename iš mūsų, ir jis vienas visiems.“
Praeities prisiminimai buvo tokie slogūs, kad Miglė nusprendė pailsėti prie jūros – kaip seniai jos nematė, neuostė, net buvo primiršusi tą nuostabų erdvės pojūtį, kurį sukelia bekraštė jūra.
Ant parko suolelio įsikūręs gatvės muzikantas jautėsi pakylėtai. Jo klerkinti akordiolika sugrąžino Miglę į realybę. Rankose ji laikė pasagą – „mano laimės pasaga“, – nusišypsojo jauna mergina. Netikėtas glosnus einančio pro šalį jaunuolio prisilietimas suvirpino jos sielą. Miglė, abiem rankomis laikydama savo laimės pasagą atsisuko ir pamatė nedrąsią jaunuolio šypseną. Ji nusišypsojo kol kas dar nepažįstamam jaunuoliui – ji ir vėl galėjo džiaugtis – laisvai, atvirai, kaip tada vaikystėje...

Atleidimo galia (novelė, atleisti, laimė, įtaka, pagieža, pikti liežuviai)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia






2019 m. gegužės 3 d., penktadienis

Dievo vaikai


Programišius Ignas, dienas ir naktis leidžiantis prie kompiuterio ekrano, net nepastebėjo, kada baigėsi žiemos sezonas ir kaip, aplenkusi pavasarį, atėjo vasara. –„Pagaliau ištrūksiu iš savo ankšto kambarėlio į tolius, į žaliąsias pievas, kuo toliau nuo kitų ir nuo savęs, tokio išvargusio... “ – Išsekęs po nemiegotos nakties ir iškvėpuoto kambario oro, vaikinas atitraukė užuolaidas ir sustingo, pakerėtas gamtos skaistumo. Pravėrė langą ir pilna krūtine įkvėpė ryto gaivą. Pasidengusi šviežia žaluma gamta dvelkė vėsa. Galva apsvaigo ir akys užsimerkė. Mintyse šmėstelėjo aguonų laukas, skaisti liepsnos spalva, ne tai raudona, ne tai oranžinė... ir žiedlapių plevenimas – visas laukas tarsi dega. Iš kur visa tai? – pats savęs retoriškai paklausė programišius. Nebylų klausimą užgožė metalo ir dūmų kvapas, įslinkęs pro atvirą langą. „Taip, netoliese garažuose įsikūrusios metalo dirbtuvės, – pamąstė Ignas, – matyt, ir mašinų „remonteris“ turi daug užsakymų, o gal nemiga kankina,“ – susikreipė kreivu šypsniu lūpos. Stiprus garsas sudrebino langų stiklus ir užspaudė ausis, vaikinas pamatė, kaip virš namo į viršų stačiu kampu kyla lėktuvas, tarsi už šturvalo sėdėtų kamikadzė. –„Gal pilotas driftingo meistras ir šonaslydis jo hobis? – prabėgo keista mintis vaikino galvoje. – Tik štai kaip tai atrodo, kai valdai ne mašiną, o lėktuvą“.
Vėl kažkur giliai mintyse iškilo degantis aguonų laukas, išstumdamas aplinkos kvapus ir garsus. – „Visai neseniai mačiau šį vaizdelį, ir visai čia pat?“ – Igno mintys maišėsi, vėlėsi, kol pagaliau atrado minčių kompiuteryje reikiamą failą. Afiša skelbė, kad atidaroma žymios menininkės Agnesės M. tapybos darbų paroda „Dievo vaikai“, šiandien vakare. „Va, iš kur tas degantis aguonų laukas!“ – tai afiša, tai skelbimas ir jame kaligrafiškai išvedžiota spindinti raidė "M". Įkyrios mintys vis lindo ir lindo Ignui į galvą, neleido atsipalaiduoti ir kurti ilgai lauktų atostogų planus. Ketinimas aplankyti parodą jam pasirodė kvailas – juk niekada nesidomėjo menu, juolab tapyba. Ignas pasuko virtuvėn, ketindamas atsikratyti įkyrių minčių. Žvilgsnis užkliuvo už svetainėje ant stalo gulinčio nėrinio. Vąšelis keistai kyšojo kilputėje, šis visažinis įrankis nagingos nėrėjos rankose iš siūlų kamuoliuko tokius raštus sukuria. Dar nežinia, kas svarbesnis – nėrėja ar vąšelis? Prisiminė vąšelį sesers rankose – kaip greitai ir mikliai jis juda.
Akimirką pasvarstęs, Ignas vis tik nusprendė dar kartą žvilgtelėti į afišą, kad išsklaidytų jį gluminusias mintis. Miesto gatvės jau lėtai šurmuliavo, žmonės skubėjo darban. „Šiūptelėti žirnių ant šaligatvio, tiesiai praeiviams po kojomis,“ – kipšiška mintis šmėstelėjo Ignui. Nepatiko jam tas rytinis pasivaikščiojimas tarp susikaupusių veidų. Norėjosi kažko išblaškančio, netikėto, kaip ką tik matytas aguonų laukas afišoje. „Eisiu, eisiu į parodą,“ – tvirtai  nusprendė Ignas ir pasuko namų link – dar suspės snūstelėti iki parodos atidarymo... Pabudo staiga, lyg pagal kažkieno įsakymą. Laikrodžio rodyklės artėjo prie septintos valandos. Greitai nuprausė užmiegotas akis, perbraukė pirštais plaukus, įsispyrė į kedus ir išskubėjo į parodos atidarymą.
Dailės galerija „Rojaus sodai“ dvelkė paslaptim, iš vidaus sklido švelnus smilkalų aromatas, vestibiulyje būriavosi pasipuošę svečiai. Ignas pasijuto nejaukiai – be kostiumo, kedai apdulkėję, bet paroda jį traukė tarsi magnetas. Salonas vis dar buvo paslaptingai uždarytas, paslėptas po nepermatoma širma, pro kurią įspisti negebėjo nė vienas smalsus žvilgsnis. Prie širmos pasirodė garbaus amžiaus, bet jaunatviškai liekna moteris. Jos veidas dvelkė išmintimi, ramybe ir dar kažkuo Ignui neužčiuopiamu, bet labai pažįstamu. Moteris nusišypsojo susirinkusiems ir be žodžių pravėrė duris. Ji pirmoji įžengė į salę ir sustojo paveikslų fone. Palaukė, kol visi sueis, kol nurims šurmulys.
– Upės slenksčiai primena gyvenimo slenksčius. Jei esi įgudęs irkluotojas, slenksčiai – nebaisūs, tik reikalauja daugiau susikaupimo. O jei pirmą kartą bandai teoriją paversti realybe, tai yra  didelė tikimybė apsiversti, pasinerti ir netgi nebeišnirti. Taip diena dienon, metai iš metų gyvenimas moko – paklusniuosius veda, prieštaraujančius auklėja, kartais labai skaudžiai, – dailininkė šypsojosi.
Salėje stovėjo mirtina tyla, daugelis susirinkusiųjų buvo dailininkės artimieji, draugai, jos talento gerbėjai – jie pagarbiai klausėsi menininkės. Ignas staiga pasijuto toks vienišas, bet išeiti nenorėjo, tarsi magnetas ji kaustė ši nepažįstama, paslaptimi dvelkianti moteris.
– Dažnai girdime, kad viltis miršta paskutinė. O gal tai ne viltis, gal tai saviapgaulė, nenoras keisti ir keistis? Jo sąžinė miega – dažnai pagalvojame apie kitus, tik ne apie save –juk savęs visiškai nepažįstame. O ir kaip pažinti save? – kalbančioji trumpam nutilo. – Srauni gyvenimo upė vis neša ir neša tolyn į nežinią. Sunku iš jos išbristi, kad ir kaip įsiręžęs bandai tai padaryti. – Kai dingsta gyvenimo prasmė, kai protas nebemato išeities, priartėja nuopuolis. Tai kaip slydimas nuo kalno, kaip važiavimas į pakalnę – stabdžiai išsijungia. Kuo stipresnis nuopuolis, tuo silpnesni stabdžiai. – Ir vėl spengianti tyla, visi klausosi tarsi sustingę. – Belieka amžinoji trejybė, ji kaip trikampis – trys viename: kūnas- siela- dvasia, gal dangus, žemė ir požemis. O gal tai – pareiga, teisė ir sąžinė; o gal mama, tėtis ir vaikai? Balta, juoda ir pilka – kiekvienas atrandame savo trikampį... – Dėkoju atėjusiems, gražaus vakaro, – menininkė baigė savo kalbą.
Salė sušurmuliavo, susirinkusieji atsipalaidavo, atėjo laikas apžiūrėti parodą.
Beždžionė liūdėjo, ji tik ką neteko savo draugo, jo kūnelis sustingęs gulėjo šalia. – „Koks žmogiškas išgyvenimas“, – pagalvojo Ignas, apžiūrinėdamas paveikslą. –„Šventa Indijos karvė, kokia ji laisva ir netgi atrodo laiminga,“ – šypteli Ignas. Didžiulis popierinis drakonas išmaningų rankų vedamas rangėsi po visą didžiulę aikštę, tai pakeldamas galvą, tai priglusdamas prie žemės – Ignas pamatė „gyvą“ azijietiškos provincijos vaizdelį – taip įtaigiai buvo nutapytas drakonas. Kituose paveiksluose jis pamatė veidus – linksmus, liūdnus, susimąsčiusius. „Dievo vaikai“ – pagaliau suprato parodos pavadinimą esmę Ignas. „Jie nesupranta supančios aplinkos, jie nepriklausomi nuo intelekto, jie gyvena jausmų pasaulyje. Jie neatsako į skriaudą, netgi nepyksta, neįsižeidžia, tik nuliūsta. Jų širdys atviros visiems. Su dangum juos sieja nenutrūkstamas ryšys. Tie žmonės anksčiau buvo prilyginami šventiesiems. Jų neaiškių, nerišlių pasisakymų klausydavosi atidžiai, nes tai buvo žinia iš Ten, “ perskaitė Ignas paveikslo aprašą.
Dėkingumas užpildė Igno krūtinę, ausyse suskambo muzika. Jaunuolis skubėjo, paroda vis dar šurmuliuoja, nuomonės trykšta fontanais: įspūdinga, pritrenkia, sužavėjo, verčia susimąstyti.
Rožių puokštė jau Igno rankose, jis ryžtingai prieina prie menininkės, žodžiai užstringa gerklėje... Nulenkia galvą ir pagarbiai įteikia gėles:
– Ačiū, – sušnibžda. – Norėčiau mokytis tapyti... pas jus, – ištarė dar tyliau, beveik be garso.
– Rytoj popiet, čia mano adresas, – ištiesė vizitinę kortelę menininkė. Jų žvilgsniai susitiko – koks neapsakomas ryšys juos jungia, kaip seniai jie pažįsta vienas kitą ir kaip ilgai klaidžiojo, kol susitiko... tarsi miražas nerišlūs prisiminimai ėmė plaukti keistais, nepažįstamais vaizdais Igno galvoje, atrodė, kad jis tuoj tuoj praras sąmonę. Nebepaisydamas mandagumo tiesiog bėgte išbėgo iš galerijos...
Pavieniai debesys skubėjo papilkėjusiu vakaro dangumi. Jie nusinešė nežinomybę, nerimą, neviltį, beprasmybę. Sūkurys pagriebė šalikelės dulkes, pakėlė aukštyn ir jau ryškiai matomas nuvinguriavo tolyn. Ignas suprato, kad nieko daugiau jis taip netroško gyvenime, kaip paimti į rankas teptuką ir tapyti – prieš jį atsivėrė iki šiol nežinomas, naujas pasaulis.

Dievo vaikai (novelė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia



Kas yra marketingas?

Po sėkmingo sandorio Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla n...