04 rugpjūčio 2020

Netektis

Mirties dalgiai

Miestelyje palei kelią ant stulpų sutūpę gandrai – vienas, antras, trečias, lyg sargybiniai sustingę; koks keistas jausmas apėmė, tokio vaizdo dar neteko matyti…
Už šimto metrų sankryža… ir gandras... aplink pabirę plunksnos… kūnas dar šiltas, bet širdelė nebeplaka… tik tik čia praėjo mirtis…Gandrai gedi. Gandriukai dar lizduose, bet kažkas jau nesulauks artimo… Ankstyva netektis, miestelio gandrų bendruomenė paženklinta mirtimi…
Širdis vis neramesnė, kūnas krūpčioja nuo kiekvieno šaižesnio garso…
Mirtis pradėjo pjūtį...

esė
autorius Diana Stungurienė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Ar aš žmogus?

Žmoguje neliko žmoniškumo... kasdienę kovą laimi dvikojis gyvulys, instinktai – duonos ir žaidimų.   Duokit, duokit, duokit - moku r...