28 spalio 2021

GYVENIMO UPĖ

Gyvenimo upė, esė



Ji teka nuolat, nesustodama... ji pilna pasiūlymų, galimybių, norų, siekių ir troškimų... neišsenkanti amžinoji tėkmė... ji vis teka ir teka, kaip šventoji Gangos upė... ištakose, Himalajų papėdėje upė skaidri kaip krištolas, bet kuo daugiau aplink gyvenviečių, kuo daugiau žmonių naudojasi jos gyvybe, tuo jos vandenys tamsesni, tuo ji drumzlinesnė, tuo ji nešvaresnė... Gyvenimo tėkmė ir upės tėkmė – nuvalkiota alegorija, pasakys ne vienas. Skaidrūs vandenys ten, kur nėra žmonių – ir vėl alegorija...

Ten, kur žmonės, ten ir šiukšlynai – o tai jau gyvenimo realybė. Nenorom peršasi išvada: skaidrumas ir minia – priešybės? Kaip pasiekti priešybių vienybę ,suderinti tai, kas nesiderina?

Upės vanduo susidrumsčia ten, kur daug žmonių. Tai gal ir minties skaidrumas, tiesos suvokimas dingsta žmonių minioje? Juk minioje nelieka laiko mąstyti: gyvenimas pagal situaciją. Kuo žmonės arčiau vienas kito, tuo mažiau jie individualūs. Minioje žmonės tarsi šapeliai sraunioje upės tėkmėje – juos neša, vienintelis troškimas kaip nors išsilaikyti, nepaskęsti. Kartais išmeta į krantą ir vėl su lietumi nuplauna į upės vandenis.

Išlieka, išgyvena tik stipriausieji... tie, kurie pasiryžta „nebūti nešami“, plaukti prieš srovę arba išlipti į krantą, į Savo gyvenimo krantą. Ar daug tam ryžtasi? Vienetai, vienetų vienetai. Sunku, o kartais tiesiog nepakeliame likti tik su savimi – vienas prieš vieną, pamatyti save iš šalies, tarsi veidrodyje: susipažink – tai TU. Aš? AŠ tai TU? Ne, ne, negali būti, aš ne toks, tai melas, aš kitoks, aš kitas. AŠ skubiai neria į drumzliną gyvenimo upę, kur visi kartu, gal pavyks nenuskęsti...

Taip žmogus tampa minia, tekėjimu bendrame sraute. Ir nejaugi jūs, žmonės, tikite, kad nepažinę savęs, jūs pažinsite Pasaulį ir savo artimą? Gyvenimas minioje atpalaiduoja nuo siekių, svarbu tolerancija, lojalumas – ir gyvenimas nusisekė. Tačiau jaunystė greit prabėga, o senatvė tokia ilga... bet kaip nors išsilaikysiu, kabinsiuosi iš visų jėgų į šiandieną, kad nenumurdytų iki „žemiausiųjų“ civilizacijos sluoksnių: benamių, bevardžių, kalėjimo, prieglaudos... visiško bejėgiškumo. Taip ir bėga dienos kovoje už šiltesnę vietelę, gardesnį kąsnį...

Nesustodama teka Gyvenimo Upė... ji vis platesnė, vis sraunesnė, vis drumzlinesnė – civilizacija ją jau priartino prie Pasaulinio Tvano... Jau skęstame, jau dūstame, bet vis dar kimbamės į Vienkartinį Gyvenimą, nes Amžinybė mums tik mitas: geriau nuskęsti visiems kartu, nei išsigelbėti Vienam – taip baisu pažinti Save!
Geriau Pasaulinis Tvanas!
Gyvenimo upė, esė 
 
Ar tikrai geriau???

Esė
autorius Diana Stungurienė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

GYVENIMO UPĖ

Ji teka nuolat, nesustodama... ji pilna pasiūlymų, galimybių, norų, siekių ir troškimų... neišsenkanti amžinoji tėkmė... ji vis teka ir teka...