Rodomi pranešimai su žymėmis daryti įtaką. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis daryti įtaką. Rodyti visus pranešimus

2020 m. kovo 2 d., pirmadienis

Kiek svarbi mano „varnelė“


Kiekvieno iš mūsų FB draugų ratas įvairus, vieni turi tik vieną-kitą artimą draugą, pas kitus „draugų“ ratas skaičiuojamas tūkstančiais. Vieni mielai spaudžia įvairiausias nuorodas, o kiti - niekada ir niekam nespaudžia.
Ir mes dažnai sulaukiame pakvietimo paspausti, kad PATINKA vienas ar kitas puslapis. Kiekvieną kartą labai giliai susimąstome, ar spausti? Ne visada pasiūlymai atitinka siekius ir pasaulėžiūrą, bet juk dar yra ir populiarioji, rekomenduojama nuomonė, kad būtum „priimtas“ ar bent „toleruojamas“ viename ar kitame visuomeniniame rate... Susisuka galvoje mintys, ne visada pavyksta sudėlioti į lentynėles, kas svarbiau – „išlaikyti savo veidą“, ar neiškristi iš bendro srauto?
Kodėl MANO BALSAS „turi pildyti“ kažkieno populiarumo bagažą? O gal MANO BALSAS ne toks jau svarbus, kad jį taip saugaučiau? O gal ir aš „gaunu“, ne tik duodu?
*
Gal tie paspaudimai yra nevienodi, skirtingi, kaip šiuolaikiniai pinigai - vieni "padengti auksu", o kiti – tik spausdinti popierėliai infliacijai „palaikyti“?
*
O jei kiekvieną savo PATINKA prilyginti vandens lašui stiklinėje? Vienas, antras, trečias spustelėjimas - žiūri, kad stiklinė jau tuščia. O gal atvirkščiai, papilnėjo? O gal kažkieno spustelėjimas užteršė, užnuodijo visą vandenį?
*
Influenceriai lašelius skaičiuoja ne stiklinėmis, o bidonais... Ir jie diktuoja NUOMONĘ! - Mes patys jiems suteikiame tokias galias.
*
O jei vandens lašelius prilyginti savo gyvybinei energijai - kraujo lašeliams, kurių organizme ne taip jau ir daug, vos keletas litrų - išdalinai kitiems savo kraują ir "atropoja" vėžiukas?
*
O gal viskas visiškai ne taip, juk sakoma - „nenuskurs duodanti ranka...“ - bet čia apie tuos, kurie turi ką duoti. Kad duoti, visų pirma, reikia sukaupti...
*
Tai kaip? ar PATINKA – tik menkutis pelės spustelėjimas?

Kiek svarbi mano „varnelė“ (esė, gyvybinė energija, influenceris, nuomonės lyderis, nuomonės formuotojas)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


2019 m. gegužės 24 d., penktadienis

Akimirka prieš gimstant šedevrui



Koks gaivus ankstyvas vasaros rytas. Paukščiukų trelės skamba tarsi muzika, krištolo rasa spindi žolynai , garuoja tykiai srovenanti upės, rūkas slenka pievomis ir pasislepia miško tankmėje. Norisi įkvėpti ir nebe iškvėpti. Sugrįžta tolimi vaikystės prisiminimai... Tada mažai kas rūpėjo, bet kaip seniai ji baigėsi... Miškiniai, sovietai – vieni ateina dieną, kiti ateina naktį... neliko ramybės. Palikta gimta sodyba miško apsupty. Kėlėmės arčiau žmonių...
Ta alkana paauglystės vasara, ir tos saldžios braškės, nokstančios be priežiūros tuščiose lietuvininkų sodybose... Kaip seniai visa tai buvo, bet kaip giliai įsirėžė atmintin, ...visam gyvenimui.
Ir ta knyga knygyne.. kiek sykių ją varčiau, kol pagaliau sutaupiau, atitraukdamas nuo savo alkanos burnos po kąsnį. Galbūt, ji ir pastūmėjo kūrybos link? Tas užburiantis didingas balto marmuro skulptūrų grožis traukė kaip magnetas. Renesansas, koks nuostabus tai buvo laikas. O Florencija! iki šiolei tavyje gyva Atgimimo dvasia...
Kokia tamsi eglių siena, nepraeinama, gūdi... – ir ta vieniša eglė, išskirtinė, kitokia. Kaip ta mergina, kurią mačiau vakar minioje. Eglė ir mergina, koks panašumas – lieknos, liaunos, žavinčios savo jaunyste. Žvilgsnis nukrypo į rankovę, kuria lėtai ropojo vabalas, sunkiu ir kietu šarvu. Jis iš kito pasaulio, tam žemės padarui maloniau raičioti, ritinėti žemės grumstą, nei plazdenti sparnais, jis iš žemiško pasaulio, žvilgsni pakilo aukštyn į žydrą dangų.
„Ar čia tas akmentašys, kur moteris iš akmens ištraukia? – atmintis pilna praeities nuoplaišų. –O aš maniau, kad jis galingas vyras. O jis sudžiuvęs, kaip šakalys. Kaip jis tuos akmenis skaldo?“.
Bala žino, iš kur tas jausmas moters grožiui? Atmintin sugrįžta šnabždesiai ne kartą girdėti už nugaros: „ir vėl jis įsimylėjo“. – Gal tai ir tiesa? Kiek rankų šilumos, kiek meilės joms atidaviau, kaip moteriai. Mano skulptūros gyvos ir jaunos, amžinai. ... Legenda teisi, moteris sukurta iš vyro šonkaulio, tai vyro dalis. Sunku vyrui be moters, kaip be šonkaulio..., ir taip nuo Adomo ir Ievos laikų. Mokėti mylėti moterį – didžiulė vertybė, ne kiekvienam duota...
Aš ne dabišius, tik mano mūzos reikalauja vidinio tyrumo. Balti, spindintys mėliu marškiniai apvalo sielą. Su jais jaučiuosi toks pat skaistus, kaip mano deivės. Vidinis maištas drasko, plėšo sielą, bet tikėjimas, kad elgiuosi teisingai nuramina. Kas, jei ne aš, parodys moters grožį? Kas, jei ne aš, pakylės ją nuo žemės? Juk moteris – tai deivė, tai mūza, tai draugė. Moteris – tai liepsnojanti aistra mano krūtinėje. Karštis užtvindo mano kūną, degina. Įsižiebusi širdyje ugnis vedžioja pieštuką popieriaus lape, kol gimsta ji, mano mūza. Mano rankos glosto molį, kol iš jo išnyra skruostas, lūpos, antakių linija, pasimato šiek tiek nuleisti vokai. Tai jau nebe aistra, nebekunkuliuoja, molis pasiėmė rankų šilumą, sugėrė. Ir tai jau meilė, ji šildo…
Ir visai aš ne rafinuotas. Tai jos, mano mūzos atskiria mane nuo minios, pakylėja virš jos. Minia pikta, pagiežinga, murzina… ji nemėgsta tyrumo, jai patinka gašlumas, nuodėmė, nuosmukis. Minia klampi, kaip Hado duobė, jei įtrauks, nebeišlipsi. Tik jos, mano mūzos neleidžia paskęsti minioje, jos kelia mane aukštyn, ten kur skaistus dangus...
„Gabus, o vien nuogos mergos galvoje, kaip nesubrendusiam jaunuoliui,“ – ir vėl skaudus dūris į širdį, niekinantis balsas iš minios. Taip, aš jaunas, visada jaunas širdimi, aš nepasensiu! Tik kūnas sukiužo, sukriošo…bet vėl ir vėl kalčiau akmenį, vėl ir vėl glostyčiau savo naująją mūzą. Tai nuolatinis, nesibaigiantis katarsis; kūryba man užaugina sparnus, ji mane skraidina… nuostabus, nepakartojamas jausmų išsilaisvinimas. Nuodėmei šia nėra vietos. Galbūt, tai ir ydingas įprotis kažkur iš praeities, bet pieštukas mano rankose vedžioja tik dailias, lenktas moters linijas. Visą gyvenimą jaučiuosi apkerėtas moters kūno grožio. Matyt, mainais už žemišką laimę…
Laikrodis tiksi, skaičiuoja en-tąjį ratą, vis aiškiau ją matau: tiesi nugara, kaklas, strėnos, lieknos rankos, šiek tiek palenkta galva. Vandens srovelės tarsi sidabras padengia mano deivės kūną, ji prausiasi ryto tyloje. Miesto šurmulyje jos vieta prie nuolat gaivinančio fontano; saulės spinduliai vandens lašus ant jos kūno pavers sidabru. Net karščiausią dieną bus jaučiama vėsa ant jos kūno. „Rytas“, taip pavadinsiu ją, mano naująją mūzą.
Dar viena deivė virto realybe.
*
P.S. Vienas iš daugelio skulptoriaus Aloyzo Toleikio kūrinių „Rytas“( sukurtas 1979 m.). Skulptūroje pavaizduota jauna mergina, ryte besiprausianti prie upelio, skirta stovėti prie fontano. Puošia Radviliškio miesto centrą.
„Tais laikais mieste pastatyti skulptūrą, kurioje pavaizduota nuoga mergina, reikėjo drąsos, todėl tuometiniai miesto vadovai nusprendė ją pastatyti nuošalesnėje vietoje – tuometiniame UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ kiemelyje. 2010 m. buvo nuspręsta ją perkelti į miesto centrą.Kiek svarbi mano „varnelė“ (esė, gyvybinė energija, influenceris, nuomonės lyderis, nuomonės formuotojas)

Akimirka prieš gimstant šedevrui (biografinė novelė, skulptorius, Aloyzas Toleikis, skulptūra „Rytas“, Radviliškis)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Ir vėl paskutiniai Europoje?

  Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, par...