Kristaus meilė begalinė

Kristaus meilė begalinė - tai tiesa, tačiau krikščioniškosios bažnyčios istorija pilna pasakojimų apie apsėstuosius, užvaldytus Šėtono. Ir būdų tai patikrinti bažnyčia turi daugybė. 
Pavyzdžiui, vienas iš aprašytų šventosios inkvizicijos būdų -  surištą mesti į vandenį – jei neapsėstas, tai dievas priims jo sielą ir jis nuskęs. Tačiau jei apsėstas, tai jis išplauks, tada teks jį sudeginti ant laužo. 

Tarp bažnyčios tarnų yra egzorcistai, kurie užsiima demonų išvarymu. Vien pakrapinimas šventintu vandenėliu ką reiškia – prasideda riksmai, klyksmai nudeginto demono. 

Jei jau tauta taip sukilo prieš vieną žmogų, reikia bažnyčios tarnų, Kristaus įpėdinių pagalbos – tegul išsiaiškina, ar šis žmogus neša Kristaus Šviesą, ar jį apsėdę tamsos demonai.

*

Egzorcizmas (lot. exorcismus, iš gr. ἐξορκισμός) 'surišimas priesaika') – demonų ar piktųjų ir kitokių dvasinių būtybių išvarymo iš tariamai apsėstų žmonių ar vietų praktika. https://lt.wikipedia.org/wiki/Egzorcizmas

filosofinė satyra
autorius Diana Stungurienė

Geriau likti alkanam, negu būti medžiotoju

„Geriau likti alkanam, net ir mirti iš bado, negu būti medžiotoju. Pasaulyje pragaištingiausi žmonės yra medžiotojai, tai Žemės gėda ir purvas“. Vydūnas

Perskaičius tokius žodžius, visiškai suprantama, kad visas „vidus pasišiaušia“, nes nuo vaikystės esame išauklėti – reikia mėsytės, reikia baltymų, be jų žmogus neišgyvens. Nieko nėra sunkiau, kaip pakeisti tėvų įdėtą pasaulėžiūrą. Juk vaikui nuo gimimo akimirkos patys didžiausi Guru yra tėvai, kiekvienas jų pasakytas žodis kaip neginčijama tiesa įsirašo į smegenis ir į širdį. Tik išbridus iš vaikystės pasakų, brandos periodu prasideda protestai, vidinis maištas – visas pasaulis neteisus, visas pasaulis klysta... Bėga metai, nevaldoma paauglystėje pasipriešinimo banga persiformuoja, susiguli į „savą pasaulėžiūrą“. Kokia ji? Tai lemia daugybė faktorių, tiek vidinių, tiek ir išorinių – ar užteks vidinio žinojimo nepasiduoti kito įtakai, atsilaikyti prieš visuotinę nuomonę? Taip formuojasi moralinė-dorinė-humanistinė arba žmoniškoji pasaulėžiūra. Šis kelias tęsiasi visą gyvenimą, iki paskutinio atodūsio. Koks bus gyvenimas, priklauso tik nuo besiformuojančio ir susiformavusio žmoniškumo. Bėgant metams keisti pasaulėžiūra darosi vis sudėtingiau, smegenys surambėja, kaip ir kūnas senatvėje...

Senovės Išmintis byloja, kad yra tik du pasirinkimo keliai – į prašviesėjimą arba į susinaikinimą, į kūrybą arba į naikinimą, į augimą arba irimą...

Žemės planetos evoliucijos kelyje žmonija vis giliau ir giliau smelkiasi į materiją – tai įdomus, daugialypis procesas, tačiau turintis „šalutinį poveikį“ – žmonija vis labiau tolsta nuo savo sielos-dvasios, atmesdama tai kaip iliuziją, pirmenybę atiduodama kūniškam gyvenimui. Tai, turbūt, ir yra tas giluminis skausmas, kad „visa žmonija buvo apgauta“...

Keletas eilučių iš Mahatmos Gandžio autobiografijos: „Mohando Gandžio šeimoje buvo laikomasi visų religinių apeigų. Ypač religinga buvo motina. Tarnystė šventykloje, įžadų priėmimas, pasninkavimas, griežtas vegetarizmas, savęs atsisakymas, šventų indų knygų skaitymas – toks buvo dvasinis jaunojo Gandžio gyvenimas tėvų namuose. Jo tėvai buvo ypatingai pareigingi višnuistai. Niekur Indijoje, netgi ir už jos ribų, nebuvo jaučiama tokia panieka mėsos valgymui kaip pas višnuistus. Savo autobiografinėje knygoje Gandis rašo, kad mokykloje turėjo du artimus draugus. Su vienu iš jų draugystė buvo trumpa, nes draugas jį paliko, kai Mohandas susidėjo su kitu draugu. O šią kitą draugystę Gandis pavadino savo gyvenimo tragedija. Taip vadinamas draugas nuolat kartojo, kol galiausiai įteigė jaunajam Gandžiui, kad daugelis jo mokytojų pasislėpę valgo mėsą ir geria vyną, kad taip elgiasi ir dauguma jo gimtojo miesto įžymių žmonių, taip elgiasi ir kai kurie jo bendramoksliai. Savo teiginius draugas paremdavo labai įtikinamais argumentais: „Mes esame silpna tauta todėl, kad nevalgome mėsos. Anglai maitinasi mėsa, todėl jie geba mus valdyti...“

Vydūnas, šis didis lietuvių tautos išminčius, guru savo straipsniuose stengėsi paliesti žmoniškąją žmogaus prigimtį. Nesuvokdamas savo prigimties žmogus iš esmės yra tik dvikojis gyvulys, besirūpinantis savo kūno išgyvenimu, vadinasi, maistu. Mes ilgai ir be pabaigos galime diskutuoti apie tinkamą žmogui maistą, bet Vydūnas kviečia susimąstyti apie žmogaus prigimtį ir paskirtį Žemėje; prisiminti, kad žmogus yra atsakingas už gyvūniją ir augmeniją, kad jis tuom ir skiriasi nuo kitų gyvių, kad yra sąmoninga būtybė; kad kiekviena jo mintis, žodis ir veiksmas palies ne tik jį, ne tik žmoniją, bet ir visą supančią aplinką.

Sineto Olkoto parašytame „Budisto katekizme“ sakoma, kad žmogui iš principo nepriimtinos šios veiklos rūšys: alkoholinių gėrimų pardavimas, prekyba skerdimui skirtais gyvūnais, nuodingų medžiagų pardavimas, mirtį nešančių ginklų pardavimas ir vergų prekyba. Taigi, apmąstymams ir diskusijoms – „nearti dirvonai“.

Rašydamas apie medžiotojus, Vydūnas kalba ne apie skerdieną, o apie žmogaus moralę – kokią įtaką psichikai turi pats žudymo procesas, skatinantis agresiją ir žiaurumą. Yra žinoma, kad žudomo žvėries (ar gyvulio) kraujuje užsifiksuoja mirties baimė, kuri vėliau kartu su mėsa persiduoda ir jį valgančiam žmogui. Būtent ši baimė ir sukelia žiaurumą ir agresiją. Tačiau nereiškia, kad mėsos nevalgymas jau savaime pakelia moralę. Daugelis šiuolaikinių vegetarų, visų pirma, rūpinasi savo sveikata ir puoselėja savo kūną. Taip, vegetaro kūnas nėra apnuodytas nužudytojo gyvūno baimės nuodais, bet jei mokslas įrodys, kad labiausiai kūną sveikatina žmogienos valgymas, sunku garantuoti, kad iš vegetarų jie netaps sveikuoliais-kanibalais...

Maistas neformuoja mąstymo, maistas yra tik priemonė, palengvinanti ar apsunkinanti mąstymą. Visų pirma yra saviaukla, noras susivokti, pažinti savo žmoniškąją prigimtį – apie tai kalba visi dvasiniai mokymai. Pradėti, žinoma, yra lengviausia nuo maisto, nes valgome mes tai kasdien.

Evangelijoje pagal Matą išlikęs Jėzaus Kristaus pamokymas apie tikrąjį švarumą: „...ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų...“

filosofinė publicistika
autorius Diana Stungurienė

Mahatma Gandis visas straipsnis.

Štai kiek žmogui tinkamo maisto:

NEMIGA

Galėčiau paskaičiuot avis... 
bet mintys trūkinėja, keičias –
galva pilna smulkių mintelių, kaip šiukšlių kibiras...
prabėgusios dienos vaizdai, svajonių blyksniai, rutina...
Gal jas rūšiuoti ir nemiga išeis?

O juk vertėtų žmogui pamąstyti apie Dievą!
Bet tai tik žodis, žodis, žodis...
O jei mąstyti apie Dievą,
tai mąstyti apie amžinybę, grožį, prasmę...
Amžinybė – tai jau nemirtinga siela.
Ką bendra dirbtinų vertybių šiandienos pasaulis
turi su nemirtinga siela?  Nieko...
Grožis – o, ne! Pasaulis persisotinęs grožiu!
Tik šokiruojantys ir prievarta alsuojantys darbai dar „užkabina“.
Ir tai suprantama, ne kūrinys svarbiausia – pelnas!
Ir kaip kitaip gausybėj menininkų būti matomu?
Neliko GROŽIUI vietos tarp žmonių.
Vadinasi, ir DIEVUI vietos tarp žmonių nėra?!
Manoji nemiga išeina,
neatlaikiusi mano pamąstymų versmės... 

 poezija
  autorius Diana Stungurienė 

Jūra

Jūra... ji tokia didinga ir bauginanti...

ji sugeria viską, ką atneša poilsiautojai – kvapus ir emocijas... 

ji išvalo sielą ir atveria beribes platumas... 

žvilgsnis vandens paviršiumi slysta vis tolyn, tolyn, tolyn...

išnyksta smulkmenos... tik tyras neapibrėžtumo jausmas... 

Gyvenimas prasideda tarsi  nuo švaraus lapo...

Jūra, esė

autorius Diana Stungurienė

foto Gintautas Stungurys

Ir vėl paskutiniai Europoje?

Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, paremtu astronomiais stebėjimais ir pasaulio pažinimo žiniomis; kai tuo tarpu krikščioniškoji religija, įdiegta prievarta ir smurtu, yra tik įrankis Didžiųjų Politikos žaidėjų rankose.

Už lango 21 amžius, o mes kaip „buvome paskutiniai“, taip ir likome... Tik dabar jau „paskutiniai“ nepripažįstame vienalyčių santuokų, nepritariame lyties keitimo operacijoms ir t.t. ir pan. ... Tačiau ir didžiosios religinės bendruomenės – daugelis krikščionybės atšakų, islamas ir judaizmas – jokių homoseksualių sąjungų nepripažįsta ir nelaimina?! Paradoksas ir tiek.

O gal mes ne paskutiniai? Gal mes VIENINTELIAI, kurie dorovę ir moralines normas iškeliame aukščiau už taip vadinamas civilizacijos „vertybes“?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie vis dar tikime, kad valstybės pagrindas yra šeima, o ne turtinis partnerių kontraktas?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie skiriame amžiną Tiesą nuo kiekvieno asmeninės teisybės?

Gal mes VIENINTELIAI, kurie išsaugojome blaivų protą ir nepasinėrėme į vienadienės beprasmybės liūną?

Gal mes VIENINTELIAI, sugebėsią atsispirti „plūstančių investicijų“ srautui, už kurį verčiami esame atsisakyti moralinių nuostatų arba, liaudiškai tariant „parduoti velniui sielą“? Gal geriau dar kartą paskaityti ar pasižiūrėti „Baltaragio malūną“? Juk perspektyva tokia niūri!

Jei negaila parduoti valstybės, tai gal pagailėkime savo asmeninio gyvenimo – juk Likimas, tas stropusis Buhalteris, nepraleis nė vieno, nė menkiausio „sandorio“; jis sąžiningai suves balansą: kieno turtas ir kas savininkas.

esė

autorius Diana Stungurienė

Tik nereikia apie PRASMĘ

Kartais nesinori net gyventi... nėra prasmės, niekur jos nėra – nei darbe, nei pramogse, nei aprėduose, netgi kelionės, išvykos atrodo beprasmės... Tokios niūrios, pilkos dienos mirtį nupaišo gražesnę už gyvenimą. Ir visai nesvarbu, ar lauke apsiniaukę, ar skaisčiai šviečia saulė, gyvenimas atrodo beprasmis... Ir tai praeis – ritmingai kartoji mintyse – ir tai praeis... Praeina, vėl puiki nuotaika, vėl gyvenimas – šventė. Tada, prisiminus tuos sunkius išgyvenimus, norisi jais pasidalinti, išsiaiškinti ir įtvirtinti – kas gi ta Gyvenimo prasmė?!!

Draugų būrelyje lyg netyčia užkabini temą ir pamatai, kaip staiga visų žvilgsniai pasikeičia: kas nudelbia akis po stalu, kas įdėmiai ima apžiūrinėti sienų apmušalus, o kas staiga prisimena – skubu, iki pasimatymo... Galvoje sumaištis – nejaugi niekam tai nerūpi? Nejaugi niekas niekada apie tai nesusimąsto – vidinį nerimą nutraukia garsiai, truputį per garsiai išrėkta frazė:

– Tik nereikia apie PRASMĘ!!! Va, vakar mačiau tokius brendinius džinsiukus... – slogi tyla sprogsta lyg per stipriai pripūstas balionas, aplink vėl skambus čiauškesys, gal kiek per garsus juokas... kažkam iškrenta šakutė – didžiulis sujudimas ir vėl juokas... nepatogi tema „užmiršta“, išstumta...

Tyliai savyje nuryji kartumą ir aplinkinių spėriai pastatytą gynybinę sieną – ir vėl tapai balta varna, vieną dieną tave užkapos....

Gal tikrai nėra jokios gyvenimo prasmės? Vėl tyliai grimzti į knygų pasaulį, gal ten surasi atsakymą?

„...supaprastintu požiūriu mokslas atmeta visuotinį žmogiškąjį pojūtį, kad gyvenimas turi prasmę... mums sakoma, kad tokie klausimai yra bereikšmiai. – Tiesiog gyvenk.“ – štai kur šuo pakastas – mokslas atmeta!!! – „...mokslininkai negali atsakyti į didžiuosius prasmės klausimus... nes tai nėra mokslo kompetencija... kad ir kokie puikūs būtų jų moksliniai pasiekimai, jie neišprusę filosofiniais klausimais...“* – kuo toliau, tuo įdomiau. Kas begali atsakyti į klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė? – jei jau šiandienos dievas – Mokslas ir jį skleidžiantys mokslininkai atmeta prasmės sąvoką. 

Vadinasi, draugai buvo teisūs – nereikia apie prasmę, tiesiog gyvenk! Mažiau knaisiokis po savo vidų – tai tik emocijos, nestabili psichika – kreipkis į psichologą ar psichiatrą – jie irgi šiandien priskiriami Dievų kastai...

Taigi, tik nereikia apie prasmę – taip kalba Mokslas!

*Džonatonas Blekas. Slaptoji žmonijos istorija, 2019, psl. 42

esė

autorius Diana Stungurienė

Kas yra marketingas?

Po sėkmingo sandorio

Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla natūralus klausimas – Kodėl? Atrodytų, kad Amžinybė savaime jau turėtų būti siekiamybė, nes juk puikiai žinome, kad mirtis iš žmogaus atima viską – jo visuomeninę padėti, karjerą, turtą, artimuosius. Mirtis – tai tas slenkstis, už kurio tik tamsa, tuštuma – taip mums sakoma nuo mažumės.
Mirtis yra pati didžiausia žmonijos iliuzija, bet žmonėms ji mielesnė už amžiną gyvenimą, reinkarnaciją. Žmogus iš prigimties yra tingus sutvėrimas, jis nenori keistis, jis siekia malonumų – kaifo. Svarbiausia, apie nieką negalvoti – nei apie ateitį, nei apie žmoniškąją prigimtį, nei apie žmogaus paskirtį Žemėje. – „TIK NEREIKIA APIE PRASMĘ!!!“ – Mirties iliuzija „leidžia“ nemąstyti! Atmesdamas amžinybę, žmogus atmeta ir savo dieviškąją prigimtį – sielą-dvasią, „pasilikdamas“ tik kūnišką gyvenimą.
Kodėl kūnas tapo svarbesniu už dievišką prigimtį? – Iliuzija arba maja turi daugybę priemonių „sutrykdyti“ mąstymą. Vienas iš įtakingiausių šiuolaikinės iliuzijos įrankių – MARKETINGAS. Tai galėtų būti nuostabi priemonė žmonijos tobulėjimui, bet, deja, marketingas naudojamas labai vienpusiškai – pasipelnymui, žmoniškosios prigimties sąskaita. 

Žodyne sakoma, kad marketingas – tai ekonomikos mokslo šaka, kurios funkcija organizuoti įmonės veiklą taip, kad augtų pardavimai, didėtų įmonės žinomumas.  Pateikiamos tokios marketingo sąvokos: poreikiai, norai, paklausa. produktai, pasitenkinimas, sandoriai ir ryšiai; rinkos. 

Reklama – tai marketingo rezultatas. O tikslas paprastas: pralobti ir padaryti karjerą.
Marketingas nuolat temdo, blokuoja žmogaus dieviškąją prigimtį, paversdamas žmogų materijos vergu.

tiriamoji žurnalistika
autorius Diana Stungurienė