29 spalio 2020
Jūra
19 spalio 2020
Ir vėl paskutiniai Europoje?
Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, paremtu astronomiais stebėjimais ir pasaulio pažinimo žiniomis; kai tuo tarpu krikščioniškoji religija, įdiegta prievarta ir smurtu, yra tik įrankis Didžiųjų Politikos žaidėjų rankose.
Už lango 21 amžius, o mes kaip „buvome paskutiniai“, taip ir likome... Tik dabar jau „paskutiniai“ nepripažįstame vienalyčių santuokų, nepritariame lyties keitimo operacijoms ir t.t. ir pan. ... Tačiau ir didžiosios religinės bendruomenės – daugelis krikščionybės atšakų, islamas ir judaizmas – jokių homoseksualių sąjungų nepripažįsta ir nelaimina?! Paradoksas ir tiek.
O gal mes ne paskutiniai? Gal mes VIENINTELIAI, kurie dorovę ir moralines normas iškeliame aukščiau už taip vadinamas civilizacijos „vertybes“?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie vis dar tikime, kad valstybės pagrindas yra šeima, o ne turtinis partnerių kontraktas?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie skiriame amžiną Tiesą nuo kiekvieno asmeninės teisybės?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie išsaugojome blaivų protą ir nepasinėrėme į vienadienės beprasmybės liūną?
Gal mes VIENINTELIAI, sugebėsią atsispirti „plūstančių investicijų“ srautui, už kurį verčiami esame atsisakyti moralinių nuostatų arba, liaudiškai tariant „parduoti velniui sielą“? Gal geriau dar kartą paskaityti ar pasižiūrėti „Baltaragio malūną“? Juk perspektyva tokia niūri!
Jei negaila parduoti valstybės, tai gal pagailėkime savo asmeninio gyvenimo – juk Likimas, tas stropusis Buhalteris, nepraleis nė vieno, nė menkiausio „sandorio“; jis sąžiningai suves balansą: kieno turtas ir kas savininkas.
esėautorius Diana Stungurienė
18 spalio 2020
Tik nereikia apie PRASMĘ
Draugų būrelyje lyg netyčia užkabini temą ir pamatai, kaip staiga visų žvilgsniai pasikeičia: kas nudelbia akis po stalu, kas įdėmiai ima apžiūrinėti sienų apmušalus, o kas staiga prisimena – skubu, iki pasimatymo... Galvoje sumaištis – nejaugi niekam tai nerūpi? Nejaugi niekas niekada apie tai nesusimąsto – vidinį nerimą nutraukia garsiai, truputį per garsiai išrėkta frazė:
– Tik nereikia apie PRASMĘ!!! Va, vakar mačiau tokius brendinius džinsiukus... – slogi tyla sprogsta lyg per stipriai pripūstas balionas, aplink vėl skambus čiauškesys, gal kiek per garsus juokas... kažkam iškrenta šakutė – didžiulis sujudimas ir vėl juokas... nepatogi tema „užmiršta“, išstumta...
Tyliai savyje nuryji kartumą ir aplinkinių spėriai pastatytą gynybinę sieną – ir vėl tapai balta varna, vieną dieną tave užkapos....
Gal tikrai nėra jokios gyvenimo prasmės? Vėl tyliai grimzti į knygų pasaulį, gal ten surasi atsakymą?
„...supaprastintu požiūriu mokslas atmeta visuotinį žmogiškąjį pojūtį, kad gyvenimas turi prasmę... mums sakoma, kad tokie klausimai yra bereikšmiai. – Tiesiog gyvenk.“ – štai kur šuo pakastas – mokslas atmeta!!! – „...mokslininkai negali atsakyti į didžiuosius prasmės klausimus... nes tai nėra mokslo kompetencija... kad ir kokie puikūs būtų jų moksliniai pasiekimai, jie neišprusę filosofiniais klausimais...“* – kuo toliau, tuo įdomiau. Kas begali atsakyti į klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė? – jei jau šiandienos dievas – Mokslas ir jį skleidžiantys mokslininkai atmeta prasmės sąvoką.
Vadinasi, draugai buvo teisūs – nereikia apie prasmę, tiesiog gyvenk! Mažiau knaisiokis po savo vidų – tai tik emocijos, nestabili psichika – kreipkis į psichologą ar psichiatrą – jie irgi šiandien priskiriami Dievų kastai...
Taigi, tik nereikia apie prasmę – taip kalba Mokslas!
*Džonatonas Blekas. Slaptoji žmonijos istorija, 2019, psl. 42
esėautorius Diana Stungurienė
05 rugpjūčio 2020
Kas yra marketingas?
![]() |
Po sėkmingo sandorio |
Mirtis yra pati didžiausia žmonijos iliuzija, bet žmonėms ji mielesnė už amžiną gyvenimą, reinkarnaciją. Žmogus iš prigimties yra tingus sutvėrimas, jis nenori keistis, jis siekia malonumų – kaifo. Svarbiausia, apie nieką negalvoti – nei apie ateitį, nei apie žmoniškąją prigimtį, nei apie žmogaus paskirtį Žemėje. – „TIK NEREIKIA APIE PRASMĘ!!!“ – Mirties iliuzija „leidžia“ nemąstyti! Atmesdamas amžinybę, žmogus atmeta ir savo dieviškąją prigimtį – sielą-dvasią, „pasilikdamas“ tik kūnišką gyvenimą.
Kodėl kūnas tapo svarbesniu už dievišką prigimtį? – Iliuzija arba maja turi daugybę priemonių „sutrykdyti“ mąstymą. Vienas iš įtakingiausių šiuolaikinės iliuzijos įrankių – MARKETINGAS. Tai galėtų būti nuostabi priemonė žmonijos tobulėjimui, bet, deja, marketingas naudojamas labai vienpusiškai – pasipelnymui, žmoniškosios prigimties sąskaita.
Marketingas nuolat temdo, blokuoja žmogaus dieviškąją prigimtį, paversdamas žmogų materijos vergu.
tiriamoji žurnalistika
autorius Diana Stungurienė
04 rugpjūčio 2020
Netektis
![]() |
Mirties dalgiai |
esėautorius Diana Stungurienė
27 birželio 2020
JOS šlovės spinduliuose - verslo pasiūlymas
JOS šlovės spinduliuose – verslo pasiūlymas
novelėautorius Diana Stungurienėstudija Gin-Dia
01 gegužės 2020
Odė Mamai
Mama, tai, ko aš Tau niekada nesakiau
Tu viena mane nuramindavai, kai apimdavo beviltiškumas; ne žodžiais ramindavai, kaip šilta skara apgobdavai tyla. Ir aš nurimdavau. Tu buvai mano Dievas, visada randanti išeitį beviltiškiausioj padėty. Tik dabar suprantu, kokios naivios tau atrodė mano problemos.
Tas ievos medis, po kuriuo tu mėgdavai sėdėti, iki šiolei auga sodo gale. Dažnai matau jį sapnuose... ir tave, mama, sėdinčią po apsipylusią žiedais ieva. Tada tavo veidas dvelkdavo ramybe.
O, kaip smagu būdavo per šventes pramogauti: sūpuoklės, karuselės, dešrelės su garstyčiomis, saldus pyragaitis su tirštomis slyvų sultimis. Ir, būtinai, saldainių parduotuvė - niekada nepraeidavome, neužsukę į ją. Voveraitė, Raudonoji Aguona, tie beprotiškai skanūs saldainiai blizgančiais popierėliais. Širdis apsaldavo, ir būtinai ant sukneles ištirpdavo koks mažytis šokolado gabaliukas. Tu nepykdavai, nepriekaištaudavau – juk šventės.
Prisimenu ir tą naujametinę dovaną... prašmatni lėlė ilgomis blakstienomis, apipilta šokoladiniais saldainiais Voveraitė... Iš kur Senelis Šaltis žino, kokius saldainius mėgstu? Man tai buvo tikras stebuklas! Tu visada mokėjai mus stebinti.
Auklėjai mus kantriai, mes buvome kaip minkštas molis talentingo skulptoriaus rankose, iš kurio tu meistriškai „lipdei“ mūsų charakterius. Švelniai, jautriai, nepastebimai.
Niekada nesakiau, mama, kokia tu man brangi. Kai tu būdavai šalia, drąsa niekada neapleisdavo manęs. Net voras, ropojantis suknele, negąsdino manęs. Žinojau, tu jį nuimsi ir nusijuoksi – tai tik mažas vabalėlis.
Nepykai, kai grįžau visa permirkusi ir be batų, o kišeneje tupėjo mano trofėjus – varlė. Liūdnai paaiškinai, kad išplėšiau varlytę iš jos namų, atėmiau iš šeimos. Man pasidarė labai baisu. Kartu ją nešėme atgal į paupį, grąžinome į šeimą.
Atsimenu, ir kaip medinis šaukštas taukštelėjo į kaktą... Buvau jau paauglė, grįžau alkana iš šokių, labai norėjosi valgyti... Ne kartą girdėjau, kaip mama kartoja, kad liežuvis nukris per pasninką valgant mėsą, nesusiturėjau. Išsitraukiau kumpį iš šaldytuvo kampo, atsipjoviau gabaliuką, atsikandau. Palaukiau, patikrinau, ar liežuvis nekrenta. Dar kąsnis, vėl patikrinau ir tada prisivalgiau iki soties. Taip viskas būtų ir nuslinkę užmarštin, jei ne mano liežuvis. Kai susėdome prie stalo, mama priminė, kad liežuvis nukris, jei valgysime mėsą nederamu laiku. Nesusilaikiau ir pasigyriau – valgiau ir nenukrito! Tada ir taukštelėjai man į kaktą, kad jaunesnių nevesčiau iš kelio. Tos mielos pasakėlės nuolat sklandė namuose... Nuolat kartodavai: nevalgyk lovoje, blusos užsiveis. Tikėjome, nenešdavome maisto iš virtuvės, bijojome apeiti blusomis. O maistas, kurį tu ruošdavai, buvo pats skaniausiais pasaulyje.
Kai aptemo protas, kai mintis užvaldė aistra, tu kaip šaltinio versmė atvėsinai mane, sulaikei akimirkai, kol karštis nugaruos, nepridariau kvailysčių. Tada ir supratau, kad skuboti sprendimai veda pražūtin. Be priekaištų ir barimų vedei mane gyvenimo keliu.
Ar prisimeni, mama, tą trumpiausią vasaros naktį, kai visa šeima kartu pasitikome aušrą. Gulėjome rasotoje žolėje ir svajojome, visas dangaus skliautas priklausė tik mums. Miškas tarsi apsauginė siena skyrė tą rojaus kampelį nuo miesto šurmulio.
Tavęs jau nebėra šalia, o aš taip dažnai kalbuosi su tavimi. Ar prisimeni, mama, tas turguje stovintis vežimas, prikrautas šieno ir dėžių. Ir tas mažytis sulysęs šunytis gailiomis akimis. Pasakei, kad negalime jo palikti, jam čia bloga. lšderėjai iš vežimo šeimininko tą mažą padarėlį, tiesiog atėmei iš to grubaus žmogaus. Susijaudinusi tu imdavai gestikuliuoti, trumpam tapdavai nebyle, tik rankos išduodavo vidinį susijaudinimą. Ir tada turguje taip susijaudinai, kad pradėjai mosikuoti rankomis, o tai labai paveikė vežimo šeimininką. Kiek džiaugsmo mums suteikė tas šunytis, jam tiko mūsų vaikiška gauja. Jis užaugo į stiprų, ištikimą visų mūsų išdaigų draugą Džimį. Ta gyva dovana mus išmokė būti atsakingais: pasivaikščioti, išplauti Džimio indelius – tai buvo mūsų, vaikų pareiga. Taip, visa visata tilpo mūsų namuose.
Ar atsimeni, mama, kaip virtuvėje atsirado popierine piramidė? Klijavome ją, o po to uždengėme duonos gabalėli, stebėjome – mokslininkai įrodinėjo, kad piramidės forma sustabdo gyvybinį procesą. Koks buvo visuotinis džiaugsmas, kai eksperimentas pavyko, duona nei supelėjo, nei sudžiūvo!
Prisimenu, kokia skūpi ašara nuriedėjo tavo raukšlėtu skruostu, kai pamatei savo pirmąjį anūką. Tada pasakei, kad jautiesi teisingai nugyvenusi gyvenimą.
Tavo mėgstamas posakis „šimtas procentų, garantuoju“ vaikystėje atrodė toks įtikinantis, paauglystėje jau sukeldavo juoką, o užaugus šypseną. Vėliau jau anūkams tvirtindavai: „pasiseks, šimtas procentų, garantuoju“. Ir anūkai iškart patikėdavo tavimi, kaip ir mes vaikystėje...
Tu nuolat kartodavai, kad šeima – tai šventa, o vyras yra šeimos galva, kiek patylėjusi pridurdavai, o žmona – kaklas, kuris tą galvą sukinėja... ir juokdavaisi, meiliai žiūrėdama tėčiui į akis. Tėtis taip pat juokdavosi, jis tave dievino ir gerbė už tuos namus, kuriuose mums visiems buvo taip gera ir saugu. Tik meilė galėjo atlaikyti visus šeimą užgriuvusius išbandymus. Atrodė, kad tavo širdis niekada nepavargsta nuo rūpesčių, tarsi jų nė nebūtų. Kartodavai, kad mes, tavo vaikai esame tavo gyvenimo vaisius, tu mus subrandinai ir paleidai į gyvenimą, kad augintume savo vaisius – toks amžinas gyvybes ir mirties ratas.
Geltonas topazas puošė tavo kaklą nuo tos dienos, kai padovanojome tau tą prašmatnų pakabuką jubiliejaus proga. „Tai mano vaikų dovana,“ – pareikšdavai iškilmingai visiems nežinantiems. Tu visada didžiavaisi mumis, savo šeima ir niekada neleisdavai blogai atsiliepti apie kitus: „Nežinome, kas pastūmėjo tą žmogų į nusikaltimą, – sakydavai – ne mums smerkti; jei galime padekime, jei negalime bent mintimis palinkėkime šviesos tam suvargėliui. Jis ir taip nuskriaustas, neprisidėkime prie jo vargų savo panieka".
Vidinė valia ir nuolatinis budėjimas uždėjo antspaudą ant tavo veido – dvi gilios vertikalios raukšlės įsirėžė kaktoje. Jos nepasendino, tik pridavė išminties tavo veidui, sutaurino gražius jaunystės bruožus, išryškino tas žalsvas, nuolat švytinčias akis.
Mama, tu gyva mano širdyje. Meilė, kurią dalinai mus augindama, sužydėjo nuostabiausiais žiedais mūsų gyvenimuose, Tavo vaikų ir anūkų likimuose.
novelė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia
autorius Diana Stungurienė
Knygos, kurias verta skaityti
Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“ Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bend...

-
Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“ Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bend...
-
Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų.....
-
Berniukas gimė kitoks, tai pripažino visi. Vos gimęs jis nusišypsojo, pasirąžė ir užsnūdo daktarui ant rankų. Dešinysis berniuko petys b...