2020 m. kovo 30 d., pirmadienis

ūkanose skendintys rytai

...tylus archajiškas miestelis,
atitolęs nuo miesto triukšmo ir dulkių...
laikas čia tarsi sustingęs...
čia ir naktys  tamsesnės,
ir žvaigždės  ryškesnės,
čia ūkanose skendintys rytai
ir džiaugsmo kupina gervių giesmė...

esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia














2020 m. kovo 2 d., pirmadienis

Kiek svarbi mano „varnelė“


Kiekvieno iš mūsų FB draugų ratas įvairus, vieni turi tik vieną-kitą artimą draugą, pas kitus „draugų“ ratas skaičiuojamas tūkstančiais. Vieni mielai spaudžia įvairiausias nuorodas, o kiti - niekada ir niekam nespaudžia.
Ir mes dažnai sulaukiame pakvietimo paspausti, kad PATINKA vienas ar kitas puslapis. Kiekvieną kartą labai giliai susimąstome, ar spausti? Ne visada pasiūlymai atitinka siekius ir pasaulėžiūrą, bet juk dar yra ir populiarioji, rekomenduojama nuomonė, kad būtum „priimtas“ ar bent „toleruojamas“ viename ar kitame visuomeniniame rate... Susisuka galvoje mintys, ne visada pavyksta sudėlioti į lentynėles, kas svarbiau – „išlaikyti savo veidą“, ar neiškristi iš bendro srauto?
Kodėl MANO BALSAS „turi pildyti“ kažkieno populiarumo bagažą? O gal MANO BALSAS ne toks jau svarbus, kad jį taip saugaučiau? O gal ir aš „gaunu“, ne tik duodu?
*
Gal tie paspaudimai yra nevienodi, skirtingi, kaip šiuolaikiniai pinigai - vieni "padengti auksu", o kiti – tik spausdinti popierėliai infliacijai „palaikyti“?
*
O jei kiekvieną savo PATINKA prilyginti vandens lašui stiklinėje? Vienas, antras, trečias spustelėjimas - žiūri, kad stiklinė jau tuščia. O gal atvirkščiai, papilnėjo? O gal kažkieno spustelėjimas užteršė, užnuodijo visą vandenį?
*
Influenceriai lašelius skaičiuoja ne stiklinėmis, o bidonais... Ir jie diktuoja NUOMONĘ! - Mes patys jiems suteikiame tokias galias.
*
O jei vandens lašelius prilyginti savo gyvybinei energijai - kraujo lašeliams, kurių organizme ne taip jau ir daug, vos keletas litrų - išdalinai kitiems savo kraują ir "atropoja" vėžiukas?
*
O gal viskas visiškai ne taip, juk sakoma - „nenuskurs duodanti ranka...“ - bet čia apie tuos, kurie turi ką duoti. Kad duoti, visų pirma, reikia sukaupti...
*
Tai kaip? ar PATINKA – tik menkutis pelės spustelėjimas?

Kiek svarbi mano „varnelė“ (esė, gyvybinė energija, influenceris, nuomonės lyderis, nuomonės formuotojas)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


2019 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Susitiksime lėktuve

Berniukas gimė kitoks, tai pripažino visi. Vos gimęs jis nusišypsojo, pasirąžė ir užsnūdo daktarui ant rankų. Dešinysis berniuko petys buvo paženklintas kiek šviesesniu už odą ženklu, primenančiu žvaigždę.
– Žvaigždžių berniukas, – pratarė daktaras, – guldydamas naujagimį mamai ant krūtinės. Žvaigždys – taip buvo pavadintas naujagimis.
Bėgo metai, Žvaigždys natūraliai įsiliejo į draugų ratą, be panikos priėmė supantį pasaulį. Skyrėsi jis nuo kitų vaikų tik tuo, kad norėjo nuolat skraidyti lėktuvu: „ten, danguje jaučiuosi arčiau savo namų“, – sakydavo berniukas. Žvaigždys dar buvo per mažas keliauti vienas, todėl jį visur lydėjo tėvai. Jie mėgo keliauti, todėl nors kartą per metus susiorganizuodavo šeimyninę kelionę lėktuvu. Žvaigždys visada turėjo vieną keistą prašymą, kad šalia jo lėktuve sėdėtų ne tėvai, o atsitiktinis pakeleivis. Tėvai nesipriešino sūnaus norui, įsitaisydavo netoliese ir stebėdavo savo sūnų, kuris visą kelionę bendraudavo su nauju nepažįstamuoju. Išlipęs iš lėktuvo Žvaigždys pakartodavo vieną vienintelę frazę –„ne jis,“ – ir daugiau nieko nepasakodavo.
Šįkart šeimyna išsiruošė į saulėtąją, melodingąją Italiją. Kaip ir visada, tėvai, ir pats berniukas laukė prisėsiančio šios kelionės pakeleivio; jis greit pasirodė – niekuo iš minios neišsiskiriantis senstelėjęs vyriškis.
– Sveikas, jaunasis pakeleivi, – maloniai pasisveikino vyras.
– Sveiki, Tamsta seneli, – draugiškai atsakė Žvaigždys.
– Susipažinkime, pabendrausime, kad kelionė neprailgtų. Esu senis Žvaigždėnas, – ištiesė ranką senolis.
– O, koks panašumas, mes beveik vienvardžiai, aš Žvaigždys! – berniuko akys suspindėjo.
– Mėgstu skraidyti, danguje jaučiuosi arčiau namų, – svajingai pasakė senolis.
– Ir aš mėgstu skraidyti, – džiaugsmingai pritarė Žvaigždys. – Kasmet gimtadieniui man tėveliai padovanoja kelionę lėktuvu. Va, gimtadienio tortas dėžutėje – pasivaišinkime.
– Mielai, jaunasis drauge, mėgstu saldumynus, o ypač degančią žvakutę ant torto. Gaila, kad lėktuve jos uždegti negalima.
– Taip, gaila, liepsnelės šviesoje regiu savo tolimuosius namus... Ten liko mano ištikimasis vienaragis, kuris taip norėjo vykti kartu... ir geriausias draugas nykštukas...
– Neapsakomas gimtinės ilgesys, – pritarė senolis.
– Žinote, seneli, praeitą rudenį lankėmės Ventės rage, pakilome į švyturį, tos atsivėrusios marių platybės priminė gimtinę. Mano tolimųjų namų bokštas panašus į švyturį. Ir tas vanagas, prasklendęs virš galvų pažino mane.
– Taip, gyvūnai mus atpažįsta, – pritarė berniukui senis Žvaigždūnas. – Su manim keliauja mano baltoji pelė, ji taip prie manęs prisirišusi, kad negaliu palikti jos namuose liūdėti. Štai ji, mano ištikimoji palydovė, – senolis iš švarko kišenės ištraukė mažą baltą pelytę, kuri žvitriai apsižvalgė, pajudino ūselius ir šmurkštelėjo atgal į kišenę. – Nedrąsi, nes aplinka svetima, nesijaučia saugi, – paaiškino senolis.
Berniuko tėvai, sėdintys netoliese, įdėmiai klausėsi pokalbio. Jis buvo kitoks, nei jie buvo įpratę girdėti. Paprastai pokalbio metu lėktuve sūnus tapdavo neatpažįstamas, keisdavosi jo artikuliacija, tarsi prisiderindama prie kaimyno kalbos. Vykdavo tarsi asmenybės transformacija, pakisdavo net berniuko veido bruožai.
– Gyvenu Žemėje jau aštuoniasdešimt metų, – nutraukė tėvų pamąstymus senolis, – pripratau prie vietinės aplinkos, bet namų pamiršti negaliu – traukos dėsnis toks stiprus, nenugalimas. Beveik kasnakt sapnuoju tą mielą širdžiai ir tokį tolimą pasaulį... – senolis atsiduso ir užsimerkė, panirdamas į savo mintis.
Žvaigždys taip pat sunkiai atsiduso, kaip ir senolis atsirėmė į kėdės atlošą ir užsimerkė. Tėvams akimirkai pasirodė, kad jie paniro į tą pačią svają, kad jie mato vienodus vaizdinius, kad jų prisiminimai tapatūs.
– Reinkarnacija, tas nuostabus atsinaujinimo būdas vyksta ne tik Žemės planetoje, atgimimas apima visą Visatą. Niekada nežinai, kurioje planetoje gimsi, – užmerktomis akimis kalbėjo senolis, – štai tokia tikroji biologija.
– Taip, gyvybės raktas dar nesuvokiamas žemiečiams, – tokiu pat rimtu tonu pritarė Žvaigždys. Ar atsimeni, seneli, kad ir Izolda norėjo atgimti Žemėje? Ta sena ragana nenorėjo mūsų išleisti vienų.
Senolis šyptelėjo, paėmė berniuką už rankos:
– Kaip smagu, kad mes susitikome, tiek ilgai tavęs ieškojau.
– Aš tavęs laukiau seneli, norėjau kasdien skristi, juk toks buvo susitarimas – „susitiksime lėktuve“, aukštai virš Žemės, čia lengviau pažinti saviškius.
– Taip, mano berniuk, žemiška tribūna menka pagalbininkė sutikti artimą sielą.
– Čia, Žemėje mūsų kieme auga medis, kuris man primena tolimuosius namus. Aš suprantu šlamančių lapų kalbą – jie pasakoja, kas vyksta ten, toli.
Berniuko tėvelius nustebino sūnaus filosofija, apie medį jie dar nebuvo girdėję.
– O taip, medžiai atsiliepia į mūsų širdies dainą, jie dainuoja kartu, juk jų sėklos taip pat iš tolimųjų pasaulių, – tik ką susipažinę pakeleiviai kalbėjosi kaip pačiais artimiausiais giminystės saitais susaistyti žmonės.
Skrydis artėjo į pabaigą, lėktuvas nusileido ir Žvaigždys atsisveikino su seniu Žvaigždūnu:
– Iki greito pasimatymo, mano berniuk, – švelnios senolio rankos apglėbė berniuką.
– Iki pasimatymo seneli, aš lauksiu.
Atsisveikinęs su pakeleiviu, Žvaigždys pirmą kartą nepasakė – „ne jis“. Berniukas tarsi pasikeitė, jis visas spindėjo džiaugsmu.
Greitai prabėgo atostogų savaitė, šeima grįžo namo, įsisuko į kasdienybės rutiną. 
Prabėgo metai, tėvai vėl pradėjo planuoti atostogų išvyką, bet Žvaigždys pasakė, kad jiems to daryti nebereikės, nuo šiol tai už juos padarys senelis. Tėvai nusistebėjo tokiu pareiškimu, bet nesipriešino, buvo įpratę prie sūnaus keistenybių.
Vieną dieną mama iš pašto dėžutės parsinešė laišką su jų pamėgtos kelionių agentūros antspaudu, kuriame buvo laiškas:
„.Maloniai laukiame jūsų mūsų oro kompanijos lėktuve. Kelionę ir bilietus į Australiją jums dovanoja KOMPANIJA BMV.“
– Tai senelis, tai senelis– vaikiškai džiūgaudamas šnibždėjo Žvaigždys. – Jis man sakė, kad gyvena Miunchene, dirba BMW kompanijoje.
Tėvas trumpam užsimerkė, pabandė suvaldyti užplūdusias mintis. Netoliese vyko naujo namo statybos, stiprus triukšmas sugrąžino vyrą į realybę. – „Nejaugi tikrai mūsų sūnus ateivis? Ir jis čia ne vienas?“ – keisčiausios mintys sukosi vyro galvoje...
– Visi mes ateiviai, tėveli, tik ne visi tai žinome, – atsiliepė Žvaigždys į neramias tėvo mintis...

Susitiksime lėktuve (novelė, fantastika)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. liepos 12 d., penktadienis

Mes vėl kartu!


Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų...
Miglė dažnai jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje, kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo... ne čia jos vieta. Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas, griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! ...Ir štai, kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija, Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai, Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia neužsibus...
Vizos laukimas užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai, kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo, atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą, jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“ įspūdžiais.
Į Paryžių autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti, pasimesti... Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, – išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? – Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą žmogų?
– Siuzan, tai tu, tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino, girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą... Miglė užsimerkė ir visa esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą... kaip seniai ji laukė šios akimirkos...
Kiek laiko jie taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra, neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas... Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia netoliese mano dirbtuvės...
Miglė nesibaimino, kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus...
Edgaras kalbėjo ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!


Mes vėl kartu! (novelė, fantastika, persikūnijimas, reinkarnacija)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. birželio 7 d., penktadienis

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų

Ir vėl prieš mane tuščias popieriaus lapas. Valanda-kita ir jis jau bus prirašytas, primargintas. Raktažodžiai virsta sakiniais, sakiniai tekstu. Jau dešimta savaitė keliuosi ir guluosi galvodama apie „namų darbus“. Dar viena pamoka, dar vienas dialogas su savimi. Koks vargas išjudinti pradėjusias rambėti smegenis; panašiai kaip sustingusį krakmolą! Chlorofilas? Augalai, žalia spalva – sukasi padrikos mintys galvoje. Angelas? Vėl mąstau padrikai, vaizdiniais – Angelų muziejus Šiauliuose ir jauniausias Lietuvoje muziejaus direktorius tautodailininkas Rytis. Kodėl jis nusprendė įkurti Angelų muziejų? Juk angelas – būtybė neapčiuopiama, o žmogus jį pavertė daiktu. Kartais kūryba virsta kančia: žirgas – nei jodinėjau, nei šalia stovėjau, bijau šio sutvėrimo, tik tiek ir galiu pasakyti.
„Aš esu“. O gal manęs ir nėra? Kartais jaučiu, kaip kūnas ir mintys nesutampa. Šnabždesys garsėja, kol iš burnos pasipila žodžiai. Klausausi, nejaugi, tai aš kalbu? Juk aš taip negalvoju, burna pati kalba, o aš tik klausausi. Kieno klausausi?
Kai buvau maža mergaitė, tėvai nuvedė mane į teatrą. Spektaklis buvo apie Raudonkepuraitę. Sėdėjome pirmoje eilėje. Vilkas buvo toks baisus, kad teko persėsti toliau nuo scenos. Dabar jau suprantu ir žinau, kad ne viskas tikra, kas gąsdina – tai pirmoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Visagalis mano gyvenime atsirado kartu su išlaisvėjusia Lietuva, būtent tada iš ateistų visi masiškai tapo krikščioniais. Mokiausi aštuntoje klasėje, visi stojome į komjaunimą. Tik vienas berniukas atsistojo ir pasakė „esu tikintis, vaikštau į bažnyčią ir į komjaunimą nestosiu“. Klasėje įsivyravo mirtina tyla, pajutome pagarbą klasiokui; auklėtoja „pasistengė“, kad jis nebesimokytų devintoje klasėje. Už atvirumą baudžiama – tai antroji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Smėlis, jūra – nuostabūs vaikystės prisiminimai. Vasaros stovykloje pajūryje užlipau ant stiklo, persipjoviau padą. Pionierių vadovė paėmė mane ant rankų ir nešė į med.punktą. Kelias buvo neartimas, keli kilometrai. Mačiau, kaip jai sunku, kaip ji skuba, mačiau baimę jos akyse. Paprašiau, kad sustotų: nueisiu pati, žaizda nėra tokia gili. Iki šiol matau jos pasikeitusį žvilgsnį ir iki šiolei jaučiu gėdą, kad leidausi nešama. Neužkrauti kitam savo naštos – tokia buvo trečioji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Žiūronas su spalvotomis stiklo šukėmis – mylimiausias vaikystės žaislas. Ištisas valandas galėdavau stebėti, kaip spalvoti stiklo gabaliukai juda, kaip keičiasi ornamentas. Vienu atveju sukimas beveik nekeisdavo ornamento, o kartais vos pajudinus žiūroną ornamentas pakisdavo neatpažįstamai. Taip ir gyvenime – daug žingsnelių žengi, o rezultato jokio nesimato, ir staiga vienas gal net ne žingsnelis, o tik krustelėjimas ir „pasaulis pasikeičia“. Tik ar jis pasikeistų be tų ankstesnių žingsnelių? Kiekvienas žingsnis svarbus, ne tik paskutinis – tokia ketvirtoji gyvenimo tiesa.
Spazmas užspaudė smilkinius, spazmas susuko kaklą, suspazmavo kojos raumenis, sutraukė pėdą. Laikas atsipalaiduoti. Masažas atpalaiduoja pavargusį kūną, taip esame mokinami galvoti. O jei masažuotojas negeras žmogus, jei jo rankos ne gydo, o žudo? Iš kur man žinoti? Aklai pasitikėti ar rinkti rekomendacijas? Mano atrasta penktoji gyvenimo tiesa sako: tavo kūnas, pati juo ir rūpinkis, juk nieko artimesnio už jį neturi. Pinigų medis auga kvailių šalyje, o ten švelniais balseliais, meilikavimais, pataikavimais pasitiks lapė Alisa ir katinas Bazilijus. – Netikėk saldžiais žodžiais, po jais slepiasi apgaulė – tokia šeštoji atrasta gyvenimo tiesa. Kinta mentalitetas, kinta ir žodžio prasmė. Kad ir idiotai – laisvai šį žodį naudojame savo kasdienėje kalboje ir visai ne pagal prasmę. Vaivorykštė – kokia mintis pirmiausia sukirba galvoje? Keičiasi vertybės, žodžiai netenka pirmapradės prasmės, niekas nenori žinoti, kaip yra iš tikrųjų – tokia septintoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Vaikštau po kiemą su vyšnios šakelėmis, ieškau vandens telkinio. Gamtos sukurta virgulė pajudėjo, čia kasime šulinį. Taip, vandens čia yra visada, nors aplink visi dejuoja, kad šuliniai išdžiūvę. Akmenys – amuletai. Kaip atrasti savąjį? Rubinas, turmalinas, krištolas, agatas? Pajusti akmens šilumą, o gal šaltį? Aštunta atrasta gyvenimo tiesa ta, kad žmogus yra nesibaigianti paslaptis, jo ryšys su gamta stebuklingai gyvas. Tobulybė nepasiekiama, visada yra kur tobulėti, juk pasaulis nuolat kinta, todėl tobulėjimas neturi pabaigos – tokia devintoji atrasta mano gyvenimo tiesa. Gyvenimas – tai teatras, dažnai kartojama frazė. Orchestras taip susiaurėjo, kad dažnai sunku atskirti – aktorius nuo žiūrovų. Visa išvien – kiekvienas esame ir aktorius, ir žiūrovas. Kiekvienas kuriame savo kaukes – kas turi jų tik vieną-kitą, o kas ir keliolika. Sakoma, kad Anapilin išeisime be kaukių, paliksime čia, kaip kad turtą paliekame. O jei viską paliksime čia, ką išsinešime į Dausas? Kas yra autentiška, o kas tik iliuzija, maja? Ar tai dešimtoji atrasta mano gyvenimo tiesa? O gal aš jos dar neatradau?

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų (esė, maja, tiesa)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


2019 m. gegužės 31 d., penktadienis

Saulės akiniai



Pirmieji pasaulyje akiniai pasirodė XII a. 
Senovės Kinijoje. 
Dūminius kvarco akinius nešiojo teisėjai, kad apklausų metu nesimatytų jų akių išraiškos. 
Tai šiuolaikinių saulės akinių tolimieji protėviai.

Teisėjas Li Ching Yuenas jau pusdienį klausėsi liudytojų teismo posėdyje, jis jautėsi pavargęs. Akys, net pridengtos kvarciniais stiklais, paraudo, o teismo posėdžio pabaigos dar nesimatė. Teisėjas mažai begirdėjo pasisakančiųjų liudijimus. Iš teismo posėdžio vaizduotė jį nukildino į gamtą: žalias kalnas, kur po kiekvienu medžiu gaivinantis pavėsis, ir tyla; tokia tyla, kurioje siela iškart nurimsta, nuvargęs kūnas užsnūsta. Tas vaizdas taip stipriai sujaudino teisėją, kad jis atsiprašęs kolegų dėl neva „ staiga suprastėjusios savijautos“, tyliai išslinko iš posėdžio ir nukulniavo namo. Teisėją vargino ir tie akiniai, kurie šįryt buvo išdalinti, kad apklausiamieji nematytų teisėjo akių išraiškos; per juos pasaulis atrodė kitoks. Vos išėjęs iš teismo salės akinius Li nusiėmė ir paslėpė kišenėje, atsivėrė žavus gamtovaizdis, kurio gaivią žalumą vyriškis gėrė visomis kūno poromis. Dingo nuo akių paraudimas, nuotaika pagerėjo.
Stumtelėjęs savo namų duris pajuto, kaip jį apakino ryški šviesa. Pridengęs jas ranka, įžengė vidun. Tai, ką pamatė atmerktos Li akys, atėmė žadą. – „Miražas, – pagalvojo vyriškis, – pervargau. Turbūt, tie akiniai krečia pokštus?“ – Užsimerkė ir vėl atsimerkė, vaizdas nesikeitė. Aplinka buvo visiškai nežinoma, nepažįstama, nebent obuolys ant stalo – obelis augo jo kieme ir sultingais vaisiais šeima mėgavosi jau ne vienerius metus. Užuodė pažįstamą aromatą, jį skleidė aromatinė žvakė – „cinamonas“ – patikslino mintyse kvapą Li.
Protas negalėjo paaiškinti, kas įvyko ir kur dabar teisėjas randasi. Jis tik pajuto, kaip karščio bangos energija užliejo kūną – „reikia kažką daryti ir kuo greičiau“ – pagalvojo ir ėmė žvalgytis. Pasižiūrėjo dešinėn, po to kairėn, ant kulno apsisuko aplink savo ašį, akys nukrypo į šviesą sienoje. Prisiartino, atitraukė užuolaidą ir bamt, kakta atsimušė į stiklą – tokio skaidraus stiklo jis dar nebuvo matęs! Atsitraukė, bet įgudęs teisininko žvilgsnis spėjo užfiksuoti keistus vaizdus anapus skaidrios sienos: žmonės, daug žmonių, keistai apsirengę... „Kur aš?“ – Li širdis nevalingai sudrebėjo ir jis pajuto siaubingą alkį. Prisiminė, kad ant stalo padėtas obuolys. Atsikando ir sustingo, vyrui pasirodė, kad jo burna prisipildė nuodais, pradėjo tirpti lūpos, liežuvis ir jis išspjovė kąsnį. Tą akimirką išgirdo keistą garsą, pamatė, kaip prasivėrė siena ir kambaryje pasirodė jaunuolis. Jų žvilgsniai susitiko, nuostaba vienodai suapvalino jų akis, bet praėjus pirmajam šokui jaunuolis prabilo nesuprantama kalba. Li sustingo, agresijos iš pasirodžiusiojo jis nepajuto, todėl nežymiai nusilenkęs prisistatė: „Esu Li Ching Yuenas, teisėjas iš Šansi provincijos teismo. Kaip atsidūriau čia paaiškinti negaliu“. Vėl truputį linktelėjo ir laukė atsakymo. Nepažįstamas jaunuolis šyptelėjo, vėl kažką pasakė ir iš krepšio išsitraukė juodą lentelę. Pavedžiojo pirštu ant jos ir prinešė Li prie burnos. Teisėjas Li buvo supratingas žmogus, todėl linktelėjo ir dar kartą pakartojo: „Esu Li Ching Yuenas, teisėjas iš Šansi provincijos teismo, kaip atsidūriau čia paaiškinti negaliu“. Juoda lentelė prakalbo Li nepažįstama kalba. Jaunuolis išklausė, nusišypsojo, kažką pasakė lentelei ir jau prie Li ausies prikišo šį daiktą, iš kurio suskambo daininga kinų kalba: „Malonu, būkime pažįstami, jūs Lietuvoje, mano vardas Pranas“. Li nesuprato, ką reiškia „Lietuvoje“, bet iš nepažįstamo jaunuolio jusdamas draugiškumą pasidomėjo:
– Kas čia per daiktas?
– „Planšetė,“ – išgirdo dar vieną nežinomą žodelį. Per ilgus teisėjavimo metus Li išmoko daugiau klausytis, nei klausinėti, todėl pagarbiai linktelėjo ir laukė. Jaunuolis pamatė atkąstą obuolį ir išspjautą kąsnį Li rankoje.
– Tai nuodai, – išskaitęs klausimą naujojo pažįstamojo akyse atsakė Li, – atrodo, kad apsinuodijau, reikia daug išgerti vandens, – paaiškino juodajai lentelei.
Pranas nusijuokė:
– Tikrai nuodai, bet užtat vaisiai negenda, net tris metus išsilaiko!
Išgėręs stiklinę vandens, po to antrą, Li nurimo ir klestelėjo į netoliese stovėjusį fotelį.
– Tai kažkokia abstrakcija, – aiškino savo padėtį teisėjas, – reikėtų daugiau informacijos, padėtų oficiozas.
– Hm, gal geriau viską parodysiu! – po miklių Prano pirštų paspaudimų planšetės ekrane ėmė keistis vaizdeliai. Li pradėjo suktis galva: jis pamatė keistus skaičius:
– Ar čia data? 2018-ieji po Kristaus gimimo? – Pranas linktelėjo.
Kiek pasėdėjęs ir atgavęs vidinę pusiausvyrą Li paėmė planšetę į rankas ir ėmė jai kalbėti. Jis papasakojo, kad vos prieš kelias valandas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame pirmą kartą teisėjams buvo išdalinti kvarciniai akiniai nuo saulės, kad ilgo posėdžio metu taip nenuvargtų akys. Kad gyvena jis Kinijoje ir skaičiuojant pagal Kristaus kalendorių būtų 1200-ieji.
Prano veidas nuolat mainėsi, jame atsispindėjo ir nuostaba, ir juokas, ir nebylūs klausimai. Kiek patylėję abu sutarė, kad dabar jiems gali padėti tiktai maistas – tuščias pilvas prastas pagalbininkas smegenims. Pradžiai šokoladas, jis suaktyvina smegenų veiklą, pakelia tonusą. Li liko sužavėtas, tokio poveikio jis dar nežinojo, beveik akimirksniu jis pajuto jėgų antplūdį.
Naujasis bičiulis ateivį iš praeities pakvietė pasivaikščioti. Planšetę pasiėmė drauge, juk ji su garsinių vertimų programėle buvo svarbiausias atributas jų bendravime: tarpininkas, vertėjas ir tiesiog bendražygis, be kurio vargiai šie du skirtingi žmonės būtų susikalbėję.
– Tuoj atvažiuos troleibusas, – paaiškino Pranas.
Transporto priemonė sukėlė sumaištį Li galvoje – „vežimas su ūsais, ir jo netraukia jautis? Kaip jis juda?“ – Neklausinėjo, tik paklusniai sekė iš paskos. Pranas tiesiog spindėte spindėjo džiaugsmu: kiek kartų jis skaitė apie laiko skyles, apie žmones, atklydusius iš praeities ir ateities. Ir štai likimas jam padovanojo tokį susitikimą. Fantastika!
Keistas atvykėlio apdaras Prano nešokiravo, bet tvarkos sergėtojams jis pasirodė įtartinas, jų rankose pasirodė antrankiai. Jaunuolis suskubo paaiškinti, kad tai kinų aktorius, kuris filmuosis reklamoje. Policininkai pakraipė galvas ir antrankiai dingo, o žvilgsniai sušvelnėjo. Jaunuolio motyvacija jiems pasirodė įtikinama.
Pranas teisėją atsivežė į pramogų parką – „duonos ir žaidimų“ – tai suprantama kiekviename amžiuje.
Li nustebino tik tai, kad dauguma žmonių buvo su akiniais nuo saulės:
– Ar jie visi teisėjai? – pasidomėjo. Pranas prapliupo juoktis:
– O ne, drauguži, dabar tai visuotinė mada, o ne išskirtinė teisėjų privilegija, – išgirsta istorija apie Kinijos teisėjų privilegija atrodė ir mistiška, ir juokinga. – „Kaip stipriai per šimtmečius pakito daikto vertė,“ – šmėstelėjo mintis Prano galvoje.
Vaikštinėjantiems po parką vyriškiams kelią pastojo didžiulis pastatas, halė:
– Čia vyksta dažasvydis, – mostelėjo Pranas į uždengtą angarą. – Kaip tik dabar rungtyniauja komandos.
Ginklai žaidėjų rankose Li pasirodė grėsmingi, o po šūvio likusios dėmės sukėlė nerimą: „ar tai tikrai tik žaidimas?“– tyliai sau pamąstė Li.
– Mūsų netikėta pažintis – visiška abstrakcija! – garsiai samprotavo Pranas. – Kas patikės, kad visa tai tiesa? Aha, vadinasi, reikia liudininkų! Vienas kitas skambutis ir draugai greitai sulėks.
Tačiau jo ranka sustingo, taip ir nepaspaudusi nė vieno telefono klavišo. Kažkas nematomas sustabdė: „tai tavo svečias, nereikia pašalinių“.
Atsisukęs Pranas pamatė, kad Li jau ne vienas, šalia stovėjo mergina:
– Ji barakuda, neprasidėk su ja, – ir pasikabinęs Li už parankės nusivedė nuo gundančios gražuolės.
Mergina atvykėliui patiko, bet pakluso naujajam draugui. Ši trumputė pažintis staiga priminė namus ir tą aplinką, kuri dar ryte jį supo. Įvykiai, kurie kaip krioklys užpylė atvykėlio gyvenimą, įmetė jį į visiškai nežinomą pasaulį, neleido atsikvėpti, jie murdė ir džiugino vienu metu ir jau nebeatrodė tokie svetimi; o namai nutolo, prisiminimai apsiblausė. Įvykiai taip greitai keitėsi, kad Li nebuvo kada nugrimzti praeitin.
Staiga prieš akis jis pamatė didžiulę žalią pabaisą ir sustojo kaip įbestas, sustabdydamas ir Praną.
– Aaa, tai „Šrekas“, vaikiško filmuko herojus, vaikų numylėtinis, – paaiškino Pranas, mostelėdamas ranka į didžiulę iškabą ant halės sienos. Balsas iš planšetės jo lietuvišką kalbą išvertė į kinų.
Pranas džiūgavo, jo gyvenimas virto pasaka, – „tai bent fizika, kažin ar patys fizikai patikėtų tuo, ką dabar aš išgyvenu?!“
– Dažnai ilgėliau užsibuvęs svečias man tampa kaip dagys po uodega, – garsiai ištarė jaunuolis, – bet ne tu, nes tu mano gyvenimo stebuklas, tu užtvirtinai mano tikėjimą galimybe keliauti laiku; ir jokia fizika čia nieko pakeisti jau nebegalės!
Diena buvo karšta, pasodinęs svečią ant suoliuko pavėsyje, Pranas nuskubėjo ledų. Trumpo atokvėpio metu kiekvienas paniro į savo mintis. – „Su akiniais nuo saulės matau daug žmonių, bet jie ne teisėjai, jie tik paprasti žmonės. Teisėjas visur ir visada reikalingas, taigi darbą rasiu, išgyvensiu,“ – taip  mąstydamas teisėjas Li prisiminė savo namus, šeimą ir pietums jo laukiančią žmoną. Ta neblėstanti šeimos židinio šiluma ir nuoširdi meilė žmonai suspaudė širdį. Vyriškis giliai atsiduso –„kažin, ar kada beišvysiu savąją mylimąją...“. – tačiau susiėmė ir pat sau įsakė: „reikia bengti blaškytis tarp dviejų gyvenimų, laikas susitaikyti su esama padėtimi, matyt, toks jau mano likimas.“ – Li pakilo nuo suoliuko ir pradėjo negrabiai radžbintis – „taip, mano apranga šiam pasauliui nepritaikyta; teks pasakyti juodajai lentelei, Pranas padės prisiderinti prie pasikeitimų. O, kaip mums pasisekė, koks gi būtų bendravimas be planšetės? Taip, pasaulis pradėjo stipriai žmoniškėti, net svetimšaliams susikalbėti darosi vis paprasčiau, nebereikia mokytis net svetimų kalbų!“
Vakarėjo, Pranas pasiūlė grįžti namo pailsėti, o pažintį su naujuoju pasauliu pratęsti rytoj. Li sutiko, diena išties buvo varginanti.
– Čia vonia, atsigaivink, – mostelėjo namų šeimininkas į duris.
Li atidarė vonios duris, ryškus švytėjimas jį ir vėl smarkiai apakino. Apgraibomis nusiėmė akinius, bet vis dar buvo užsimerkęs.
– Anksti sugrįžai, išgirdo mielą žmonos balselį, – iš netikėtumo Li net sustingo, nedrąsiai atmerkęs vieną akį pamatė savo žmoną, ryškioje šviesoje matėsi tik jos kūno kontūras, jos galvą su tamsių plaukų kuodu supo vaivorykštinė aureolė. – „Miražas baigėsi?“– pats sau nusišypsojo Li.
„Vis tik tie akiniai – didis išradimas!“

Saulės akiniai (novelė, fantastika, laiko skylė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. gegužės 24 d., penktadienis

Akimirka prieš gimstant šedevrui



Koks gaivus ankstyvas vasaros rytas. Paukščiukų trelės skamba tarsi muzika, krištolo rasa spindi žolynai , garuoja tykiai srovenanti upės, rūkas slenka pievomis ir pasislepia miško tankmėje. Norisi įkvėpti ir nebe iškvėpti. Sugrįžta tolimi vaikystės prisiminimai... Tada mažai kas rūpėjo, bet kaip seniai ji baigėsi... Miškiniai, sovietai – vieni ateina dieną, kiti ateina naktį... neliko ramybės. Palikta gimta sodyba miško apsupty. Kėlėmės arčiau žmonių...
Ta alkana paauglystės vasara, ir tos saldžios braškės, nokstančios be priežiūros tuščiose lietuvininkų sodybose... Kaip seniai visa tai buvo, bet kaip giliai įsirėžė atmintin, ...visam gyvenimui.
Ir ta knyga knygyne.. kiek sykių ją varčiau, kol pagaliau sutaupiau, atitraukdamas nuo savo alkanos burnos po kąsnį. Galbūt, ji ir pastūmėjo kūrybos link? Tas užburiantis didingas balto marmuro skulptūrų grožis traukė kaip magnetas. Renesansas, koks nuostabus tai buvo laikas. O Florencija! iki šiolei tavyje gyva Atgimimo dvasia...
Kokia tamsi eglių siena, nepraeinama, gūdi... – ir ta vieniša eglė, išskirtinė, kitokia. Kaip ta mergina, kurią mačiau vakar minioje. Eglė ir mergina, koks panašumas – lieknos, liaunos, žavinčios savo jaunyste. Žvilgsnis nukrypo į rankovę, kuria lėtai ropojo vabalas, sunkiu ir kietu šarvu. Jis iš kito pasaulio, tam žemės padarui maloniau raičioti, ritinėti žemės grumstą, nei plazdenti sparnais, jis iš žemiško pasaulio, žvilgsni pakilo aukštyn į žydrą dangų.
„Ar čia tas akmentašys, kur moteris iš akmens ištraukia? – atmintis pilna praeities nuoplaišų. –O aš maniau, kad jis galingas vyras. O jis sudžiuvęs, kaip šakalys. Kaip jis tuos akmenis skaldo?“.
Bala žino, iš kur tas jausmas moters grožiui? Atmintin sugrįžta šnabždesiai ne kartą girdėti už nugaros: „ir vėl jis įsimylėjo“. – Gal tai ir tiesa? Kiek rankų šilumos, kiek meilės joms atidaviau, kaip moteriai. Mano skulptūros gyvos ir jaunos, amžinai. ... Legenda teisi, moteris sukurta iš vyro šonkaulio, tai vyro dalis. Sunku vyrui be moters, kaip be šonkaulio..., ir taip nuo Adomo ir Ievos laikų. Mokėti mylėti moterį – didžiulė vertybė, ne kiekvienam duota...
Aš ne dabišius, tik mano mūzos reikalauja vidinio tyrumo. Balti, spindintys mėliu marškiniai apvalo sielą. Su jais jaučiuosi toks pat skaistus, kaip mano deivės. Vidinis maištas drasko, plėšo sielą, bet tikėjimas, kad elgiuosi teisingai nuramina. Kas, jei ne aš, parodys moters grožį? Kas, jei ne aš, pakylės ją nuo žemės? Juk moteris – tai deivė, tai mūza, tai draugė. Moteris – tai liepsnojanti aistra mano krūtinėje. Karštis užtvindo mano kūną, degina. Įsižiebusi širdyje ugnis vedžioja pieštuką popieriaus lape, kol gimsta ji, mano mūza. Mano rankos glosto molį, kol iš jo išnyra skruostas, lūpos, antakių linija, pasimato šiek tiek nuleisti vokai. Tai jau nebe aistra, nebekunkuliuoja, molis pasiėmė rankų šilumą, sugėrė. Ir tai jau meilė, ji šildo…
Ir visai aš ne rafinuotas. Tai jos, mano mūzos atskiria mane nuo minios, pakylėja virš jos. Minia pikta, pagiežinga, murzina… ji nemėgsta tyrumo, jai patinka gašlumas, nuodėmė, nuosmukis. Minia klampi, kaip Hado duobė, jei įtrauks, nebeišlipsi. Tik jos, mano mūzos neleidžia paskęsti minioje, jos kelia mane aukštyn, ten kur skaistus dangus...
„Gabus, o vien nuogos mergos galvoje, kaip nesubrendusiam jaunuoliui,“ – ir vėl skaudus dūris į širdį, niekinantis balsas iš minios. Taip, aš jaunas, visada jaunas širdimi, aš nepasensiu! Tik kūnas sukiužo, sukriošo…bet vėl ir vėl kalčiau akmenį, vėl ir vėl glostyčiau savo naująją mūzą. Tai nuolatinis, nesibaigiantis katarsis; kūryba man užaugina sparnus, ji mane skraidina… nuostabus, nepakartojamas jausmų išsilaisvinimas. Nuodėmei šia nėra vietos. Galbūt, tai ir ydingas įprotis kažkur iš praeities, bet pieštukas mano rankose vedžioja tik dailias, lenktas moters linijas. Visą gyvenimą jaučiuosi apkerėtas moters kūno grožio. Matyt, mainais už žemišką laimę…
Laikrodis tiksi, skaičiuoja en-tąjį ratą, vis aiškiau ją matau: tiesi nugara, kaklas, strėnos, lieknos rankos, šiek tiek palenkta galva. Vandens srovelės tarsi sidabras padengia mano deivės kūną, ji prausiasi ryto tyloje. Miesto šurmulyje jos vieta prie nuolat gaivinančio fontano; saulės spinduliai vandens lašus ant jos kūno pavers sidabru. Net karščiausią dieną bus jaučiama vėsa ant jos kūno. „Rytas“, taip pavadinsiu ją, mano naująją mūzą.
Dar viena deivė virto realybe.
*
P.S. Vienas iš daugelio skulptoriaus Aloyzo Toleikio kūrinių „Rytas“( sukurtas 1979 m.). Skulptūroje pavaizduota jauna mergina, ryte besiprausianti prie upelio, skirta stovėti prie fontano. Puošia Radviliškio miesto centrą.
„Tais laikais mieste pastatyti skulptūrą, kurioje pavaizduota nuoga mergina, reikėjo drąsos, todėl tuometiniai miesto vadovai nusprendė ją pastatyti nuošalesnėje vietoje – tuometiniame UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ kiemelyje. 2010 m. buvo nuspręsta ją perkelti į miesto centrą.Kiek svarbi mano „varnelė“ (esė, gyvybinė energija, influenceris, nuomonės lyderis, nuomonės formuotojas)

Akimirka prieš gimstant šedevrui (biografinė novelė, skulptorius, Aloyzas Toleikis, skulptūra „Rytas“, Radviliškis)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Ir vėl paskutiniai Europoje?

  Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, par...