03 gegužės 2019

Dievo vaikai

Programišius Ignas, dienas ir naktis leidžiantis prie kompiuterio ekrano, net nepastebėjo, kada baigėsi žiemos sezonas ir kaip, aplenkusi pavasarį, atėjo vasara. –„Pagaliau ištrūksiu iš savo ankšto kambarėlio į tolius, į žaliąsias pievas, kuo toliau nuo kitų ir nuo savęs, tokio išvargusio... “ – Išsekęs po nemiegotos nakties ir iškvėpuoto kambario oro, vaikinas atitraukė užuolaidas ir sustingo, pakerėtas gamtos skaistumo. Pravėrė langą ir pilna krūtine įkvėpė ryto gaivą. Pasidengusi šviežia žaluma gamta dvelkė vėsa. Galva apsvaigo ir akys užsimerkė. Mintyse šmėstelėjo aguonų laukas, skaisti liepsnos spalva, ne tai raudona, ne tai oranžinė... ir žiedlapių plevenimas – visas laukas tarsi dega. Iš kur visa tai? – pats savęs retoriškai paklausė programišius. Nebylų klausimą užgožė metalo ir dūmų kvapas, įslinkęs pro atvirą langą. „Taip, netoliese garažuose įsikūrusios metalo dirbtuvės, – pamąstė Ignas, – matyt, ir mašinų „remonteris“ turi daug užsakymų, o gal nemiga kankina,“ – susikreipė kreivu šypsniu lūpos. Stiprus garsas sudrebino langų stiklus ir užspaudė ausis, vaikinas pamatė, kaip virš namo į viršų stačiu kampu kyla lėktuvas, tarsi už šturvalo sėdėtų kamikadzė. –„Gal pilotas driftingo meistras ir šonaslydis jo hobis? – prabėgo keista mintis vaikino galvoje. – Tik štai kaip tai atrodo, kai valdai ne mašiną, o lėktuvą“.
Vėl kažkur giliai mintyse iškilo degantis aguonų laukas, išstumdamas aplinkos kvapus ir garsus. – „Visai neseniai mačiau šį vaizdelį, ir visai čia pat?“ – Igno mintys maišėsi, vėlėsi, kol pagaliau atrado minčių kompiuteryje reikiamą failą. Afiša skelbė, kad atidaroma žymios menininkės Agnesės M. tapybos darbų paroda „Dievo vaikai“, šiandien vakare. „Va, iš kur tas degantis aguonų laukas!“ – tai afiša, tai skelbimas ir jame kaligrafiškai išvedžiota spindinti raidė "M". Įkyrios mintys vis lindo ir lindo Ignui į galvą, neleido atsipalaiduoti ir kurti ilgai lauktų atostogų planus. Ketinimas aplankyti parodą jam pasirodė kvailas – juk niekada nesidomėjo menu, juolab tapyba. Ignas pasuko virtuvėn, ketindamas atsikratyti įkyrių minčių. Žvilgsnis užkliuvo už svetainėje ant stalo gulinčio nėrinio. Vąšelis keistai kyšojo kilputėje, šis visažinis įrankis nagingos nėrėjos rankose iš siūlų kamuoliuko tokius raštus sukuria. Dar nežinia, kas svarbesnis – nėrėja ar vąšelis? Prisiminė vąšelį sesers rankose – kaip greitai ir mikliai jis juda.
Akimirką pasvarstęs, Ignas vis tik nusprendė dar kartą žvilgtelėti į afišą, kad išsklaidytų jį gluminusias mintis. Miesto gatvės jau lėtai šurmuliavo, žmonės skubėjo darban. „Šiūptelėti žirnių ant šaligatvio, tiesiai praeiviams po kojomis,“ – kipšiška mintis šmėstelėjo Ignui. Nepatiko jam tas rytinis pasivaikščiojimas tarp susikaupusių veidų. Norėjosi kažko išblaškančio, netikėto, kaip ką tik matytas aguonų laukas afišoje. „Eisiu, eisiu į parodą,“ – tvirtai  nusprendė Ignas ir pasuko namų link – dar suspės snūstelėti iki parodos atidarymo... Pabudo staiga, lyg pagal kažkieno įsakymą. Laikrodžio rodyklės artėjo prie septintos valandos. Greitai nuprausė užmiegotas akis, perbraukė pirštais plaukus, įsispyrė į kedus ir išskubėjo į parodos atidarymą.
Dailės galerija „Rojaus sodai“ dvelkė paslaptim, iš vidaus sklido švelnus smilkalų aromatas, vestibiulyje būriavosi pasipuošę svečiai. Ignas pasijuto nejaukiai – be kostiumo, kedai apdulkėję, bet paroda jį traukė tarsi magnetas. Salonas vis dar buvo paslaptingai uždarytas, paslėptas po nepermatoma širma, pro kurią įspisti negebėjo nė vienas smalsus žvilgsnis. Prie širmos pasirodė garbaus amžiaus, bet jaunatviškai liekna moteris. Jos veidas dvelkė išmintimi, ramybe ir dar kažkuo Ignui neužčiuopiamu, bet labai pažįstamu. Moteris nusišypsojo susirinkusiems ir be žodžių pravėrė duris. Ji pirmoji įžengė į salę ir sustojo paveikslų fone. Palaukė, kol visi sueis, kol nurims šurmulys.
– Upės slenksčiai primena gyvenimo slenksčius. Jei esi įgudęs irkluotojas, slenksčiai – nebaisūs, tik reikalauja daugiau susikaupimo. O jei pirmą kartą bandai teoriją paversti realybe, tai yra  didelė tikimybė apsiversti, pasinerti ir netgi nebeišnirti. Taip diena dienon, metai iš metų gyvenimas moko – paklusniuosius veda, prieštaraujančius auklėja, kartais labai skaudžiai, – dailininkė šypsojosi.
Salėje stovėjo mirtina tyla, daugelis susirinkusiųjų buvo dailininkės artimieji, draugai, jos talento gerbėjai – jie pagarbiai klausėsi menininkės. Ignas staiga pasijuto toks vienišas, bet išeiti nenorėjo, tarsi magnetas ji kaustė ši nepažįstama, paslaptimi dvelkianti moteris.
– Dažnai girdime, kad viltis miršta paskutinė. O gal tai ne viltis, gal tai saviapgaulė, nenoras keisti ir keistis? Jo sąžinė miega – dažnai pagalvojame apie kitus, tik ne apie save –juk savęs visiškai nepažįstame. O ir kaip pažinti save? – kalbančioji trumpam nutilo. – Srauni gyvenimo upė vis neša ir neša tolyn į nežinią. Sunku iš jos išbristi, kad ir kaip įsiręžęs bandai tai padaryti. – Kai dingsta gyvenimo prasmė, kai protas nebemato išeities, priartėja nuopuolis. Tai kaip slydimas nuo kalno, kaip važiavimas į pakalnę – stabdžiai išsijungia. Kuo stipresnis nuopuolis, tuo silpnesni stabdžiai. – Ir vėl spengianti tyla, visi klausosi tarsi sustingę. – Belieka amžinoji trejybė, ji kaip trikampis – trys viename: kūnas- siela- dvasia, gal dangus, žemė ir požemis. O gal tai – pareiga, teisė ir sąžinė; o gal mama, tėtis ir vaikai? Balta, juoda ir pilka – kiekvienas atrandame savo trikampį... – Dėkoju atėjusiems, gražaus vakaro, – menininkė baigė savo kalbą.
Salė sušurmuliavo, susirinkusieji atsipalaidavo, atėjo laikas apžiūrėti parodą.
Beždžionė liūdėjo, ji tik ką neteko savo draugo, jo kūnelis sustingęs gulėjo šalia. – „Koks žmogiškas išgyvenimas“, – pagalvojo Ignas, apžiūrinėdamas paveikslą. –„Šventa Indijos karvė, kokia ji laisva ir netgi atrodo laiminga,“ – šypteli Ignas. Didžiulis popierinis drakonas išmaningų rankų vedamas rangėsi po visą didžiulę aikštę, tai pakeldamas galvą, tai priglusdamas prie žemės – Ignas pamatė „gyvą“ azijietiškos provincijos vaizdelį – taip įtaigiai buvo nutapytas drakonas. Kituose paveiksluose jis pamatė veidus – linksmus, liūdnus, susimąsčiusius. „Dievo vaikai“ – pagaliau suprato parodos pavadinimą esmę Ignas. „Jie nesupranta supančios aplinkos, jie nepriklausomi nuo intelekto, jie gyvena jausmų pasaulyje. Jie neatsako į skriaudą, netgi nepyksta, neįsižeidžia, tik nuliūsta. Jų širdys atviros visiems. Su dangum juos sieja nenutrūkstamas ryšys. Tie žmonės anksčiau buvo prilyginami šventiesiems. Jų neaiškių, nerišlių pasisakymų klausydavosi atidžiai, nes tai buvo žinia iš Ten, “ perskaitė Ignas paveikslo aprašą.
Dėkingumas užpildė Igno krūtinę, ausyse suskambo muzika. Jaunuolis skubėjo, paroda vis dar šurmuliuoja, nuomonės trykšta fontanais: įspūdinga, pritrenkia, sužavėjo, verčia susimąstyti.
Rožių puokštė jau Igno rankose, jis ryžtingai prieina prie menininkės, žodžiai užstringa gerklėje... Nulenkia galvą ir pagarbiai įteikia gėles:
– Ačiū, – sušnibžda. – Norėčiau mokytis tapyti... pas jus, – ištarė dar tyliau, beveik be garso.
– Rytoj popiet, čia mano adresas, – ištiesė vizitinę kortelę menininkė. Jų žvilgsniai susitiko – koks neapsakomas ryšys juos jungia, kaip seniai jie pažįsta vienas kitą ir kaip ilgai klaidžiojo, kol susitiko... tarsi miražas nerišlūs prisiminimai ėmė plaukti keistais, nepažįstamais vaizdais Igno galvoje, atrodė, kad jis tuoj tuoj praras sąmonę. Nebepaisydamas mandagumo tiesiog bėgte išbėgo iš galerijos...
Pavieniai debesys skubėjo papilkėjusiu vakaro dangumi. Jie nusinešė nežinomybę, nerimą, neviltį, beprasmybę. Sūkurys pagriebė šalikelės dulkes, pakėlė aukštyn ir jau ryškiai matomas nuvinguriavo tolyn. Ignas suprato, kad nieko daugiau jis taip netroško gyvenime, kaip paimti į rankas teptuką ir tapyti – prieš jį atsivėrė iki šiol nežinomas, naujas pasaulis.

Dievo vaikai (novelė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia



19 balandžio 2019

Giminystės saitai

Sofija atsikėlė anksti, nes šiandien ypatinga diena – ji pagaliau susitiks su anūke. Lėktuvas Karmėlavos aerouoste jau greit nusileis. – „Mano Virgutė, ji užaugo, tikriausiai tapo tikra gražuole“, – įsimylėjusiomis akimis Sofija žiūri į vaikišką anūkėlės veidelį nuotraukoje, darytoje prieš gerą dešimtmetį. Gaila, kad likimas išskyrė – atsivėrė sienos, šeimos išsisklaidė po pasaulį, nebėra šalia artimųjų... Bėga metai, ir Sofija kasmet jaučiasi vis svetimesnė šiame pasaulyje – „senstu, nebe daug beliko,“ – dažnai kartoja ji pati sau. Tik Kaunas, jos gyvenimo miestas, visada jaunas ir nuolat jaunėjantis. Ne, ne šiandien ji neprisimins, kad skauda kojos, kad sukumpę rankų pirštai, kad žvilgsnis prigesęs ir akys apsiblaususios. Ji turi būti žvali. Būsimas susitikimas su anūke, kurios nematė ištisą dešimtmetį, ją tiesiog svaigina, grįžta jėgos ir stiprybė.
Žvilgteri pro langą, čia pat augantis kaštono medis pamoja šaka, pasipuošusia būsimų žiedų žvakėmis – pavasaris. Ant stalo garuoja kava, šaldytuve braškės anūkei. Ant fotelio ramiai sėdi rudas pliušinis meškiukas Tedis. Tai pirmoji anūkės dovana senelei Sofijai iš už Atlanto. – „Tai Amerikos simbolis, tai pats prezidentas Teodoras Ruzveltas!“ – prisimena skambius žodžius iš vaikiškos burnelės.
Sofija sušukuoja žilus plaukus, vis dar vešlius, bet praradusius jaunystės švelnumą; rengiasi mėgiamu kreminės spalvos kostiumėliu, su kuriuo visada jaučiasi puošni ir laiminga. Kostiumėlis toks pat senas, kaip ir ji, bet „klasika niekada neišeina iš mados,“ – prisimena Sofija kažkur girdėtus žodžius. Skambutis į duris – „pagaliau sulaukiau“ – džiaugsminga Sofija skuba link durų. Atidariusi jas akimirkai suglumsta, pamačiusi skustagalvę mergiotę, suplyšusiais nusmukusiais džinsais, trumpa palaidinuke, nedengiančia bambos ir su daugybe auskarų, privarstytų į ausis, nosį, bambą.
– „Sveika Sofi, štai ir aš!“– anūkė žengė kambarin, pro suglumusią senelę.
Ši ištiesė rankas, norėdama apkabinti anūkę, ir stiprus, tarsi žaibas, elektros smūgis atėmė sąmonę. Pramerkusi akis prieš save pamatė Sofijos, tai yra savo pačios pasilenkusį veidą. Keistas reginys sukėlė sumaištį galvoje, ji greit šoko iš lovos ir nupuolė prie veidrodžio ir dar kartą prarado sąmonę. Kai prasimerkė, vėl pamatė save – Sofija jai šypsojosi kiek kreivoka šypsena:
– Nežinau, kas įvyko, – išgirdo savo balsą Sofija, – bet tau prie manęs prisilietus įvyko kokia tai chemija, metamorfozė ir mes susimainėme kūnais, taip aš galvoju, – postringavo gergždžiančiu balsu Virgutė.
– Čia netoliese Švenčiausiosios Mergelės Marijos koplyčia, – pralemeno Sofija jaunatvišku ir suglumusiu anūkės balseliu. – Reikia skubėti, pasimelsti. Gal kunigas ką patars?
Močiutė ir anūkė pažvelgė viena į kitą ir suprato, kad dabar jas išgelbėti gali tik abipusė tolerancija. Sofija neįtikėtinai lengvai atsistojo – „o, koks nuostabus jausmas, kai niekur neskauda, nemaudžia,“– ir akimirkai pajuto vidinį džiaugsmą tokia netikėta permaina. Anūkė Virginija stojosi staigiai, bet suklupo.
– Taip, taip anūkėle – kelio sąnarys pakeistas ir klubo sąnarį reikia keisti, nedaryk staigių judesių, – anūkės akys išsipūtė iš netikėtumo, o gal ir nuo skausmo:
– Taip, Dievas privalo padėti, – pritarė senelei sunkiai judanti anūkėlė Virginija.
Sofija vis skubino anūkėlę, kuri papuolusi į senelės kūną vis klupo ir dejavo, stengėsi skubėti, bet kiekvienas žingsnis buvo toks sunkus, kad pirmyn judėjo vėžlio greitumu.
Pusvalandį praklūpėjusios susikaupimo maldoje, vis retkarčiais žvilgterėdamos viena į kitą – gal jau vėl kiekviena savo kūne – nusprendė ieškoti kitų būdų situacijai atitaisyti.
– Dabar mano didžiausia svajonė lova, – liūdnai atsiduso anūkė. – Taip maudžia sąnarius, norisi išsitiesti visu kūnu ir tysoti, tysoti lovoje...
Sofija meiliai paėmė suvargusią anūkę už parankės ir padėjo atsistoti.
– Eime, čia netoliese gyvena ragana, ji visiems padeda. Gal ir mums kokio antpilo pasiūlys? – prisiminė Sofija, kaip kažkada jau lankėsi pas tą seną moterį ir mintimis nuklydo į savo jaunystę. Staiga akies krašteliu vitrinos atspindy pamatė save anūkės kūne, realybės šokas ją sugrąžino į tikrovę. Nors jai ir patiko jaunas ir stangrus anūkės kūnas, ji nenorėjo atimti jaunystės iš savo anūkės:
– Paskubėkime, greičiau viską reikia atstatyti, – paspartino žingsnį Sofija.
– Neskubėk, senele, – gergždžiančiu balsu sudejavo anūkė Virginija – man visur skauda, kojos neklauso.
Sofija pristabdė žingsnį – o, kaip seniai ji nesijautė tokia lengva, tarsi pakylėta nuo žemės. Jai norėjosi lėkti, skrajoti kaip jaunystėje... Sofija buvo tokia jaunutė, kaip jos anūkėlė, kurios kūne ji dabar įstrigusi. Jos šviesūs banguojantys plaukai, liaunas liemuo, žydros akys. Taip, apranga tada buvo kitokia – jos gėlėta, pūstu pasijoniu, plevenanti nuo lengviausio vėjo gūsio suknelė... „Gražuolė“ – skaitydavo aplinkinių akyse susižavėjimą. Ji jautėsi išskirtinė, vienintelė, ji veikė jaunuolius kaip afrodiziakai. Ji laukė savojo princo. Kol vieną dieną išvydo išsvajotąjį didžiulėje kino afišoje: stiprus ir lankstus kūnas, pietų saulėje įdegęs veidas, juodos spindinčios akys, kerinti šypsena. Filmo siužetas nebuvo įmantrus, greičiau tai buvo Masserati mašinos reklama: perspektyvus sportininkas, laimintis visas varžybas su neturinčiu konkurentų automobiliu. Jis žavus, jis mylimas, jis sėkmingas... Ją pavergė herojus iš kino ekrano, taip stipriai jis išsiskyrė iš tuometinės pilkos pokarinės sovietinės aplinkos. Jos širdį užvaldė meilė, o kūną užplūdo aistra. Ji prarado ramybę, sulyso, paakiai pajuodo. Protas sakė – tai tik svajonė, o kūnas jautė jo prisilietimus, jo įsivaizduojamas bučinys svaigino, Sofija prarado realybės jausmą. Niekam Sofija neatskleidė savo kančių, o ir nebuvo kam – mama mirė vos jai gimus, augo ji su tėvu ir jo žmona, kuri jos neskriaudė, bet tai moteriai ji buvo tik podukra.
Sofija vis stipriau blaškėsi tarp realybės ir svajų, darbe pasidarė neatidi, buhalteriniuose popieriuose vis didėjo klaidų. Direktorius, kuris globojo Sofiją kaip tikras tėvas, sunerimo. Jis ir nuvedė Sofiją pas tą keistą moterį – gal raganą, gal žiniuonę, gal žolininkę.
Pro šalį bėgantis benamis šuo drėgna nosimi palietė Sofijos ranką ir sugrąžino į tikrovę. Šiandienos gatvių afišose jau kitokie veidai, nors, iš esmės, gal ir mažai kas pasikeitė? Šių dienų dievas – krepšinis, o jo herojus – toks pat, kaip ir anuomet: stipriu ir lanksčius kūnu, kerinčia šypsena jaunas vyras tokio paties, tik naujesnės laidos prabangaus Masserati fone. Ne veltui sakoma, bėga amžiai, o žmogus su savo norais ir troškimais nesikeičia, žmogus toks nejudrus! Kaip akmuo!
Nedidelė aikštelė parko pakrašty, o už jų aukšta tvora aptvertas senas sodas. Vartai buvo praviri – tarsi jų kas lauktų? Kieme stovėjo senas vežimas – čia niekas nepasikeitė, nors prabėgo daugiau nei pusamžis – Sofijos širdis sudrebėjo. Aštrus augalų ir nuovirų aromatas buvo prisotinęs visą kiemą. Pasigirdo triukšmas, pro plyšį duryse šmurkštelėjo pelė, jai iš paskos jaunas katinėlis, visai dar neįgudęs medžiotojas.
Senelė ir anūkė – tos dvi staiga taip stipriai suartėjusios būtybės pasibeldė į tamsias duris.
– Seniai jūsų laukiu, – prieblandoje ne iškart pavyko pamatyti, kas kalba. – Atsimeni, Sofija, sakiau, kad mes dar susitiksime... Štai ir išaušo ta diena. Puikybė buvo tave apsėdusi, suviliojusi blizganti prabanga – ne meilė tai buvo ir ne aistra. Tai praeitis atsivijo tave naujame gyvenime... Kaip ilgai tu negalėjai nurimti, kaip kankinaisi, nieko nenorėjai girdėti – vidinis maištas dvejino tavo asmenybę, tu niekaip nenorėjai priimti realybės... Ir dabar, pamačiusi anūkę tu pirmiausia pajutai savo pranašumą, puikybė ir vėl užvaldė tave! Praeities atgarsiai ir sukėlė tą „cheminę reakciją“.
Sofija klausėsi, o jos širdis virpėjo, kūnas prisiminė praeitį ir išgyventas kančias. Ragana nepasikeitė – nenuspėjamas amžius, žilstelėję plaukai, veriantis žvilgsnis ir nenusakomai dailios rankos... Ir tas pats karališkasis Mopsas su raukšlių diadema ant kaktos tyliai snaudė šalia. „Šuo gal ir ne tas? Juk šunys tiek negyvena,“ – Sofijos galvoje šmėstelėjo keista mintis.
– Nuvarginai anūkę, nuvarei ją nuo kojų, te pailsi, va ten lova. Nuoviras jau tuoj bus baigtas. –Į stiklainį įpylusi tamsaus skysčio ragana atidavė jį Sofijai. – Diena buvo sunki, abi pavargote – anūkė nuo tavo seno kūno, o tu, Sofija, nuo jaunystės prisiminimų. Gyvenimas toks trumpas, o kartu toks ilgas, – sunkiai atsiduso žiniuonė. – Kūnas tik vidinio pasaulio atspindys. Tada tu suvaldei savo aistras ir troškimus, ir tavo kūnas tau vis dar tarnauja. Ir dabar nepasigviešimai į anūkės jaunystę, nenori atimti iš jos gyvenimo... turbūt todėl ir galiu tau padėti.
Anūkė ilsino pavargusį senelės kūną. Tą akimirką ji taip aiškiai suprato, kad ji yra tik senelės gyvenimo tęsinys, kol kas ji dar neturi praeities... Namo ėjo palengva, neskubėdamos, susikibusios už parankių. Patikėjo žolininkės žodžiais, kad viskas susitvarkys. Saugojo viena kitą, o kartu saugojo ir viena kitos kūnus – senelės kūnas jau pasilpęs ir trapus, o anūkėlei dar visas gyvenimas prieš akis.
*
Rytas išaušo tykus, vakar dienos grėsmingi debesys išsisklaidė, žemė kvepėjo pavasario vėsa. Kai Sofija prabudo, pamatė Virginiją, ji vilkėjo lengvą vasarinę suknelę, iš nosies ir bambos išverti auskarai gulėjo ant stalo.
– Ačiū, Sofi, už sugrąžintą gyvenimą. Plaukai ataugs, aš grįšiu į institutą, maištingoji Virdžinija išblėso, beliko atsikratyti jos „palikimu“ .... – Anūkė Virginija apkabino savo mylimą senelę, švelniai paglostė jos nugarą. – Pailsėk, senele, mūsų laukia nuostabios atostogos! Dabar aš jau žinau, kad mes – tai vienas kūnas ir viena siela! Aš – tai tu jaunystėje! Tavo išmintis man padės išvengti klaidų – juk protingi mokosi iš svetimų klaidų, tiesa, Sofi?
Jos žiūrėjo viena į kitą suprantančiomis, mylinčiomis akimis – dar niekada jos nebuvo tokios artimos.

Giminystė saitai. Nnovelė
autorius Diana Stungurienė

12 balandžio 2019

Svajonių išsipildymo formulė, kokia ji?

Aušra nudažė dangų, tuoj tekės saulė. Silpnas vėjelis sujudino žolynus. Rausvas rūkas brėžia danguje kalnų kontūrus – alpės; užplūsta prisiminimai, jie dar tokie gyvi. Akimirka, ir vaizdai išnyksta. Žvilgsnis nuo peizažo už lango sugrįžta kambarin, ant stalo lėkštutėje raudonuoja braškė.
Mano namai – mano tvirtovė; juose kaip skrynioje galima saugoti turtą, bet juose ankšta sparnuotai svajonei. O gal ne visos svajonės turi sparnus?
Kokia mano svajonių išsipildymo formulė? O kokia ji, mano didžioji svajonė? Scenarijus dar neparašytas. „Buvau aš kadaise gražuolis arklys...“ skamba seno filmuko žodžiai. Gal mano svajonių laikas jau praeityje? Mesta aukštyn moneta lėtai sukasi erdvėje, gal ji pasakys visą tiesą? Neseniai girdėjau, kad Dievas sukūrė pasaulį, o visa kita padarė kinai. Gal jie sukūrė ir universalią svajonių išsipildymo formulę?
Nenuoramos naktibaldos sudrasko ankstyvo ryto tylą, suloja kaimynų kudlius. Kartais svajonės griūna kaip kortų namelis... nors giliai širdyje slypinti gyvybės versmė neleidžia nurimti, sustoti.
Kai šalia draugas, svajonės pildosi triguba jėga.
Gatvele nubėgo vaikigalis, kamuolys rieda pirma jo – pavasaris! Miškas dar visai nuogas, bet tuoj tuoj jis suspindės pirmąja žaluma. Ir taip kasmet – nesustojantis gyvenimo ratas... o visažinis radijo balsas pranašauja lietų.

Svajonių išsipildymo formulė, kokia ji? Esė
autorius Diana Stungurienė

Knygos, kurias verta skaityti

Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“ Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bend...