Programišius Ignas, dienas ir naktis leidžiantis prie kompiuterio ekrano, net nepastebėjo, kada baigėsi žiemos sezonas ir kaip, aplenkusi pavasarį, atėjo vasara. –„Pagaliau ištrūksiu iš savo ankšto kambarėlio į tolius, į žaliąsias pievas, kuo toliau nuo kitų ir nuo savęs, tokio išvargusio... “ – Išsekęs po nemiegotos nakties ir iškvėpuoto kambario oro, vaikinas atitraukė užuolaidas ir sustingo, pakerėtas gamtos skaistumo. Pravėrė langą ir pilna krūtine įkvėpė ryto gaivą. Pasidengusi šviežia žaluma gamta dvelkė vėsa. Galva apsvaigo ir akys užsimerkė. Mintyse šmėstelėjo aguonų laukas, skaisti liepsnos spalva, ne tai raudona, ne tai oranžinė... ir žiedlapių plevenimas – visas laukas tarsi dega. Iš kur visa tai? – pats savęs retoriškai paklausė programišius. Nebylų klausimą užgožė metalo ir dūmų kvapas, įslinkęs pro atvirą langą. „Taip, netoliese garažuose įsikūrusios metalo dirbtuvės, – pamąstė Ignas, – matyt, ir mašinų „remonteris“ turi daug užsakymų, o gal nemiga kankina,“ – susikreipė kreivu šypsniu lūpos. Stiprus garsas sudrebino langų stiklus ir užspaudė ausis, vaikinas pamatė, kaip virš namo į viršų stačiu kampu kyla lėktuvas, tarsi už šturvalo sėdėtų kamikadzė. –„Gal pilotas driftingo meistras ir šonaslydis jo hobis? – prabėgo keista mintis vaikino galvoje. – Tik štai kaip tai atrodo, kai valdai ne mašiną, o lėktuvą“.
Vėl kažkur giliai mintyse iškilo degantis aguonų laukas, išstumdamas aplinkos kvapus ir garsus. – „Visai neseniai mačiau šį vaizdelį, ir visai čia pat?“ – Igno mintys maišėsi, vėlėsi, kol pagaliau atrado minčių kompiuteryje reikiamą failą. Afiša skelbė, kad atidaroma žymios menininkės Agnesės M. tapybos darbų paroda „Dievo vaikai“, šiandien vakare. „Va, iš kur tas degantis aguonų laukas!“ – tai afiša, tai skelbimas ir jame kaligrafiškai išvedžiota spindinti raidė "M". Įkyrios mintys vis lindo ir lindo Ignui į galvą, neleido atsipalaiduoti ir kurti ilgai lauktų atostogų planus. Ketinimas aplankyti parodą jam pasirodė kvailas – juk niekada nesidomėjo menu, juolab tapyba. Ignas pasuko virtuvėn, ketindamas atsikratyti įkyrių minčių. Žvilgsnis užkliuvo už svetainėje ant stalo gulinčio nėrinio. Vąšelis keistai kyšojo kilputėje, šis visažinis įrankis nagingos nėrėjos rankose iš siūlų kamuoliuko tokius raštus sukuria. Dar nežinia, kas svarbesnis – nėrėja ar vąšelis? Prisiminė vąšelį sesers rankose – kaip greitai ir mikliai jis juda.
Akimirką pasvarstęs, Ignas vis tik nusprendė dar kartą žvilgtelėti į afišą, kad išsklaidytų jį gluminusias mintis. Miesto gatvės jau lėtai šurmuliavo, žmonės skubėjo darban. „Šiūptelėti žirnių ant šaligatvio, tiesiai praeiviams po kojomis,“ – kipšiška mintis šmėstelėjo Ignui. Nepatiko jam tas rytinis pasivaikščiojimas tarp susikaupusių veidų. Norėjosi kažko išblaškančio, netikėto, kaip ką tik matytas aguonų laukas afišoje. „Eisiu, eisiu į parodą,“ – tvirtai nusprendė Ignas ir pasuko namų link – dar suspės snūstelėti iki parodos atidarymo... Pabudo staiga, lyg pagal kažkieno įsakymą. Laikrodžio rodyklės artėjo prie septintos valandos. Greitai nuprausė užmiegotas akis, perbraukė pirštais plaukus, įsispyrė į kedus ir išskubėjo į parodos atidarymą.
Dailės galerija „Rojaus sodai“ dvelkė paslaptim, iš vidaus sklido švelnus smilkalų aromatas, vestibiulyje būriavosi pasipuošę svečiai. Ignas pasijuto nejaukiai – be kostiumo, kedai apdulkėję, bet paroda jį traukė tarsi magnetas. Salonas vis dar buvo paslaptingai uždarytas, paslėptas po nepermatoma širma, pro kurią įspisti negebėjo nė vienas smalsus žvilgsnis. Prie širmos pasirodė garbaus amžiaus, bet jaunatviškai liekna moteris. Jos veidas dvelkė išmintimi, ramybe ir dar kažkuo Ignui neužčiuopiamu, bet labai pažįstamu. Moteris nusišypsojo susirinkusiems ir be žodžių pravėrė duris. Ji pirmoji įžengė į salę ir sustojo paveikslų fone. Palaukė, kol visi sueis, kol nurims šurmulys.
Dailės galerija „Rojaus sodai“ dvelkė paslaptim, iš vidaus sklido švelnus smilkalų aromatas, vestibiulyje būriavosi pasipuošę svečiai. Ignas pasijuto nejaukiai – be kostiumo, kedai apdulkėję, bet paroda jį traukė tarsi magnetas. Salonas vis dar buvo paslaptingai uždarytas, paslėptas po nepermatoma širma, pro kurią įspisti negebėjo nė vienas smalsus žvilgsnis. Prie širmos pasirodė garbaus amžiaus, bet jaunatviškai liekna moteris. Jos veidas dvelkė išmintimi, ramybe ir dar kažkuo Ignui neužčiuopiamu, bet labai pažįstamu. Moteris nusišypsojo susirinkusiems ir be žodžių pravėrė duris. Ji pirmoji įžengė į salę ir sustojo paveikslų fone. Palaukė, kol visi sueis, kol nurims šurmulys.
– Upės slenksčiai primena gyvenimo slenksčius. Jei esi įgudęs irkluotojas, slenksčiai – nebaisūs, tik reikalauja daugiau susikaupimo. O jei pirmą kartą bandai teoriją paversti realybe, tai yra didelė tikimybė apsiversti, pasinerti ir netgi nebeišnirti. Taip diena dienon, metai iš metų gyvenimas moko – paklusniuosius veda, prieštaraujančius auklėja, kartais labai skaudžiai, – dailininkė šypsojosi.
Salėje stovėjo mirtina tyla, daugelis susirinkusiųjų buvo dailininkės artimieji, draugai, jos talento gerbėjai – jie pagarbiai klausėsi menininkės. Ignas staiga pasijuto toks vienišas, bet išeiti nenorėjo, tarsi magnetas ji kaustė ši nepažįstama, paslaptimi dvelkianti moteris.
– Dažnai girdime, kad viltis miršta paskutinė. O gal tai ne viltis, gal tai saviapgaulė, nenoras keisti ir keistis? Jo sąžinė miega – dažnai pagalvojame apie kitus, tik ne apie save –juk savęs visiškai nepažįstame. O ir kaip pažinti save? – kalbančioji trumpam nutilo. – Srauni gyvenimo upė vis neša ir neša tolyn į nežinią. Sunku iš jos išbristi, kad ir kaip įsiręžęs bandai tai padaryti. – Kai dingsta gyvenimo prasmė, kai protas nebemato išeities, priartėja nuopuolis. Tai kaip slydimas nuo kalno, kaip važiavimas į pakalnę – stabdžiai išsijungia. Kuo stipresnis nuopuolis, tuo silpnesni stabdžiai. – Ir vėl spengianti tyla, visi klausosi tarsi sustingę. – Belieka amžinoji trejybė, ji kaip trikampis – trys viename: kūnas- siela- dvasia, gal dangus, žemė ir požemis. O gal tai – pareiga, teisė ir sąžinė; o gal mama, tėtis ir vaikai? Balta, juoda ir pilka – kiekvienas atrandame savo trikampį... – Dėkoju atėjusiems, gražaus vakaro, – menininkė baigė savo kalbą.
Salė sušurmuliavo, susirinkusieji atsipalaidavo, atėjo laikas apžiūrėti parodą.
Beždžionė liūdėjo, ji tik ką neteko savo draugo, jo kūnelis sustingęs gulėjo šalia. – „Koks žmogiškas išgyvenimas“, – pagalvojo Ignas, apžiūrinėdamas paveikslą. –„Šventa Indijos karvė, kokia ji laisva ir netgi atrodo laiminga,“ – šypteli Ignas. Didžiulis popierinis drakonas išmaningų rankų vedamas rangėsi po visą didžiulę aikštę, tai pakeldamas galvą, tai priglusdamas prie žemės – Ignas pamatė „gyvą“ azijietiškos provincijos vaizdelį – taip įtaigiai buvo nutapytas drakonas. Kituose paveiksluose jis pamatė veidus – linksmus, liūdnus, susimąsčiusius. „Dievo vaikai“ – pagaliau suprato parodos pavadinimą esmę Ignas. „Jie nesupranta supančios aplinkos, jie nepriklausomi nuo intelekto, jie gyvena jausmų pasaulyje. Jie neatsako į skriaudą, netgi nepyksta, neįsižeidžia, tik nuliūsta. Jų širdys atviros visiems. Su dangum juos sieja nenutrūkstamas ryšys. Tie žmonės anksčiau buvo prilyginami šventiesiems. Jų neaiškių, nerišlių pasisakymų klausydavosi atidžiai, nes tai buvo žinia iš Ten, “ perskaitė Ignas paveikslo aprašą.
Dėkingumas užpildė Igno krūtinę, ausyse suskambo muzika. Jaunuolis skubėjo, paroda vis dar šurmuliuoja, nuomonės trykšta fontanais: įspūdinga, pritrenkia, sužavėjo, verčia susimąstyti.
Rožių puokštė jau Igno rankose, jis ryžtingai prieina prie menininkės, žodžiai užstringa gerklėje... Nulenkia galvą ir pagarbiai įteikia gėles:
– Ačiū, – sušnibžda. – Norėčiau mokytis tapyti... pas jus, – ištarė dar tyliau, beveik be garso.
– Rytoj popiet, čia mano adresas, – ištiesė vizitinę kortelę menininkė. Jų žvilgsniai susitiko – koks neapsakomas ryšys juos jungia, kaip seniai jie pažįsta vienas kitą ir kaip ilgai klaidžiojo, kol susitiko... tarsi miražas nerišlūs prisiminimai ėmė plaukti keistais, nepažįstamais vaizdais Igno galvoje, atrodė, kad jis tuoj tuoj praras sąmonę. Nebepaisydamas mandagumo tiesiog bėgte išbėgo iš galerijos...
Pavieniai debesys skubėjo papilkėjusiu vakaro dangumi. Jie nusinešė nežinomybę, nerimą, neviltį, beprasmybę. Sūkurys pagriebė šalikelės dulkes, pakėlė aukštyn ir jau ryškiai matomas nuvinguriavo tolyn. Ignas suprato, kad nieko daugiau jis taip netroško gyvenime, kaip paimti į rankas teptuką ir tapyti – prieš jį atsivėrė iki šiol nežinomas, naujas pasaulis.