Rodomi pranešimai su žymėmis mama. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis mama. Rodyti visus pranešimus

2020 m. gegužės 1 d., penktadienis

Odė Mamai

Mama, tai, ko aš Tau niekada nesakiau

 Mama, mes taip ilgai ir taip trumpai gyvenome kartu... Tavo išėjimas Anapilin iki šiolei man atrodo kaip miražas. Dažnai pagaunu save laukime, kad vieną dieną vėl pajusiu tavo globojantį žvilgsnį... Pilki debesys susigūbrinę skubėjo dangumi, kai žemės grumstai krito ant tavo karsto. Darėsi vis šalčiau ir tamsiau. Ta baisi nykuma iki šiol neišnyko, kaskart prisiminus tave, akimirkai širdyje pajuntu tuštumą, tavęs jau nebėra šalia, o aš tiek daug nepasakiau TAU...
Tu viena mane nuramindavai, kai apimdavo beviltiškumas; ne žodžiais ramindavai, kaip šilta skara apgobdavai tyla. Ir aš nurimdavau. Tu buvai mano Dievas, visada randanti išeitį beviltiškiausioj padėty. Tik dabar suprantu, kokios naivios tau atrodė mano problemos.
Tas ievos medis, po kuriuo tu mėgdavai sėdėti, iki šiolei auga sodo gale. Dažnai matau jį sapnuose... ir tave, mama, sėdinčią po apsipylusią žiedais ieva. Tada tavo veidas dvelkdavo ramybe.
O, kaip smagu būdavo per šventes pramogauti: sūpuoklės, karuselės, dešrelės su garstyčiomis, saldus pyragaitis su tirštomis slyvų sultimis. Ir, būtinai, saldainių parduotuvė - niekada nepraeidavome, neužsukę į ją. Voveraitė, Raudonoji Aguona, tie beprotiškai skanūs saldainiai blizgančiais popierėliais. Širdis apsaldavo, ir būtinai ant sukneles ištirpdavo koks mažytis šokolado gabaliukas. Tu nepykdavai, nepriekaištaudavau – juk šventės.
Prisimenu ir tą naujametinę dovaną... prašmatni lėlė ilgomis blakstienomis, apipilta šokoladiniais saldainiais Voveraitė... Iš kur Senelis Šaltis žino, kokius saldainius mėgstu? Man tai buvo tikras stebuklas! Tu visada mokėjai mus stebinti.
Auklėjai mus kantriai, mes buvome kaip minkštas molis talentingo skulptoriaus rankose, iš kurio tu meistriškai „lipdei“ mūsų charakterius. Švelniai, jautriai, nepastebimai.
Niekada nesakiau, mama, kokia tu man brangi. Kai tu būdavai šalia, drąsa niekada neapleisdavo manęs. Net voras, ropojantis suknele, negąsdino manęs. Žinojau, tu jį nuimsi ir nusijuoksi – tai tik mažas vabalėlis.
Nepykai, kai grįžau visa permirkusi ir be batų, o kišeneje tupėjo mano trofėjus – varlė. Liūdnai paaiškinai, kad išplėšiau varlytę iš jos namų, atėmiau iš šeimos. Man pasidarė labai baisu. Kartu ją nešėme atgal į paupį, grąžinome į šeimą.
Atsimenu, ir kaip medinis šaukštas taukštelėjo į kaktą... Buvau jau paauglė, grįžau alkana iš šokių, labai norėjosi valgyti... Ne kartą girdėjau, kaip mama kartoja, kad liežuvis nukris per pasninką valgant mėsą, nesusiturėjau. Išsitraukiau kumpį iš šaldytuvo kampo, atsipjoviau gabaliuką, atsikandau. Palaukiau, patikrinau, ar liežuvis nekrenta. Dar kąsnis, vėl patikrinau ir tada prisivalgiau iki soties. Taip viskas būtų ir nuslinkę užmarštin, jei ne mano liežuvis. Kai susėdome prie stalo, mama priminė, kad liežuvis nukris, jei valgysime mėsą nederamu laiku. Nesusilaikiau ir pasigyriau – valgiau ir nenukrito! Tada ir taukštelėjai man į kaktą, kad jaunesnių nevesčiau iš kelio. Tos mielos pasakėlės nuolat sklandė namuose... Nuolat kartodavai: nevalgyk lovoje, blusos užsiveis. Tikėjome, nenešdavome maisto iš virtuvės, bijojome apeiti blusomis. O maistas, kurį tu ruošdavai, buvo pats skaniausiais pasaulyje.
Kai aptemo protas, kai mintis užvaldė aistra, tu kaip šaltinio versmė atvėsinai mane, sulaikei akimirkai, kol karštis nugaruos, nepridariau kvailysčių. Tada ir supratau, kad skuboti sprendimai veda pražūtin. Be priekaištų ir barimų vedei mane gyvenimo keliu.
Ar prisimeni, mama, tą trumpiausią vasaros naktį, kai visa šeima kartu pasitikome aušrą. Gulėjome rasotoje žolėje ir svajojome, visas dangaus skliautas priklausė tik mums. Miškas tarsi apsauginė siena skyrė tą rojaus kampelį nuo miesto šurmulio.
Tavęs jau nebėra šalia, o aš taip dažnai kalbuosi su tavimi. Ar prisimeni, mama, tas turguje stovintis vežimas, prikrautas šieno ir dėžių. Ir tas mažytis sulysęs šunytis gailiomis akimis. Pasakei, kad negalime jo palikti, jam čia bloga. lšderėjai iš vežimo šeimininko tą mažą padarėlį, tiesiog atėmei iš to grubaus žmogaus. Susijaudinusi tu imdavai gestikuliuoti, trumpam tapdavai nebyle, tik rankos išduodavo vidinį susijaudinimą. Ir tada turguje taip susijaudinai, kad pradėjai mosikuoti rankomis, o tai labai paveikė vežimo šeimininką. Kiek džiaugsmo mums suteikė tas šunytis, jam tiko mūsų vaikiška gauja. Jis užaugo į stiprų, ištikimą visų mūsų išdaigų draugą Džimį. Ta gyva dovana mus išmokė būti atsakingais: pasivaikščioti, išplauti Džimio indelius – tai buvo mūsų, vaikų pareiga. Taip, visa visata tilpo mūsų namuose.
Ar atsimeni, mama, kaip virtuvėje atsirado popierine piramidė? Klijavome ją, o po to uždengėme duonos gabalėli, stebėjome – mokslininkai įrodinėjo, kad piramidės forma sustabdo gyvybinį procesą. Koks buvo visuotinis džiaugsmas, kai eksperimentas pavyko, duona nei supelėjo, nei sudžiūvo!
Prisimenu, kokia skūpi ašara nuriedėjo tavo raukšlėtu skruostu, kai pamatei savo pirmąjį anūką. Tada pasakei, kad jautiesi teisingai nugyvenusi gyvenimą.
Tavo mėgstamas posakis „šimtas procentų, garantuoju“ vaikystėje atrodė toks įtikinantis, paauglystėje jau sukeldavo juoką, o užaugus šypseną. Vėliau jau anūkams tvirtindavai: „pasiseks, šimtas procentų, garantuoju“. Ir anūkai iškart patikėdavo tavimi, kaip ir mes vaikystėje...
Tu nuolat kartodavai, kad šeima – tai šventa, o vyras yra šeimos galva, kiek patylėjusi pridurdavai, o žmona – kaklas, kuris tą galvą sukinėja... ir juokdavaisi, meiliai žiūrėdama tėčiui į akis. Tėtis taip pat juokdavosi, jis tave dievino ir gerbė už tuos namus, kuriuose mums visiems buvo taip gera ir saugu. Tik meilė galėjo atlaikyti visus šeimą užgriuvusius išbandymus. Atrodė, kad tavo širdis niekada nepavargsta nuo rūpesčių, tarsi jų nė nebūtų. Kartodavai, kad mes, tavo vaikai esame tavo gyvenimo vaisius, tu mus subrandinai ir paleidai į gyvenimą, kad augintume savo vaisius – toks amžinas gyvybes ir mirties ratas.
Geltonas topazas puošė tavo kaklą nuo tos dienos, kai padovanojome tau tą prašmatnų pakabuką jubiliejaus proga. „Tai mano vaikų dovana,“ – pareikšdavai iškilmingai visiems nežinantiems. Tu visada didžiavaisi mumis, savo šeima ir niekada neleisdavai blogai atsiliepti apie kitus: „Nežinome, kas pastūmėjo tą žmogų į nusikaltimą, – sakydavai – ne mums smerkti; jei galime padekime, jei negalime bent mintimis palinkėkime šviesos tam suvargėliui. Jis ir taip nuskriaustas, neprisidėkime prie jo vargų savo panieka".
Vidinė valia ir nuolatinis budėjimas uždėjo antspaudą ant tavo veido – dvi gilios vertikalios raukšlės įsirėžė kaktoje. Jos nepasendino, tik pridavė išminties tavo veidui, sutaurino gražius jaunystės bruožus, išryškino tas žalsvas, nuolat švytinčias akis.
Mama, tu gyva mano širdyje. Meilė, kurią dalinai mus augindama, sužydėjo nuostabiausiais žiedais mūsų gyvenimuose, Tavo vaikų ir anūkų likimuose.
Ačiū, Tau MAMA! Nenutrūkstantys saitai mus sujungė amžiams

esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Kas yra marketingas?

Po sėkmingo sandorio Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla n...