švytinti laumės juosta
nudažė dangų.
Tarptautinei augalų žavėjimosi dienai - gegužės 18-ai
Jūrmala, tykus pavasario vakaras. Kartu su kitais poilsiautojais vaikščiojame nesuskaičiuojamais pajūrio takeliais, kvėpuojame jūros gaiva, grožimės margaspalvėmis klombomis, įspūdingais tik ką pražydusiais tulpių žiedais.Senovės
Išmintis byloja, kad yra tik du pasirinkimo keliai – į prašviesėjimą arba į
susinaikinimą, į kūrybą arba į naikinimą, į augimą arba irimą...
Žemės
planetos evoliucijos kelyje žmonija vis giliau ir giliau smelkiasi į materiją –
tai įdomus, daugialypis procesas, tačiau turintis „šalutinį poveikį“ – žmonija
vis labiau tolsta nuo savo sielos-dvasios, atmesdama tai kaip iliuziją, pirmenybę atiduodama kūniškam gyvenimui. Tai, turbūt, ir yra tas giluminis skausmas,
kad „visa žmonija buvo apgauta“...
Keletas
eilučių iš Mahatmos Gandžio autobiografijos: „Mohando Gandžio šeimoje buvo
laikomasi visų religinių apeigų. Ypač religinga buvo motina. Tarnystė
šventykloje, įžadų priėmimas, pasninkavimas, griežtas vegetarizmas, savęs
atsisakymas, šventų indų knygų skaitymas – toks buvo dvasinis jaunojo Gandžio
gyvenimas tėvų namuose. Jo tėvai buvo ypatingai pareigingi višnuistai. Niekur
Indijoje, netgi ir už jos ribų, nebuvo jaučiama tokia panieka mėsos valgymui
kaip pas višnuistus. Savo autobiografinėje knygoje Gandis rašo, kad mokykloje
turėjo du artimus draugus. Su vienu iš jų draugystė buvo trumpa, nes draugas jį
paliko, kai Mohandas susidėjo su kitu draugu. O šią kitą draugystę Gandis
pavadino savo gyvenimo tragedija. Taip vadinamas draugas nuolat kartojo, kol
galiausiai įteigė jaunajam Gandžiui, kad daugelis jo mokytojų pasislėpę valgo
mėsą ir geria vyną, kad taip elgiasi ir dauguma jo gimtojo miesto įžymių žmonių,
taip elgiasi ir kai kurie jo bendramoksliai. Savo teiginius draugas paremdavo
labai įtikinamais argumentais: „Mes esame silpna tauta todėl, kad nevalgome
mėsos. Anglai maitinasi mėsa, todėl jie geba mus valdyti...“
Vydūnas,
šis didis lietuvių tautos išminčius, guru savo straipsniuose stengėsi paliesti
žmoniškąją žmogaus prigimtį. Nesuvokdamas savo prigimties žmogus iš esmės yra tik
dvikojis gyvulys, besirūpinantis savo kūno išgyvenimu, vadinasi, maistu. Mes
ilgai ir be pabaigos galime diskutuoti apie tinkamą žmogui maistą, bet Vydūnas
kviečia susimąstyti apie žmogaus prigimtį ir paskirtį Žemėje; prisiminti, kad
žmogus yra atsakingas už gyvūniją ir augmeniją, kad jis tuom ir skiriasi nuo
kitų gyvių, kad yra sąmoninga būtybė; kad kiekviena jo mintis, žodis ir
veiksmas palies ne tik jį, ne tik žmoniją, bet ir visą supančią aplinką.
Sineto
Olkoto parašytame „Budisto katekizme“ sakoma, kad žmogui iš principo
nepriimtinos šios veiklos rūšys: alkoholinių gėrimų pardavimas, prekyba
skerdimui skirtais gyvūnais, nuodingų medžiagų pardavimas, mirtį nešančių
ginklų pardavimas ir vergų prekyba. Taigi, apmąstymams ir diskusijoms – „nearti
dirvonai“.
Rašydamas
apie medžiotojus, Vydūnas kalba ne apie skerdieną, o apie žmogaus moralę –
kokią įtaką psichikai turi pats žudymo procesas, skatinantis agresiją ir
žiaurumą. Yra žinoma, kad žudomo žvėries (ar gyvulio) kraujuje užsifiksuoja
mirties baimė, kuri vėliau kartu su mėsa persiduoda ir jį valgančiam žmogui.
Būtent ši baimė ir sukelia žiaurumą ir agresiją. Tačiau nereiškia, kad mėsos
nevalgymas jau savaime pakelia moralę. Daugelis šiuolaikinių vegetarų, visų pirma, rūpinasi
savo sveikata ir puoselėja savo kūną. Taip, vegetaro kūnas nėra apnuodytas nužudytojo gyvūno baimės nuodais, bet jei mokslas įrodys, kad labiausiai kūną sveikatina žmogienos
valgymas, sunku garantuoti, kad iš vegetarų jie netaps sveikuoliais-kanibalais...
Maistas
neformuoja mąstymo, maistas yra tik priemonė, palengvinanti ar apsunkinanti
mąstymą. Visų pirma yra saviaukla, noras susivokti, pažinti savo žmoniškąją
prigimtį – apie tai kalba visi dvasiniai mokymai. Pradėti, žinoma, yra lengviausia
nuo maisto, nes valgome mes tai kasdien.
Evangelijoje pagal Matą išlikęs Jėzaus Kristaus pamokymas apie tikrąjį švarumą: „...ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų...“
Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, paremtu astronomiais stebėjimais ir pasaulio pažinimo žiniomis; kai tuo tarpu krikščioniškoji religija, įdiegta prievarta ir smurtu, yra tik įrankis Didžiųjų Politikos žaidėjų rankose.
Už lango 21 amžius, o mes kaip „buvome paskutiniai“, taip ir likome... Tik dabar jau „paskutiniai“ nepripažįstame vienalyčių santuokų, nepritariame lyties keitimo operacijoms ir t.t. ir pan. ... Tačiau ir didžiosios religinės bendruomenės – daugelis krikščionybės atšakų, islamas ir judaizmas – jokių homoseksualių sąjungų nepripažįsta ir nelaimina?! Paradoksas ir tiek.
O gal mes ne paskutiniai? Gal mes VIENINTELIAI, kurie dorovę ir moralines normas iškeliame aukščiau už taip vadinamas civilizacijos „vertybes“?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie vis dar tikime, kad valstybės pagrindas yra šeima, o ne turtinis partnerių kontraktas?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie skiriame amžiną Tiesą nuo kiekvieno asmeninės teisybės?
Gal mes VIENINTELIAI, kurie išsaugojome blaivų protą ir nepasinėrėme į vienadienės beprasmybės liūną?
Gal mes VIENINTELIAI, sugebėsią atsispirti „plūstančių investicijų“ srautui, už kurį verčiami esame atsisakyti moralinių nuostatų arba, liaudiškai tariant „parduoti velniui sielą“? Gal geriau dar kartą paskaityti ar pasižiūrėti „Baltaragio malūną“? Juk perspektyva tokia niūri!
Jei negaila parduoti valstybės, tai gal pagailėkime savo asmeninio gyvenimo – juk Likimas, tas stropusis Buhalteris, nepraleis nė vieno, nė menkiausio „sandorio“; jis sąžiningai suves balansą: kieno turtas ir kas savininkas.
Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“ Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bend...