2020 m. gegužės 1 d., penktadienis

Odė Mamai

Mama, tai, ko aš Tau niekada nesakiau

 Mama, mes taip ilgai ir taip trumpai gyvenome kartu... Tavo išėjimas Anapilin iki šiolei man atrodo kaip miražas. Dažnai pagaunu save laukime, kad vieną dieną vėl pajusiu tavo globojantį žvilgsnį... Pilki debesys susigūbrinę skubėjo dangumi, kai žemės grumstai krito ant tavo karsto. Darėsi vis šalčiau ir tamsiau. Ta baisi nykuma iki šiol neišnyko, kaskart prisiminus tave, akimirkai širdyje pajuntu tuštumą, tavęs jau nebėra šalia, o aš tiek daug nepasakiau TAU...
Tu viena mane nuramindavai, kai apimdavo beviltiškumas; ne žodžiais ramindavai, kaip šilta skara apgobdavai tyla. Ir aš nurimdavau. Tu buvai mano Dievas, visada randanti išeitį beviltiškiausioj padėty. Tik dabar suprantu, kokios naivios tau atrodė mano problemos.
Tas ievos medis, po kuriuo tu mėgdavai sėdėti, iki šiolei auga sodo gale. Dažnai matau jį sapnuose... ir tave, mama, sėdinčią po apsipylusią žiedais ieva. Tada tavo veidas dvelkdavo ramybe.
O, kaip smagu būdavo per šventes pramogauti: sūpuoklės, karuselės, dešrelės su garstyčiomis, saldus pyragaitis su tirštomis slyvų sultimis. Ir, būtinai, saldainių parduotuvė - niekada nepraeidavome, neužsukę į ją. Voveraitė, Raudonoji Aguona, tie beprotiškai skanūs saldainiai blizgančiais popierėliais. Širdis apsaldavo, ir būtinai ant sukneles ištirpdavo koks mažytis šokolado gabaliukas. Tu nepykdavai, nepriekaištaudavau – juk šventės.
Prisimenu ir tą naujametinę dovaną... prašmatni lėlė ilgomis blakstienomis, apipilta šokoladiniais saldainiais Voveraitė... Iš kur Senelis Šaltis žino, kokius saldainius mėgstu? Man tai buvo tikras stebuklas! Tu visada mokėjai mus stebinti.
Auklėjai mus kantriai, mes buvome kaip minkštas molis talentingo skulptoriaus rankose, iš kurio tu meistriškai „lipdei“ mūsų charakterius. Švelniai, jautriai, nepastebimai.
Niekada nesakiau, mama, kokia tu man brangi. Kai tu būdavai šalia, drąsa niekada neapleisdavo manęs. Net voras, ropojantis suknele, negąsdino manęs. Žinojau, tu jį nuimsi ir nusijuoksi – tai tik mažas vabalėlis.
Nepykai, kai grįžau visa permirkusi ir be batų, o kišeneje tupėjo mano trofėjus – varlė. Liūdnai paaiškinai, kad išplėšiau varlytę iš jos namų, atėmiau iš šeimos. Man pasidarė labai baisu. Kartu ją nešėme atgal į paupį, grąžinome į šeimą.
Atsimenu, ir kaip medinis šaukštas taukštelėjo į kaktą... Buvau jau paauglė, grįžau alkana iš šokių, labai norėjosi valgyti... Ne kartą girdėjau, kaip mama kartoja, kad liežuvis nukris per pasninką valgant mėsą, nesusiturėjau. Išsitraukiau kumpį iš šaldytuvo kampo, atsipjoviau gabaliuką, atsikandau. Palaukiau, patikrinau, ar liežuvis nekrenta. Dar kąsnis, vėl patikrinau ir tada prisivalgiau iki soties. Taip viskas būtų ir nuslinkę užmarštin, jei ne mano liežuvis. Kai susėdome prie stalo, mama priminė, kad liežuvis nukris, jei valgysime mėsą nederamu laiku. Nesusilaikiau ir pasigyriau – valgiau ir nenukrito! Tada ir taukštelėjai man į kaktą, kad jaunesnių nevesčiau iš kelio. Tos mielos pasakėlės nuolat sklandė namuose... Nuolat kartodavai: nevalgyk lovoje, blusos užsiveis. Tikėjome, nenešdavome maisto iš virtuvės, bijojome apeiti blusomis. O maistas, kurį tu ruošdavai, buvo pats skaniausiais pasaulyje.
Kai aptemo protas, kai mintis užvaldė aistra, tu kaip šaltinio versmė atvėsinai mane, sulaikei akimirkai, kol karštis nugaruos, nepridariau kvailysčių. Tada ir supratau, kad skuboti sprendimai veda pražūtin. Be priekaištų ir barimų vedei mane gyvenimo keliu.
Ar prisimeni, mama, tą trumpiausią vasaros naktį, kai visa šeima kartu pasitikome aušrą. Gulėjome rasotoje žolėje ir svajojome, visas dangaus skliautas priklausė tik mums. Miškas tarsi apsauginė siena skyrė tą rojaus kampelį nuo miesto šurmulio.
Tavęs jau nebėra šalia, o aš taip dažnai kalbuosi su tavimi. Ar prisimeni, mama, tas turguje stovintis vežimas, prikrautas šieno ir dėžių. Ir tas mažytis sulysęs šunytis gailiomis akimis. Pasakei, kad negalime jo palikti, jam čia bloga. lšderėjai iš vežimo šeimininko tą mažą padarėlį, tiesiog atėmei iš to grubaus žmogaus. Susijaudinusi tu imdavai gestikuliuoti, trumpam tapdavai nebyle, tik rankos išduodavo vidinį susijaudinimą. Ir tada turguje taip susijaudinai, kad pradėjai mosikuoti rankomis, o tai labai paveikė vežimo šeimininką. Kiek džiaugsmo mums suteikė tas šunytis, jam tiko mūsų vaikiška gauja. Jis užaugo į stiprų, ištikimą visų mūsų išdaigų draugą Džimį. Ta gyva dovana mus išmokė būti atsakingais: pasivaikščioti, išplauti Džimio indelius – tai buvo mūsų, vaikų pareiga. Taip, visa visata tilpo mūsų namuose.
Ar atsimeni, mama, kaip virtuvėje atsirado popierine piramidė? Klijavome ją, o po to uždengėme duonos gabalėli, stebėjome – mokslininkai įrodinėjo, kad piramidės forma sustabdo gyvybinį procesą. Koks buvo visuotinis džiaugsmas, kai eksperimentas pavyko, duona nei supelėjo, nei sudžiūvo!
Prisimenu, kokia skūpi ašara nuriedėjo tavo raukšlėtu skruostu, kai pamatei savo pirmąjį anūką. Tada pasakei, kad jautiesi teisingai nugyvenusi gyvenimą.
Tavo mėgstamas posakis „šimtas procentų, garantuoju“ vaikystėje atrodė toks įtikinantis, paauglystėje jau sukeldavo juoką, o užaugus šypseną. Vėliau jau anūkams tvirtindavai: „pasiseks, šimtas procentų, garantuoju“. Ir anūkai iškart patikėdavo tavimi, kaip ir mes vaikystėje...
Tu nuolat kartodavai, kad šeima – tai šventa, o vyras yra šeimos galva, kiek patylėjusi pridurdavai, o žmona – kaklas, kuris tą galvą sukinėja... ir juokdavaisi, meiliai žiūrėdama tėčiui į akis. Tėtis taip pat juokdavosi, jis tave dievino ir gerbė už tuos namus, kuriuose mums visiems buvo taip gera ir saugu. Tik meilė galėjo atlaikyti visus šeimą užgriuvusius išbandymus. Atrodė, kad tavo širdis niekada nepavargsta nuo rūpesčių, tarsi jų nė nebūtų. Kartodavai, kad mes, tavo vaikai esame tavo gyvenimo vaisius, tu mus subrandinai ir paleidai į gyvenimą, kad augintume savo vaisius – toks amžinas gyvybes ir mirties ratas.
Geltonas topazas puošė tavo kaklą nuo tos dienos, kai padovanojome tau tą prašmatnų pakabuką jubiliejaus proga. „Tai mano vaikų dovana,“ – pareikšdavai iškilmingai visiems nežinantiems. Tu visada didžiavaisi mumis, savo šeima ir niekada neleisdavai blogai atsiliepti apie kitus: „Nežinome, kas pastūmėjo tą žmogų į nusikaltimą, – sakydavai – ne mums smerkti; jei galime padekime, jei negalime bent mintimis palinkėkime šviesos tam suvargėliui. Jis ir taip nuskriaustas, neprisidėkime prie jo vargų savo panieka".
Vidinė valia ir nuolatinis budėjimas uždėjo antspaudą ant tavo veido – dvi gilios vertikalios raukšlės įsirėžė kaktoje. Jos nepasendino, tik pridavė išminties tavo veidui, sutaurino gražius jaunystės bruožus, išryškino tas žalsvas, nuolat švytinčias akis.
Mama, tu gyva mano širdyje. Meilė, kurią dalinai mus augindama, sužydėjo nuostabiausiais žiedais mūsų gyvenimuose, Tavo vaikų ir anūkų likimuose.
Ačiū, Tau MAMA! Nenutrūkstantys saitai mus sujungė amžiams

esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2020 m. balandžio 24 d., penktadienis

Jorė


Nužaibavo, nudundėjo pirmoji pavasario perkūnija. Saulė sušildė žemę, atrakino žolynus.
Per Lietuvą nusirito pjaunamų medžių rauda.
Patarlė moko: ką pasėsi, tą ir pjausi – pasėsi vėją, nupjausi audrą... Sunaikinsi praeitį, neteksi ateities...
Kiekviena karta atsineša savo „naštą“, tik vėjavaikė jaunystė dar to nesupranta, o pražilusi senatvė jau nebeturi laiko permainoms... Ir vėl priešprieša tarp kartų...
Kada ji užgimsta? Sunku pamatyti pasislėpusią žemėje sėklą, tik daigelis išduoda gyvybės pradą.
Ir vėl patarlė moko: elkis su kitais, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi – taip ir apsisuka Būties Ratas.
Nepavaldi Būtis žmonių sukurtai civilizacijai, Jos Kelias driekiasi beribiu dangaus skliautu per Tolimuosius Žvaigždynus.
*
Su Pavasariu! Su Pirmosios Žalumos Švente Jore.
Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas).
*
Rytą po perkūnijos, 2018-04-10


esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2020 m. balandžio 11 d., šeštadienis

Su Šv. Velykomis

Jau du tūkstantmečiai liudijame minios žiaurumą – vieną dieną JĮ šloviname kaip karalių, kitą dieną nukryžiuojame kaip didžiausią nusikaltėlį...
O jei kasmet per Šv. Velykas užsiduotume sau klausimą – kas esu?
 minia, kuri šlovina ir žudo,
 ar vis tik dvasia-siela, turinti žemišką kūną?
.... o GAL Kristus kentėjo visai ne už mus,
o per mus? per mūsų žiaurumą ir nesusivokimą...
**
– Saulei tekant, anksti,
Mūs dukrelės žinia –
Dalgiais broliai pikti
Užkapojo mane.
Salomėja Nėris. Eglė Žalčių karalienė, poema-pasaka
P.S. pasakos atspindi tautos charakterį.
**
Gamta - geriausias Mokytojas, jis visada laiku patars, koks darbas svarbiausias - Gandrai tvarko lizdą, greit dės kiaušinius, lauksime gandriukų.
Su Pavasariu!




esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2020 m. kovo 30 d., pirmadienis

ūkanose skendintys rytai

...tylus archajiškas miestelis,
atitolęs nuo miesto triukšmo ir dulkių...
laikas čia tarsi sustingęs...
čia ir naktys  tamsesnės,
ir žvaigždės  ryškesnės,
čia ūkanose skendintys rytai
ir džiaugsmo kupina gervių giesmė...

esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia














2020 m. kovo 2 d., pirmadienis

Kiek svarbi mano „varnelė“


Kiekvieno iš mūsų FB draugų ratas įvairus, vieni turi tik vieną-kitą artimą draugą, pas kitus „draugų“ ratas skaičiuojamas tūkstančiais. Vieni mielai spaudžia įvairiausias nuorodas, o kiti - niekada ir niekam nespaudžia.
Ir mes dažnai sulaukiame pakvietimo paspausti, kad PATINKA vienas ar kitas puslapis. Kiekvieną kartą labai giliai susimąstome, ar spausti? Ne visada pasiūlymai atitinka siekius ir pasaulėžiūrą, bet juk dar yra ir populiarioji, rekomenduojama nuomonė, kad būtum „priimtas“ ar bent „toleruojamas“ viename ar kitame visuomeniniame rate... Susisuka galvoje mintys, ne visada pavyksta sudėlioti į lentynėles, kas svarbiau – „išlaikyti savo veidą“, ar neiškristi iš bendro srauto?
Kodėl MANO BALSAS „turi pildyti“ kažkieno populiarumo bagažą? O gal MANO BALSAS ne toks jau svarbus, kad jį taip saugaučiau? O gal ir aš „gaunu“, ne tik duodu?
*
Gal tie paspaudimai yra nevienodi, skirtingi, kaip šiuolaikiniai pinigai - vieni "padengti auksu", o kiti – tik spausdinti popierėliai infliacijai „palaikyti“?
*
O jei kiekvieną savo PATINKA prilyginti vandens lašui stiklinėje? Vienas, antras, trečias spustelėjimas - žiūri, kad stiklinė jau tuščia. O gal atvirkščiai, papilnėjo? O gal kažkieno spustelėjimas užteršė, užnuodijo visą vandenį?
*
Influenceriai lašelius skaičiuoja ne stiklinėmis, o bidonais... Ir jie diktuoja NUOMONĘ! - Mes patys jiems suteikiame tokias galias.
*
O jei vandens lašelius prilyginti savo gyvybinei energijai - kraujo lašeliams, kurių organizme ne taip jau ir daug, vos keletas litrų - išdalinai kitiems savo kraują ir "atropoja" vėžiukas?
*
O gal viskas visiškai ne taip, juk sakoma - „nenuskurs duodanti ranka...“ - bet čia apie tuos, kurie turi ką duoti. Kad duoti, visų pirma, reikia sukaupti...
*
Tai kaip? ar PATINKA – tik menkutis pelės spustelėjimas?

Kiek svarbi mano „varnelė“ (esė, gyvybinė energija, influenceris, nuomonės lyderis, nuomonės formuotojas)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


2019 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Susitiksime lėktuve

Berniukas gimė kitoks, tai pripažino visi. Vos gimęs jis nusišypsojo, pasirąžė ir užsnūdo daktarui ant rankų. Dešinysis berniuko petys buvo paženklintas kiek šviesesniu už odą ženklu, primenančiu žvaigždę.
– Žvaigždžių berniukas, – pratarė daktaras, – guldydamas naujagimį mamai ant krūtinės. Žvaigždys – taip buvo pavadintas naujagimis.
Bėgo metai, Žvaigždys natūraliai įsiliejo į draugų ratą, be panikos priėmė supantį pasaulį. Skyrėsi jis nuo kitų vaikų tik tuo, kad norėjo nuolat skraidyti lėktuvu: „ten, danguje jaučiuosi arčiau savo namų“, – sakydavo berniukas. Žvaigždys dar buvo per mažas keliauti vienas, todėl jį visur lydėjo tėvai. Jie mėgo keliauti, todėl nors kartą per metus susiorganizuodavo šeimyninę kelionę lėktuvu. Žvaigždys visada turėjo vieną keistą prašymą, kad šalia jo lėktuve sėdėtų ne tėvai, o atsitiktinis pakeleivis. Tėvai nesipriešino sūnaus norui, įsitaisydavo netoliese ir stebėdavo savo sūnų, kuris visą kelionę bendraudavo su nauju nepažįstamuoju. Išlipęs iš lėktuvo Žvaigždys pakartodavo vieną vienintelę frazę –„ne jis,“ – ir daugiau nieko nepasakodavo.
Šįkart šeimyna išsiruošė į saulėtąją, melodingąją Italiją. Kaip ir visada, tėvai, ir pats berniukas laukė prisėsiančio šios kelionės pakeleivio; jis greit pasirodė – niekuo iš minios neišsiskiriantis senstelėjęs vyriškis.
– Sveikas, jaunasis pakeleivi, – maloniai pasisveikino vyras.
– Sveiki, Tamsta seneli, – draugiškai atsakė Žvaigždys.
– Susipažinkime, pabendrausime, kad kelionė neprailgtų. Esu senis Žvaigždėnas, – ištiesė ranką senolis.
– O, koks panašumas, mes beveik vienvardžiai, aš Žvaigždys! – berniuko akys suspindėjo.
– Mėgstu skraidyti, danguje jaučiuosi arčiau namų, – svajingai pasakė senolis.
– Ir aš mėgstu skraidyti, – džiaugsmingai pritarė Žvaigždys. – Kasmet gimtadieniui man tėveliai padovanoja kelionę lėktuvu. Va, gimtadienio tortas dėžutėje – pasivaišinkime.
– Mielai, jaunasis drauge, mėgstu saldumynus, o ypač degančią žvakutę ant torto. Gaila, kad lėktuve jos uždegti negalima.
– Taip, gaila, liepsnelės šviesoje regiu savo tolimuosius namus... Ten liko mano ištikimasis vienaragis, kuris taip norėjo vykti kartu... ir geriausias draugas nykštukas...
– Neapsakomas gimtinės ilgesys, – pritarė senolis.
– Žinote, seneli, praeitą rudenį lankėmės Ventės rage, pakilome į švyturį, tos atsivėrusios marių platybės priminė gimtinę. Mano tolimųjų namų bokštas panašus į švyturį. Ir tas vanagas, prasklendęs virš galvų pažino mane.
– Taip, gyvūnai mus atpažįsta, – pritarė berniukui senis Žvaigždūnas. – Su manim keliauja mano baltoji pelė, ji taip prie manęs prisirišusi, kad negaliu palikti jos namuose liūdėti. Štai ji, mano ištikimoji palydovė, – senolis iš švarko kišenės ištraukė mažą baltą pelytę, kuri žvitriai apsižvalgė, pajudino ūselius ir šmurkštelėjo atgal į kišenę. – Nedrąsi, nes aplinka svetima, nesijaučia saugi, – paaiškino senolis.
Berniuko tėvai, sėdintys netoliese, įdėmiai klausėsi pokalbio. Jis buvo kitoks, nei jie buvo įpratę girdėti. Paprastai pokalbio metu lėktuve sūnus tapdavo neatpažįstamas, keisdavosi jo artikuliacija, tarsi prisiderindama prie kaimyno kalbos. Vykdavo tarsi asmenybės transformacija, pakisdavo net berniuko veido bruožai.
– Gyvenu Žemėje jau aštuoniasdešimt metų, – nutraukė tėvų pamąstymus senolis, – pripratau prie vietinės aplinkos, bet namų pamiršti negaliu – traukos dėsnis toks stiprus, nenugalimas. Beveik kasnakt sapnuoju tą mielą širdžiai ir tokį tolimą pasaulį... – senolis atsiduso ir užsimerkė, panirdamas į savo mintis.
Žvaigždys taip pat sunkiai atsiduso, kaip ir senolis atsirėmė į kėdės atlošą ir užsimerkė. Tėvams akimirkai pasirodė, kad jie paniro į tą pačią svają, kad jie mato vienodus vaizdinius, kad jų prisiminimai tapatūs.
– Reinkarnacija, tas nuostabus atsinaujinimo būdas vyksta ne tik Žemės planetoje, atgimimas apima visą Visatą. Niekada nežinai, kurioje planetoje gimsi, – užmerktomis akimis kalbėjo senolis, – štai tokia tikroji biologija.
– Taip, gyvybės raktas dar nesuvokiamas žemiečiams, – tokiu pat rimtu tonu pritarė Žvaigždys. Ar atsimeni, seneli, kad ir Izolda norėjo atgimti Žemėje? Ta sena ragana nenorėjo mūsų išleisti vienų.
Senolis šyptelėjo, paėmė berniuką už rankos:
– Kaip smagu, kad mes susitikome, tiek ilgai tavęs ieškojau.
– Aš tavęs laukiau seneli, norėjau kasdien skristi, juk toks buvo susitarimas – „susitiksime lėktuve“, aukštai virš Žemės, čia lengviau pažinti saviškius.
– Taip, mano berniuk, žemiška tribūna menka pagalbininkė sutikti artimą sielą.
– Čia, Žemėje mūsų kieme auga medis, kuris man primena tolimuosius namus. Aš suprantu šlamančių lapų kalbą – jie pasakoja, kas vyksta ten, toli.
Berniuko tėvelius nustebino sūnaus filosofija, apie medį jie dar nebuvo girdėję.
– O taip, medžiai atsiliepia į mūsų širdies dainą, jie dainuoja kartu, juk jų sėklos taip pat iš tolimųjų pasaulių, – tik ką susipažinę pakeleiviai kalbėjosi kaip pačiais artimiausiais giminystės saitais susaistyti žmonės.
Skrydis artėjo į pabaigą, lėktuvas nusileido ir Žvaigždys atsisveikino su seniu Žvaigždūnu:
– Iki greito pasimatymo, mano berniuk, – švelnios senolio rankos apglėbė berniuką.
– Iki pasimatymo seneli, aš lauksiu.
Atsisveikinęs su pakeleiviu, Žvaigždys pirmą kartą nepasakė – „ne jis“. Berniukas tarsi pasikeitė, jis visas spindėjo džiaugsmu.
Greitai prabėgo atostogų savaitė, šeima grįžo namo, įsisuko į kasdienybės rutiną. 
Prabėgo metai, tėvai vėl pradėjo planuoti atostogų išvyką, bet Žvaigždys pasakė, kad jiems to daryti nebereikės, nuo šiol tai už juos padarys senelis. Tėvai nusistebėjo tokiu pareiškimu, bet nesipriešino, buvo įpratę prie sūnaus keistenybių.
Vieną dieną mama iš pašto dėžutės parsinešė laišką su jų pamėgtos kelionių agentūros antspaudu, kuriame buvo laiškas:
„.Maloniai laukiame jūsų mūsų oro kompanijos lėktuve. Kelionę ir bilietus į Australiją jums dovanoja KOMPANIJA BMV.“
– Tai senelis, tai senelis– vaikiškai džiūgaudamas šnibždėjo Žvaigždys. – Jis man sakė, kad gyvena Miunchene, dirba BMW kompanijoje.
Tėvas trumpam užsimerkė, pabandė suvaldyti užplūdusias mintis. Netoliese vyko naujo namo statybos, stiprus triukšmas sugrąžino vyrą į realybę. – „Nejaugi tikrai mūsų sūnus ateivis? Ir jis čia ne vienas?“ – keisčiausios mintys sukosi vyro galvoje...
– Visi mes ateiviai, tėveli, tik ne visi tai žinome, – atsiliepė Žvaigždys į neramias tėvo mintis...

Susitiksime lėktuve (novelė, fantastika)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. liepos 12 d., penktadienis

Mes vėl kartu!


Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų...
Miglė dažnai jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje, kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo... ne čia jos vieta. Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas, griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! ...Ir štai, kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija, Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai, Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia neužsibus...
Vizos laukimas užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai, kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo, atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą, jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“ įspūdžiais.
Į Paryžių autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti, pasimesti... Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, – išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? – Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą žmogų?
– Siuzan, tai tu, tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino, girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą... Miglė užsimerkė ir visa esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą... kaip seniai ji laukė šios akimirkos...
Kiek laiko jie taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra, neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas... Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia netoliese mano dirbtuvės...
Miglė nesibaimino, kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus...
Edgaras kalbėjo ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!


Mes vėl kartu! (novelė, fantastika, persikūnijimas, reinkarnacija)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

NEMIGA

Galėčiau paskaičiuot avis...  bet mintys trūkinėja, keičias – galva pilna smulkių mintelių, kaip šiukšlių kibiras... prabėgusios dienos vaiz...