24 balandžio 2020

Jorė


Nužaibavo, nudundėjo pirmoji pavasario perkūnija. Saulė sušildė žemę, atrakino žolynus.
Per Lietuvą nusirito pjaunamų medžių rauda.
Patarlė moko: ką pasėsi, tą ir pjausi – pasėsi vėją, nupjausi audrą... Sunaikinsi praeitį, neteksi ateities...
Kiekviena karta atsineša savo „naštą“, tik vėjavaikė jaunystė dar to nesupranta, o pražilusi senatvė jau nebeturi laiko permainoms... Ir vėl priešprieša tarp kartų...
Kada ji užgimsta? Sunku pamatyti pasislėpusią žemėje sėklą, tik daigelis išduoda gyvybės pradą.
Ir vėl patarlė moko: elkis su kitais, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi – taip ir apsisuka Būties Ratas.
Nepavaldi Būtis žmonių sukurtai civilizacijai, Jos Kelias driekiasi beribiu dangaus skliautu per Tolimuosius Žvaigždynus.
*
Su Pavasariu! Su Pirmosios Žalumos Švente Jore.
Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas).
*
Rytą po perkūnijos, 2018-04-10


esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

11 balandžio 2020

Su Šv. Velykomis

Jau du tūkstantmečiai liudijame minios žiaurumą – vieną dieną JĮ šloviname kaip karalių, kitą dieną nukryžiuojame kaip didžiausią nusikaltėlį...
O jei kasmet per Šv. Velykas užsiduotume sau klausimą – kas esu?! –
Minia, kuri šlovina ir žudo,
 ar vis tik dvasia-siela, turinti žemišką kūną?
.... o gal Kristus kentėjo visai ne už mus, o PER MUS?
 per mūsų žiaurumą ir nesusivokimą...
**
– Saulei tekant, anksti,
Mūs dukrelės žinia –
Dalgiais broliai pikti
Užkapojo mane.
Salomėja Nėris. Eglė Žalčių karalienė, poema-pasaka
P.S. pasakos atspindi tautos charakterį.
**
Gamta - geriausias Mokytojas, jis visada laiku patars, koks darbas svarbiausias - Gandrai tvarko lizdą, greit dės kiaušinius, lauksime gandriukų.
Su Pavasariu!




esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

30 kovo 2020

Ūkanose skendintys rytai

Tylus archajiškas miestelis,
toli nuo miesto triukšmo ir jo dulkių...
laikas sustingo,
tyla apgaubė sielą.

Naktys  čia tamsesnės,
žvaigždės čia ryškesnės...
čia ūkanose skendintys rytai
ir džiaugsmo kupina gervių giesmė...

poezija (skirta Kražių miesteliui)
teksto ir nuotraukų autorius Diana Stungurienė














02 kovo 2020

Kiek svarbi mano „varnelė“


Kiekvieno iš mūsų FB draugų ratas įvairus, vieni turi tik vieną-kitą artimą draugą, pas kitus „draugų“ ratas skaičiuojamas tūkstančiais. Vieni mielai spaudžia įvairiausias nuorodas, o kiti - niekada ir niekam nespaudžia.
Ir mes dažnai sulaukiame pakvietimo paspausti, kad PATINKA vienas ar kitas puslapis. Kiekvieną kartą labai giliai susimąstome, ar spausti? Ne visada pasiūlymai atitinka siekius ir pasaulėžiūrą, bet juk dar yra ir populiarioji, rekomenduojama nuomonė, kad būtum „priimtas“ ar bent „toleruojamas“ viename ar kitame visuomeniniame rate... Susisuka galvoje mintys, ne visada pavyksta sudėlioti į lentynėles, kas svarbiau – „išlaikyti savo veidą“, ar neiškristi iš bendro srauto?
Kodėl MANO BALSAS „turi pildyti“ kažkieno populiarumo bagažą? O gal MANO BALSAS ne toks jau svarbus, kad jį taip saugaučiau? O gal ir aš „gaunu“, ne tik duodu?
*
Gal tie paspaudimai yra nevienodi, skirtingi, kaip šiuolaikiniai pinigai - vieni "padengti auksu", o kiti – tik spausdinti popierėliai infliacijai „palaikyti“?
*
O jei kiekvieną savo PATINKA prilyginti vandens lašui stiklinėje? Vienas, antras, trečias spustelėjimas - žiūri, kad stiklinė jau tuščia. O gal atvirkščiai, papilnėjo? O gal kažkieno spustelėjimas užteršė, užnuodijo visą vandenį?
*
Influenceriai lašelius skaičiuoja ne stiklinėmis, o bidonais... Ir jie diktuoja NUOMONĘ! - Mes patys jiems suteikiame tokias galias.
*
O jei vandens lašelius prilyginti savo gyvybinei energijai - kraujo lašeliams, kurių organizme ne taip jau ir daug, vos keletas litrų - išdalinai kitiems savo kraują ir "atropoja" vėžiukas?
*
O gal viskas visiškai ne taip, juk sakoma - „nenuskurs duodanti ranka...“ - bet čia apie tuos, kurie turi ką duoti. Kad duoti, visų pirma, reikia sukaupti...
*
Tai kaip? ar PATINKA – tik menkutis pelės spustelėjimas?

tiriamoji žurnalistika
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


27 rugsėjo 2019

Susitiksime lėktuve

Berniukas gimė kitoks, tai pripažino visi. Vos gimęs jis nusišypsojo, pasirąžė ir užsnūdo daktarui ant rankų. Dešinysis berniuko petys buvo paženklintas kiek šviesesniu už odą ženklu, primenančiu žvaigždę.
– Žvaigždžių berniukas, – pratarė daktaras, – guldydamas naujagimį mamai ant krūtinės. Žvaigždys – taip buvo pavadintas naujagimis.
Bėgo metai, Žvaigždys natūraliai įsiliejo į draugų ratą, be panikos priėmė supantį pasaulį. Skyrėsi jis nuo kitų vaikų tik tuo, kad norėjo nuolat skraidyti lėktuvu: „ten, danguje jaučiuosi arčiau savo namų“, – sakydavo berniukas. Žvaigždys dar buvo per mažas keliauti vienas, todėl jį visur lydėjo tėvai. Jie mėgo keliauti, todėl nors kartą per metus susiorganizuodavo šeimyninę kelionę lėktuvu. Žvaigždys visada turėjo vieną keistą prašymą, kad šalia jo lėktuve sėdėtų ne tėvai, o atsitiktinis pakeleivis. Tėvai nesipriešino sūnaus norui, įsitaisydavo netoliese ir stebėdavo savo sūnų, kuris visą kelionę bendraudavo su nauju nepažįstamuoju. Išlipęs iš lėktuvo Žvaigždys pakartodavo vieną vienintelę frazę –„ne jis,“ – ir daugiau nieko nepasakodavo.
Šįkart šeimyna išsiruošė į saulėtąją, melodingąją Italiją. Kaip ir visada, tėvai, ir pats berniukas laukė prisėsiančio šios kelionės pakeleivio; jis greit pasirodė – niekuo iš minios neišsiskiriantis senstelėjęs vyriškis.
– Sveikas, jaunasis pakeleivi, – maloniai pasisveikino vyras.
– Sveiki, Tamsta seneli, – draugiškai atsakė Žvaigždys.
– Susipažinkime, pabendrausime, kad kelionė neprailgtų. Esu senis Žvaigždėnas, – ištiesė ranką senolis.
– O, koks panašumas, mes beveik vienvardžiai, aš Žvaigždys! – berniuko akys suspindėjo.
– Mėgstu skraidyti, danguje jaučiuosi arčiau namų, – svajingai pasakė senolis.
– Ir aš mėgstu skraidyti, – džiaugsmingai pritarė Žvaigždys. – Kasmet gimtadieniui man tėveliai padovanoja kelionę lėktuvu. Va, gimtadienio tortas dėžutėje – pasivaišinkime.
– Mielai, jaunasis drauge, mėgstu saldumynus, o ypač degančią žvakutę ant torto. Gaila, kad lėktuve jos uždegti negalima.
– Taip, gaila, liepsnelės šviesoje regiu savo tolimuosius namus... Ten liko mano ištikimasis vienaragis, kuris taip norėjo vykti kartu... ir geriausias draugas nykštukas...
– Neapsakomas gimtinės ilgesys, – pritarė senolis.
– Žinote, seneli, praeitą rudenį lankėmės Ventės rage, pakilome į švyturį, tos atsivėrusios marių platybės priminė gimtinę. Mano tolimųjų namų bokštas panašus į švyturį. Ir tas vanagas, prasklendęs virš galvų pažino mane.
– Taip, gyvūnai mus atpažįsta, – pritarė berniukui senis Žvaigždūnas. – Su manim keliauja mano baltoji pelė, ji taip prie manęs prisirišusi, kad negaliu palikti jos namuose liūdėti. Štai ji, mano ištikimoji palydovė, – senolis iš švarko kišenės ištraukė mažą baltą pelytę, kuri žvitriai apsižvalgė, pajudino ūselius ir šmurkštelėjo atgal į kišenę. – Nedrąsi, nes aplinka svetima, nesijaučia saugi, – paaiškino senolis.
Berniuko tėvai, sėdintys netoliese, įdėmiai klausėsi pokalbio. Jis buvo kitoks, nei jie buvo įpratę girdėti. Paprastai pokalbio metu lėktuve sūnus tapdavo neatpažįstamas, keisdavosi jo artikuliacija, tarsi prisiderindama prie kaimyno kalbos. Vykdavo tarsi asmenybės transformacija, pakisdavo net berniuko veido bruožai.
– Gyvenu Žemėje jau aštuoniasdešimt metų, – nutraukė tėvų pamąstymus senolis, – pripratau prie vietinės aplinkos, bet namų pamiršti negaliu – traukos dėsnis toks stiprus, nenugalimas. Beveik kasnakt sapnuoju tą mielą širdžiai ir tokį tolimą pasaulį... – senolis atsiduso ir užsimerkė, panirdamas į savo mintis.
Žvaigždys taip pat sunkiai atsiduso, kaip ir senolis atsirėmė į kėdės atlošą ir užsimerkė. Tėvams akimirkai pasirodė, kad jie paniro į tą pačią svają, kad jie mato vienodus vaizdinius, kad jų prisiminimai tapatūs.
– Reinkarnacija, tas nuostabus atsinaujinimo būdas vyksta ne tik Žemės planetoje, atgimimas apima visą Visatą. Niekada nežinai, kurioje planetoje gimsi, – užmerktomis akimis kalbėjo senolis, – štai tokia tikroji biologija.
– Taip, gyvybės raktas dar nesuvokiamas žemiečiams, – tokiu pat rimtu tonu pritarė Žvaigždys. Ar atsimeni, seneli, kad ir Izolda norėjo atgimti Žemėje? Ta sena ragana nenorėjo mūsų išleisti vienų.
Senolis šyptelėjo, paėmė berniuką už rankos:
– Kaip smagu, kad mes susitikome, tiek ilgai tavęs ieškojau.
– Aš tavęs laukiau seneli, norėjau kasdien skristi, juk toks buvo susitarimas – „susitiksime lėktuve“, aukštai virš Žemės, čia lengviau pažinti saviškius.
– Taip, mano berniuk, žemiška tribūna menka pagalbininkė sutikti artimą sielą.
– Čia, Žemėje mūsų kieme auga medis, kuris man primena tolimuosius namus. Aš suprantu šlamančių lapų kalbą – jie pasakoja, kas vyksta ten, toli.
Berniuko tėvelius nustebino sūnaus filosofija, apie medį jie dar nebuvo girdėję.
– O taip, medžiai atsiliepia į mūsų širdies dainą, jie dainuoja kartu, juk jų sėklos taip pat iš tolimųjų pasaulių, – tik ką susipažinę pakeleiviai kalbėjosi kaip pačiais artimiausiais giminystės saitais susaistyti žmonės.
Skrydis artėjo į pabaigą, lėktuvas nusileido ir Žvaigždys atsisveikino su seniu Žvaigždūnu:
– Iki greito pasimatymo, mano berniuk, – švelnios senolio rankos apglėbė berniuką.
– Iki pasimatymo seneli, aš lauksiu.
Atsisveikinęs su pakeleiviu, Žvaigždys pirmą kartą nepasakė – „ne jis“. Berniukas tarsi pasikeitė, jis visas spindėjo džiaugsmu.
Greitai prabėgo atostogų savaitė, šeima grįžo namo, įsisuko į kasdienybės rutiną. 
Prabėgo metai, tėvai vėl pradėjo planuoti atostogų išvyką, bet Žvaigždys pasakė, kad jiems to daryti nebereikės, nuo šiol tai už juos padarys senelis. Tėvai nusistebėjo tokiu pareiškimu, bet nesipriešino, buvo įpratę prie sūnaus keistenybių.
Vieną dieną mama iš pašto dėžutės parsinešė laišką su jų pamėgtos kelionių agentūros antspaudu, kuriame buvo laiškas:
„.Maloniai laukiame jūsų mūsų oro kompanijos lėktuve. Kelionę ir bilietus į Australiją jums dovanoja KOMPANIJA BMV.“
– Tai senelis, tai senelis– vaikiškai džiūgaudamas šnibždėjo Žvaigždys. – Jis man sakė, kad gyvena Miunchene, dirba BMW kompanijoje.
Tėvas trumpam užsimerkė, pabandė suvaldyti užplūdusias mintis. Netoliese vyko naujo namo statybos, stiprus triukšmas sugrąžino vyrą į realybę. – „Nejaugi tikrai mūsų sūnus ateivis? Ir jis čia ne vienas?“ – keisčiausios mintys sukosi vyro galvoje...
– Visi mes ateiviai, tėveli, tik ne visi tai žinome, – atsiliepė Žvaigždys į neramias tėvo mintis...

Susitiksime lėktuve (novelė, fantastika)
autorius Diana Stungurienė

12 liepos 2019

Mes vėl kartu!


Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų...
Miglė dažnai jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje, kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo... ne čia jos vieta. Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas, griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! ...Ir štai, kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija, Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai, Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia neužsibus...
Vizos laukimas užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai, kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo, atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą, jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“ įspūdžiais.
Į Paryžių autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti, pasimesti... Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, – išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? – Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą žmogų?
– Siuzan, tai tu, tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino, girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą... Miglė užsimerkė ir visa esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą... kaip seniai ji laukė šios akimirkos...
Kiek laiko jie taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra, neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas... Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia netoliese mano dirbtuvės...
Miglė nesibaimino, kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus...
Edgaras kalbėjo ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!


Mes vėl kartu! (novelė, fantastika, persikūnijimas, reinkarnacija)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

07 birželio 2019

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų

Ir vėl prieš mane tuščias popieriaus lapas. Valanda-kita ir jis jau bus prirašytas, primargintas. Raktažodžiai virsta sakiniais, sakiniai tekstu. Jau dešimta savaitė keliuosi ir guluosi galvodama apie „namų darbus“. Dar viena pamoka, dar vienas dialogas su savimi. Koks vargas išjudinti pradėjusias rambėti smegenis; panašiai kaip sustingusį krakmolą! Chlorofilas? Augalai, žalia spalva – sukasi padrikos mintys galvoje. Angelas? Vėl mąstau padrikai, vaizdiniais – Angelų muziejus Šiauliuose ir jauniausias Lietuvoje muziejaus direktorius tautodailininkas Rytis. Kodėl jis nusprendė įkurti Angelų muziejų? Juk angelas – būtybė neapčiuopiama, o žmogus jį pavertė daiktu. Kartais kūryba virsta kančia: žirgas – nei jodinėjau, nei šalia stovėjau, bijau šio sutvėrimo, tik tiek ir galiu pasakyti.
„Aš esu“. O gal manęs ir nėra? Kartais jaučiu, kaip kūnas ir mintys nesutampa. Šnabždesys garsėja, kol iš burnos pasipila žodžiai. Klausausi, nejaugi, tai aš kalbu? Juk aš taip negalvoju, burna pati kalba, o aš tik klausausi. Kieno klausausi?
Kai buvau maža mergaitė, tėvai nuvedė mane į teatrą. Spektaklis buvo apie Raudonkepuraitę. Sėdėjome pirmoje eilėje. Vilkas buvo toks baisus, kad teko persėsti toliau nuo scenos. Dabar jau suprantu ir žinau, kad ne viskas tikra, kas gąsdina – tai pirmoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Visagalis mano gyvenime atsirado kartu su išlaisvėjusia Lietuva, būtent tada iš ateistų visi masiškai tapo krikščioniais. Mokiausi aštuntoje klasėje, visi stojome į komjaunimą. Tik vienas berniukas atsistojo ir pasakė „esu tikintis, vaikštau į bažnyčią ir į komjaunimą nestosiu“. Klasėje įsivyravo mirtina tyla, pajutome pagarbą klasiokui; auklėtoja „pasistengė“, kad jis nebesimokytų devintoje klasėje. Už atvirumą baudžiama – tai antroji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Smėlis, jūra – nuostabūs vaikystės prisiminimai. Vasaros stovykloje pajūryje užlipau ant stiklo, persipjoviau padą. Pionierių vadovė paėmė mane ant rankų ir nešė į med.punktą. Kelias buvo neartimas, keli kilometrai. Mačiau, kaip jai sunku, kaip ji skuba, mačiau baimę jos akyse. Paprašiau, kad sustotų: nueisiu pati, žaizda nėra tokia gili. Iki šiol matau jos pasikeitusį žvilgsnį ir iki šiolei jaučiu gėdą, kad leidausi nešama. Neužkrauti kitam savo naštos – tokia buvo trečioji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Žiūronas su spalvotomis stiklo šukėmis – mylimiausias vaikystės žaislas. Ištisas valandas galėdavau stebėti, kaip spalvoti stiklo gabaliukai juda, kaip keičiasi ornamentas. Vienu atveju sukimas beveik nekeisdavo ornamento, o kartais vos pajudinus žiūroną ornamentas pakisdavo neatpažįstamai. Taip ir gyvenime – daug žingsnelių žengi, o rezultato jokio nesimato, ir staiga vienas gal net ne žingsnelis, o tik krustelėjimas ir „pasaulis pasikeičia“. Tik ar jis pasikeistų be tų ankstesnių žingsnelių? Kiekvienas žingsnis svarbus, ne tik paskutinis – tokia ketvirtoji gyvenimo tiesa.
Spazmas užspaudė smilkinius, spazmas susuko kaklą, suspazmavo kojos raumenis, sutraukė pėdą. Laikas atsipalaiduoti. Masažas atpalaiduoja pavargusį kūną, taip esame mokinami galvoti. O jei masažuotojas negeras žmogus, jei jo rankos ne gydo, o žudo? Iš kur man žinoti? Aklai pasitikėti ar rinkti rekomendacijas? Mano atrasta penktoji gyvenimo tiesa sako: tavo kūnas, pati juo ir rūpinkis, juk nieko artimesnio už jį neturi. Pinigų medis auga kvailių šalyje, o ten švelniais balseliais, meilikavimais, pataikavimais pasitiks lapė Alisa ir katinas Bazilijus. – Netikėk saldžiais žodžiais, po jais slepiasi apgaulė – tokia šeštoji atrasta gyvenimo tiesa. Kinta mentalitetas, kinta ir žodžio prasmė. Kad ir idiotai – laisvai šį žodį naudojame savo kasdienėje kalboje ir visai ne pagal prasmę. Vaivorykštė – kokia mintis pirmiausia sukirba galvoje? Keičiasi vertybės, žodžiai netenka pirmapradės prasmės, niekas nenori žinoti, kaip yra iš tikrųjų – tokia septintoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Vaikštau po kiemą su vyšnios šakelėmis, ieškau vandens telkinio. Gamtos sukurta virgulė pajudėjo, čia kasime šulinį. Taip, vandens čia yra visada, nors aplink visi dejuoja, kad šuliniai išdžiūvę. Akmenys – amuletai. Kaip atrasti savąjį? Rubinas, turmalinas, krištolas, agatas? Pajusti akmens šilumą, o gal šaltį? Aštunta atrasta gyvenimo tiesa ta, kad žmogus yra nesibaigianti paslaptis, jo ryšys su gamta stebuklingai gyvas. Tobulybė nepasiekiama, visada yra kur tobulėti, juk pasaulis nuolat kinta, todėl tobulėjimas neturi pabaigos – tokia devintoji atrasta mano gyvenimo tiesa. Gyvenimas – tai teatras, dažnai kartojama frazė. Orchestras taip susiaurėjo, kad dažnai sunku atskirti – aktorius nuo žiūrovų. Visa išvien – kiekvienas esame ir aktorius, ir žiūrovas. Kiekvienas kuriame savo kaukes – kas turi jų tik vieną-kitą, o kas ir keliolika. Sakoma, kad Anapilin išeisime be kaukių, paliksime čia, kaip kad turtą paliekame. O jei viską paliksime čia, ką išsinešime į Dausas? Kas yra autentiška, o kas tik iliuzija, maja? Ar tai dešimtoji atrasta mano gyvenimo tiesa? O gal aš jos dar neatradau?

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų (esė, maja, tiesa)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia


Ar aš žmogus?

Žmoguje neliko žmoniškumo... kasdienę kovą laimi dvikojis gyvulys, instinktai – duonos ir žaidimų.   Duokit, duokit, duokit - moku r...