Rodomi pranešimai su žymėmis persikūnijimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis persikūnijimas. Rodyti visus pranešimus

2019 m. liepos 12 d., penktadienis

Mes vėl kartu!


Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų...
Miglė dažnai jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje, kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo... ne čia jos vieta. Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas, griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! ...Ir štai, kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija, Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai, Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia neužsibus...
Vizos laukimas užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai, kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo, atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą, jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“ įspūdžiais.
Į Paryžių autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti, pasimesti... Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, – išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? – Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą žmogų?
– Siuzan, tai tu, tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino, girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą... Miglė užsimerkė ir visa esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą... kaip seniai ji laukė šios akimirkos...
Kiek laiko jie taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra, neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas... Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia netoliese mano dirbtuvės...
Miglė nesibaimino, kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus...
Edgaras kalbėjo ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!


Mes vėl kartu! (novelė, fantastika, persikūnijimas, reinkarnacija)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. balandžio 19 d., penktadienis

Giminystės saitai


Sofija atsikėlė anksti, nes šiandien ypatinga diena – ji pagaliau susitiks su anūke. Lėktuvas Karmėlavos aerouoste jau greit nusileis. – „Mano Virgutė, ji užaugo, tikriausiai tapo tikra gražuole“, – įsimylėjusiomis akimis Sofija žiūri į vaikišką anūkėlės veidelį nuotraukoje, darytoje prieš gerą dešimtmetį. Gaila, kad likimas išskyrė – atsivėrė sienos, šeimos išsisklaidė po pasaulį, nebėra šalia artimųjų... Bėga metai, ir Sofija kasmet jaučiasi vis svetimesnė šiame pasaulyje – „senstu, nebe daug beliko,“ – dažnai kartoja ji pati sau. Tik Kaunas, jos gyvenimo miestas, visada jaunas ir nuolat jaunėjantis. Ne, ne šiandien ji neprisimins, kad skauda kojos, kad sukumpę rankų pirštai, kad žvilgsnis prigesęs ir akys apsiblaususios. Ji turi būti žvali. Būsimas susitikimas su anūke, kurios nematė ištisą dešimtmetį, ją tiesiog svaigina, grįžta jėgos ir stiprybė.
Žvilgteri pro langą, čia pat augantis kaštono medis pamoja šaka, pasipuošusia būsimų žiedų žvakėmis – pavasaris. Ant stalo garuoja kava, šaldytuve braškės anūkei. Ant fotelio ramiai sėdi rudas pliušinis meškiukas Tedis. Tai pirmoji anūkės dovana senelei Sofijai iš už Atlanto. – „Tai Amerikos simbolis, tai pats prezidentas Teodoras Ruzveltas!“ – prisimena skambius žodžius iš vaikiškos burnelės.
Sofija sušukuoja žilus plaukus, vis dar vešlius, bet praradusius jaunystės švelnumą; rengiasi mėgiamu kreminės spalvos kostiumėliu, su kuriuo visada jaučiasi puošni ir laiminga. Kostiumėlis toks pat senas, kaip ir ji, bet „klasika niekada neišeina iš mados,“ – prisimena Sofija kažkur girdėtus žodžius. Skambutis į duris – „pagaliau sulaukiau“ – džiaugsminga Sofija skuba link durų. Atidariusi jas akimirkai suglumsta, pamačiusi skustagalvę mergiotę, suplyšusiais nusmukusiais džinsais, trumpa palaidinuke, nedengiančia bambos ir su daugybe auskarų, privarstytų į ausis, nosį, bambą.
– „Sveika Sofi, štai ir aš!“– anūkė žengė kambarin, pro suglumusią senelę.
Ši ištiesė rankas, norėdama apkabinti anūkę, ir stiprus, tarsi žaibas, elektros smūgis atėmė sąmonę. Pramerkusi akis prieš save pamatė Sofijos, tai yra savo pačios pasilenkusį veidą. Keistas reginys sukėlė sumaištį galvoje, ji greit šoko iš lovos ir nupuolė prie veidrodžio ir dar kartą prarado sąmonę. Kai prasimerkė, vėl pamatė save – Sofija jai šypsojosi kiek kreivoka šypsena:
– Nežinau, kas įvyko, – išgirdo savo balsą Sofija, – bet tau prie manęs prisilietus įvyko kokia tai chemija, metamorfozė ir mes susimainėme kūnais, taip aš galvoju, – postringavo gergždžiančiu balsu Virgutė.
– Čia netoliese Švenčiausiosios Mergelės Marijos koplyčia, – pralemeno Sofija jaunatvišku ir suglumusiu anūkės balseliu. – Reikia skubėti, pasimelsti. Gal kunigas ką patars?
Močiutė ir anūkė pažvelgė viena į kitą ir suprato, kad dabar jas išgelbėti gali tik abipusė tolerancija. Sofija neįtikėtinai lengvai atsistojo – „o, koks nuostabus jausmas, kai niekur neskauda, nemaudžia,“– ir akimirkai pajuto vidinį džiaugsmą tokia netikėta permaina. Anūkė Virginija stojosi staigiai, bet suklupo.
– Taip, taip anūkėle – kelio sąnarys pakeistas ir klubo sąnarį reikia keisti, nedaryk staigių judesių, – anūkės akys išsipūtė iš netikėtumo, o gal ir nuo skausmo:
– Taip, Dievas privalo padėti, – pritarė senelei sunkiai judanti anūkėlė Virginija.
Sofija vis skubino anūkėlę, kuri papuolusi į senelės kūną vis klupo ir dejavo, stengėsi skubėti, bet kiekvienas žingsnis buvo toks sunkus, kad pirmyn judėjo vėžlio greitumu.
Pusvalandį praklūpėjusios susikaupimo maldoje, vis retkarčiais žvilgterėdamos viena į kitą – gal jau vėl kiekviena savo kūne – nusprendė ieškoti kitų būdų situacijai atitaisyti.
– Dabar mano didžiausia svajonė lova, – liūdnai atsiduso anūkė. – Taip maudžia sąnarius, norisi išsitiesti visu kūnu ir tysoti, tysoti lovoje...
Sofija meiliai paėmė suvargusią anūkę už parankės ir padėjo atsistoti.
– Eime, čia netoliese gyvena ragana, ji visiems padeda. Gal ir mums kokio antpilo pasiūlys? – prisiminė Sofija, kaip kažkada jau lankėsi pas tą seną moterį ir mintimis nuklydo į savo jaunystę. Staiga akies krašteliu vitrinos atspindy pamatė save anūkės kūne, realybės šokas ją sugrąžino į tikrovę. Nors jai ir patiko jaunas ir stangrus anūkės kūnas, ji nenorėjo atimti jaunystės iš savo anūkės:
– Paskubėkime, greičiau viską reikia atstatyti, – paspartino žingsnį Sofija.
– Neskubėk, senele, – gergždžiančiu balsu sudejavo anūkė Virginija – man visur skauda, kojos neklauso.
Sofija pristabdė žingsnį – o, kaip seniai ji nesijautė tokia lengva, tarsi pakylėta nuo žemės. Jai norėjosi lėkti, skrajoti kaip jaunystėje... Sofija buvo tokia jaunutė, kaip jos anūkėlė, kurios kūne ji dabar įstrigusi. Jos šviesūs banguojantys plaukai, liaunas liemuo, žydros akys. Taip, apranga tada buvo kitokia – jos gėlėta, pūstu pasijoniu, plevenanti nuo lengviausio vėjo gūsio suknelė... „Gražuolė“ – skaitydavo aplinkinių akyse susižavėjimą. Ji jautėsi išskirtinė, vienintelė, ji veikė jaunuolius kaip afrodiziakai. Ji laukė savojo princo. Kol vieną dieną išvydo išsvajotąjį didžiulėje kino afišoje: stiprus ir lankstus kūnas, pietų saulėje įdegęs veidas, juodos spindinčios akys, kerinti šypsena. Filmo siužetas nebuvo įmantrus, greičiau tai buvo Masserati mašinos reklama: perspektyvus sportininkas, laimintis visas varžybas su neturinčiu konkurentų automobiliu. Jis žavus, jis mylimas, jis sėkmingas... Ją pavergė herojus iš kino ekrano, taip stipriai jis išsiskyrė iš tuometinės pilkos pokarinės sovietinės aplinkos. Jos širdį užvaldė meilė, o kūną užplūdo aistra. Ji prarado ramybę, sulyso, paakiai pajuodo. Protas sakė – tai tik svajonė, o kūnas jautė jo prisilietimus, jo įsivaizduojamas bučinys svaigino, Sofija prarado realybės jausmą. Niekam Sofija neatskleidė savo kančių, o ir nebuvo kam – mama mirė vos jai gimus, augo ji su tėvu ir jo žmona, kuri jos neskriaudė, bet tai moteriai ji buvo tik podukra.
Sofija vis stipriau blaškėsi tarp realybės ir svajų, darbe pasidarė neatidi, buhalteriniuose popieriuose vis didėjo klaidų. Direktorius, kuris globojo Sofiją kaip tikras tėvas, sunerimo. Jis ir nuvedė Sofiją pas tą keistą moterį – gal raganą, gal žiniuonę, gal žolininkę.
Pro šalį bėgantis benamis šuo drėgna nosimi palietė Sofijos ranką ir sugrąžino į tikrovę. Šiandienos gatvių afišose jau kitokie veidai, nors, iš esmės, gal ir mažai kas pasikeitė? Šių dienų dievas – krepšinis, o jo herojus – toks pat, kaip ir anuomet: stipriu ir lanksčius kūnu, kerinčia šypsena jaunas vyras tokio paties, tik naujesnės laidos prabangaus Masserati fone. Ne veltui sakoma, bėga amžiai, o žmogus su savo norais ir troškimais nesikeičia, žmogus toks nejudrus! Kaip akmuo!
Nedidelė aikštelė parko pakrašty, o už jų aukšta tvora aptvertas senas sodas. Vartai buvo praviri – tarsi jų kas lauktų? Kieme stovėjo senas vežimas – čia niekas nepasikeitė, nors prabėgo daugiau nei pusamžis – Sofijos širdis sudrebėjo. Aštrus augalų ir nuovirų aromatas buvo prisotinęs visą kiemą. Pasigirdo triukšmas, pro plyšį duryse šmurkštelėjo pelė, jai iš paskos jaunas katinėlis, visai dar neįgudęs medžiotojas.
Senelė ir anūkė – tos dvi staiga taip stipriai suartėjusios būtybės pasibeldė į tamsias duris.
– Seniai jūsų laukiu, – prieblandoje ne iškart pavyko pamatyti, kas kalba. – Atsimeni, Sofija, sakiau, kad mes dar susitiksime... Štai ir išaušo ta diena. Puikybė buvo tave apsėdusi, suviliojusi blizganti prabanga – ne meilė tai buvo ir ne aistra. Tai praeitis atsivijo tave naujame gyvenime... Kaip ilgai tu negalėjai nurimti, kaip kankinaisi, nieko nenorėjai girdėti – vidinis maištas dvejino tavo asmenybę, tu niekaip nenorėjai priimti realybės... Ir dabar, pamačiusi anūkę tu pirmiausia pajutai savo pranašumą, puikybė ir vėl užvaldė tave! Praeities atgarsiai ir sukėlė tą „cheminę reakciją“.
Sofija klausėsi, o jos širdis virpėjo, kūnas prisiminė praeitį ir išgyventas kančias. Ragana nepasikeitė – nenuspėjamas amžius, žilstelėję plaukai, veriantis žvilgsnis ir nenusakomai dailios rankos... Ir tas pats karališkasis Mopsas su raukšlių diadema ant kaktos tyliai snaudė šalia. „Šuo gal ir ne tas? Juk šunys tiek negyvena,“ – Sofijos galvoje šmėstelėjo keista mintis.
– Nuvarginai anūkę, nuvarei ją nuo kojų, te pailsi, va ten lova. Nuoviras jau tuoj bus baigtas. –Į stiklainį įpylusi tamsaus skysčio ragana atidavė jį Sofijai. – Diena buvo sunki, abi pavargote – anūkė nuo tavo seno kūno, o tu, Sofija, nuo jaunystės prisiminimų. Gyvenimas toks trumpas, o kartu toks ilgas, – sunkiai atsiduso žiniuonė. – Kūnas tik vidinio pasaulio atspindys. Tada tu suvaldei savo aistras ir troškimus, ir tavo kūnas tau vis dar tarnauja. Ir dabar nepasigviešimai į anūkės jaunystę, nenori atimti iš jos gyvenimo... turbūt todėl ir galiu tau padėti.
Anūkė ilsino pavargusį senelės kūną. Tą akimirką ji taip aiškiai suprato, kad ji yra tik senelės gyvenimo tęsinys, kol kas ji dar neturi praeities... Namo ėjo palengva, neskubėdamos, susikibusios už parankių. Patikėjo žolininkės žodžiais, kad viskas susitvarkys. Saugojo viena kitą, o kartu saugojo ir viena kitos kūnus – senelės kūnas jau pasilpęs ir trapus, o anūkėlei dar visas gyvenimas prieš akis.
*
Rytas išaušo tykus, vakar dienos grėsmingi debesys išsisklaidė, žemė kvepėjo pavasario vėsa. Kai Sofija prabudo, pamatė Virginiją, ji vilkėjo lengvą vasarinę suknelę, iš nosies ir bambos išverti auskarai gulėjo ant stalo.
– Ačiū, Sofi, už sugrąžintą gyvenimą. Plaukai ataugs, aš grįšiu į institutą, maištingoji Virdžinija išblėso, beliko atsikratyti jos „palikimu“ .... – Anūkė Virginija apkabino savo mylimą senelę, švelniai paglostė jos nugarą. – Pailsėk, senele, mūsų laukia nuostabios atostogos! Dabar aš jau žinau, kad mes – tai vienas kūnas ir viena siela! Aš – tai tu jaunystėje! Tavo išmintis man padės išvengti klaidų – juk protingi mokosi iš svetimų klaidų, tiesa, Sofi?
Jos žiūrėjo viena į kitą suprantančiomis, mylinčiomis akimis – dar niekada jos nebuvo tokios artimos.

Giminystė saitai (novelė, fantastika, metamorfozė, persikūnijimas)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Kas yra marketingas?

Po sėkmingo sandorio Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla n...