Rodomi pranešimai su žymėmis fantastika. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis fantastika. Rodyti visus pranešimus

2019 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Susitiksime lėktuve

Berniukas gimė kitoks, tai pripažino visi. Vos gimęs jis nusišypsojo, pasirąžė ir užsnūdo daktarui ant rankų. Dešinysis berniuko petys buvo paženklintas kiek šviesesniu už odą ženklu, primenančiu žvaigždę.
– Žvaigždžių berniukas, – pratarė daktaras, – guldydamas naujagimį mamai ant krūtinės. Žvaigždys – taip buvo pavadintas naujagimis.
Bėgo metai, Žvaigždys natūraliai įsiliejo į draugų ratą, be panikos priėmė supantį pasaulį. Skyrėsi jis nuo kitų vaikų tik tuo, kad norėjo nuolat skraidyti lėktuvu: „ten, danguje jaučiuosi arčiau savo namų“, – sakydavo berniukas. Žvaigždys dar buvo per mažas keliauti vienas, todėl jį visur lydėjo tėvai. Jie mėgo keliauti, todėl nors kartą per metus susiorganizuodavo šeimyninę kelionę lėktuvu. Žvaigždys visada turėjo vieną keistą prašymą, kad šalia jo lėktuve sėdėtų ne tėvai, o atsitiktinis pakeleivis. Tėvai nesipriešino sūnaus norui, įsitaisydavo netoliese ir stebėdavo savo sūnų, kuris visą kelionę bendraudavo su nauju nepažįstamuoju. Išlipęs iš lėktuvo Žvaigždys pakartodavo vieną vienintelę frazę –„ne jis,“ – ir daugiau nieko nepasakodavo.
Šįkart šeimyna išsiruošė į saulėtąją, melodingąją Italiją. Kaip ir visada, tėvai, ir pats berniukas laukė prisėsiančio šios kelionės pakeleivio; jis greit pasirodė – niekuo iš minios neišsiskiriantis senstelėjęs vyriškis.
– Sveikas, jaunasis pakeleivi, – maloniai pasisveikino vyras.
– Sveiki, Tamsta seneli, – draugiškai atsakė Žvaigždys.
– Susipažinkime, pabendrausime, kad kelionė neprailgtų. Esu senis Žvaigždėnas, – ištiesė ranką senolis.
– O, koks panašumas, mes beveik vienvardžiai, aš Žvaigždys! – berniuko akys suspindėjo.
– Mėgstu skraidyti, danguje jaučiuosi arčiau namų, – svajingai pasakė senolis.
– Ir aš mėgstu skraidyti, – džiaugsmingai pritarė Žvaigždys. – Kasmet gimtadieniui man tėveliai padovanoja kelionę lėktuvu. Va, gimtadienio tortas dėžutėje – pasivaišinkime.
– Mielai, jaunasis drauge, mėgstu saldumynus, o ypač degančią žvakutę ant torto. Gaila, kad lėktuve jos uždegti negalima.
– Taip, gaila, liepsnelės šviesoje regiu savo tolimuosius namus... Ten liko mano ištikimasis vienaragis, kuris taip norėjo vykti kartu... ir geriausias draugas nykštukas...
– Neapsakomas gimtinės ilgesys, – pritarė senolis.
– Žinote, seneli, praeitą rudenį lankėmės Ventės rage, pakilome į švyturį, tos atsivėrusios marių platybės priminė gimtinę. Mano tolimųjų namų bokštas panašus į švyturį. Ir tas vanagas, prasklendęs virš galvų pažino mane.
– Taip, gyvūnai mus atpažįsta, – pritarė berniukui senis Žvaigždūnas. – Su manim keliauja mano baltoji pelė, ji taip prie manęs prisirišusi, kad negaliu palikti jos namuose liūdėti. Štai ji, mano ištikimoji palydovė, – senolis iš švarko kišenės ištraukė mažą baltą pelytę, kuri žvitriai apsižvalgė, pajudino ūselius ir šmurkštelėjo atgal į kišenę. – Nedrąsi, nes aplinka svetima, nesijaučia saugi, – paaiškino senolis.
Berniuko tėvai, sėdintys netoliese, įdėmiai klausėsi pokalbio. Jis buvo kitoks, nei jie buvo įpratę girdėti. Paprastai pokalbio metu lėktuve sūnus tapdavo neatpažįstamas, keisdavosi jo artikuliacija, tarsi prisiderindama prie kaimyno kalbos. Vykdavo tarsi asmenybės transformacija, pakisdavo net berniuko veido bruožai.
– Gyvenu Žemėje jau aštuoniasdešimt metų, – nutraukė tėvų pamąstymus senolis, – pripratau prie vietinės aplinkos, bet namų pamiršti negaliu – traukos dėsnis toks stiprus, nenugalimas. Beveik kasnakt sapnuoju tą mielą širdžiai ir tokį tolimą pasaulį... – senolis atsiduso ir užsimerkė, panirdamas į savo mintis.
Žvaigždys taip pat sunkiai atsiduso, kaip ir senolis atsirėmė į kėdės atlošą ir užsimerkė. Tėvams akimirkai pasirodė, kad jie paniro į tą pačią svają, kad jie mato vienodus vaizdinius, kad jų prisiminimai tapatūs.
– Reinkarnacija, tas nuostabus atsinaujinimo būdas vyksta ne tik Žemės planetoje, atgimimas apima visą Visatą. Niekada nežinai, kurioje planetoje gimsi, – užmerktomis akimis kalbėjo senolis, – štai tokia tikroji biologija.
– Taip, gyvybės raktas dar nesuvokiamas žemiečiams, – tokiu pat rimtu tonu pritarė Žvaigždys. Ar atsimeni, seneli, kad ir Izolda norėjo atgimti Žemėje? Ta sena ragana nenorėjo mūsų išleisti vienų.
Senolis šyptelėjo, paėmė berniuką už rankos:
– Kaip smagu, kad mes susitikome, tiek ilgai tavęs ieškojau.
– Aš tavęs laukiau seneli, norėjau kasdien skristi, juk toks buvo susitarimas – „susitiksime lėktuve“, aukštai virš Žemės, čia lengviau pažinti saviškius.
– Taip, mano berniuk, žemiška tribūna menka pagalbininkė sutikti artimą sielą.
– Čia, Žemėje mūsų kieme auga medis, kuris man primena tolimuosius namus. Aš suprantu šlamančių lapų kalbą – jie pasakoja, kas vyksta ten, toli.
Berniuko tėvelius nustebino sūnaus filosofija, apie medį jie dar nebuvo girdėję.
– O taip, medžiai atsiliepia į mūsų širdies dainą, jie dainuoja kartu, juk jų sėklos taip pat iš tolimųjų pasaulių, – tik ką susipažinę pakeleiviai kalbėjosi kaip pačiais artimiausiais giminystės saitais susaistyti žmonės.
Skrydis artėjo į pabaigą, lėktuvas nusileido ir Žvaigždys atsisveikino su seniu Žvaigždūnu:
– Iki greito pasimatymo, mano berniuk, – švelnios senolio rankos apglėbė berniuką.
– Iki pasimatymo seneli, aš lauksiu.
Atsisveikinęs su pakeleiviu, Žvaigždys pirmą kartą nepasakė – „ne jis“. Berniukas tarsi pasikeitė, jis visas spindėjo džiaugsmu.
Greitai prabėgo atostogų savaitė, šeima grįžo namo, įsisuko į kasdienybės rutiną. 
Prabėgo metai, tėvai vėl pradėjo planuoti atostogų išvyką, bet Žvaigždys pasakė, kad jiems to daryti nebereikės, nuo šiol tai už juos padarys senelis. Tėvai nusistebėjo tokiu pareiškimu, bet nesipriešino, buvo įpratę prie sūnaus keistenybių.
Vieną dieną mama iš pašto dėžutės parsinešė laišką su jų pamėgtos kelionių agentūros antspaudu, kuriame buvo laiškas:
„.Maloniai laukiame jūsų mūsų oro kompanijos lėktuve. Kelionę ir bilietus į Australiją jums dovanoja KOMPANIJA BMV.“
– Tai senelis, tai senelis– vaikiškai džiūgaudamas šnibždėjo Žvaigždys. – Jis man sakė, kad gyvena Miunchene, dirba BMW kompanijoje.
Tėvas trumpam užsimerkė, pabandė suvaldyti užplūdusias mintis. Netoliese vyko naujo namo statybos, stiprus triukšmas sugrąžino vyrą į realybę. – „Nejaugi tikrai mūsų sūnus ateivis? Ir jis čia ne vienas?“ – keisčiausios mintys sukosi vyro galvoje...
– Visi mes ateiviai, tėveli, tik ne visi tai žinome, – atsiliepė Žvaigždys į neramias tėvo mintis...

Susitiksime lėktuve (novelė, fantastika)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. liepos 12 d., penktadienis

Mes vėl kartu!


Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų...
Miglė dažnai jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje, kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo... ne čia jos vieta. Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas, griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! ...Ir štai, kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija, Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai, Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia neužsibus...
Vizos laukimas užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai, kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo, atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą, jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“ įspūdžiais.
Į Paryžių autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti, pasimesti... Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, – išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? – Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą žmogų?
– Siuzan, tai tu, tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino, girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą... Miglė užsimerkė ir visa esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą... kaip seniai ji laukė šios akimirkos...
Kiek laiko jie taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra, neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas... Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia netoliese mano dirbtuvės...
Miglė nesibaimino, kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus...
Edgaras kalbėjo ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!


Mes vėl kartu! (novelė, fantastika, persikūnijimas, reinkarnacija)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. gegužės 31 d., penktadienis

Saulės akiniai



Pirmieji pasaulyje akiniai pasirodė XII a. 
Senovės Kinijoje. 
Dūminius kvarco akinius nešiojo teisėjai, kad apklausų metu nesimatytų jų akių išraiškos. 
Tai šiuolaikinių saulės akinių tolimieji protėviai.

Teisėjas Li Ching Yuenas jau pusdienį klausėsi liudytojų teismo posėdyje, jis jautėsi pavargęs. Akys, net pridengtos kvarciniais stiklais, paraudo, o teismo posėdžio pabaigos dar nesimatė. Teisėjas mažai begirdėjo pasisakančiųjų liudijimus. Iš teismo posėdžio vaizduotė jį nukildino į gamtą: žalias kalnas, kur po kiekvienu medžiu gaivinantis pavėsis, ir tyla; tokia tyla, kurioje siela iškart nurimsta, nuvargęs kūnas užsnūsta. Tas vaizdas taip stipriai sujaudino teisėją, kad jis atsiprašęs kolegų dėl neva „ staiga suprastėjusios savijautos“, tyliai išslinko iš posėdžio ir nukulniavo namo. Teisėją vargino ir tie akiniai, kurie šįryt buvo išdalinti, kad apklausiamieji nematytų teisėjo akių išraiškos; per juos pasaulis atrodė kitoks. Vos išėjęs iš teismo salės akinius Li nusiėmė ir paslėpė kišenėje, atsivėrė žavus gamtovaizdis, kurio gaivią žalumą vyriškis gėrė visomis kūno poromis. Dingo nuo akių paraudimas, nuotaika pagerėjo.
Stumtelėjęs savo namų duris pajuto, kaip jį apakino ryški šviesa. Pridengęs jas ranka, įžengė vidun. Tai, ką pamatė atmerktos Li akys, atėmė žadą. – „Miražas, – pagalvojo vyriškis, – pervargau. Turbūt, tie akiniai krečia pokštus?“ – Užsimerkė ir vėl atsimerkė, vaizdas nesikeitė. Aplinka buvo visiškai nežinoma, nepažįstama, nebent obuolys ant stalo – obelis augo jo kieme ir sultingais vaisiais šeima mėgavosi jau ne vienerius metus. Užuodė pažįstamą aromatą, jį skleidė aromatinė žvakė – „cinamonas“ – patikslino mintyse kvapą Li.
Protas negalėjo paaiškinti, kas įvyko ir kur dabar teisėjas randasi. Jis tik pajuto, kaip karščio bangos energija užliejo kūną – „reikia kažką daryti ir kuo greičiau“ – pagalvojo ir ėmė žvalgytis. Pasižiūrėjo dešinėn, po to kairėn, ant kulno apsisuko aplink savo ašį, akys nukrypo į šviesą sienoje. Prisiartino, atitraukė užuolaidą ir bamt, kakta atsimušė į stiklą – tokio skaidraus stiklo jis dar nebuvo matęs! Atsitraukė, bet įgudęs teisininko žvilgsnis spėjo užfiksuoti keistus vaizdus anapus skaidrios sienos: žmonės, daug žmonių, keistai apsirengę... „Kur aš?“ – Li širdis nevalingai sudrebėjo ir jis pajuto siaubingą alkį. Prisiminė, kad ant stalo padėtas obuolys. Atsikando ir sustingo, vyrui pasirodė, kad jo burna prisipildė nuodais, pradėjo tirpti lūpos, liežuvis ir jis išspjovė kąsnį. Tą akimirką išgirdo keistą garsą, pamatė, kaip prasivėrė siena ir kambaryje pasirodė jaunuolis. Jų žvilgsniai susitiko, nuostaba vienodai suapvalino jų akis, bet praėjus pirmajam šokui jaunuolis prabilo nesuprantama kalba. Li sustingo, agresijos iš pasirodžiusiojo jis nepajuto, todėl nežymiai nusilenkęs prisistatė: „Esu Li Ching Yuenas, teisėjas iš Šansi provincijos teismo. Kaip atsidūriau čia paaiškinti negaliu“. Vėl truputį linktelėjo ir laukė atsakymo. Nepažįstamas jaunuolis šyptelėjo, vėl kažką pasakė ir iš krepšio išsitraukė juodą lentelę. Pavedžiojo pirštu ant jos ir prinešė Li prie burnos. Teisėjas Li buvo supratingas žmogus, todėl linktelėjo ir dar kartą pakartojo: „Esu Li Ching Yuenas, teisėjas iš Šansi provincijos teismo, kaip atsidūriau čia paaiškinti negaliu“. Juoda lentelė prakalbo Li nepažįstama kalba. Jaunuolis išklausė, nusišypsojo, kažką pasakė lentelei ir jau prie Li ausies prikišo šį daiktą, iš kurio suskambo daininga kinų kalba: „Malonu, būkime pažįstami, jūs Lietuvoje, mano vardas Pranas“. Li nesuprato, ką reiškia „Lietuvoje“, bet iš nepažįstamo jaunuolio jusdamas draugiškumą pasidomėjo:
– Kas čia per daiktas?
– „Planšetė,“ – išgirdo dar vieną nežinomą žodelį. Per ilgus teisėjavimo metus Li išmoko daugiau klausytis, nei klausinėti, todėl pagarbiai linktelėjo ir laukė. Jaunuolis pamatė atkąstą obuolį ir išspjautą kąsnį Li rankoje.
– Tai nuodai, – išskaitęs klausimą naujojo pažįstamojo akyse atsakė Li, – atrodo, kad apsinuodijau, reikia daug išgerti vandens, – paaiškino juodajai lentelei.
Pranas nusijuokė:
– Tikrai nuodai, bet užtat vaisiai negenda, net tris metus išsilaiko!
Išgėręs stiklinę vandens, po to antrą, Li nurimo ir klestelėjo į netoliese stovėjusį fotelį.
– Tai kažkokia abstrakcija, – aiškino savo padėtį teisėjas, – reikėtų daugiau informacijos, padėtų oficiozas.
– Hm, gal geriau viską parodysiu! – po miklių Prano pirštų paspaudimų planšetės ekrane ėmė keistis vaizdeliai. Li pradėjo suktis galva: jis pamatė keistus skaičius:
– Ar čia data? 2018-ieji po Kristaus gimimo? – Pranas linktelėjo.
Kiek pasėdėjęs ir atgavęs vidinę pusiausvyrą Li paėmė planšetę į rankas ir ėmė jai kalbėti. Jis papasakojo, kad vos prieš kelias valandas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame pirmą kartą teisėjams buvo išdalinti kvarciniai akiniai nuo saulės, kad ilgo posėdžio metu taip nenuvargtų akys. Kad gyvena jis Kinijoje ir skaičiuojant pagal Kristaus kalendorių būtų 1200-ieji.
Prano veidas nuolat mainėsi, jame atsispindėjo ir nuostaba, ir juokas, ir nebylūs klausimai. Kiek patylėję abu sutarė, kad dabar jiems gali padėti tiktai maistas – tuščias pilvas prastas pagalbininkas smegenims. Pradžiai šokoladas, jis suaktyvina smegenų veiklą, pakelia tonusą. Li liko sužavėtas, tokio poveikio jis dar nežinojo, beveik akimirksniu jis pajuto jėgų antplūdį.
Naujasis bičiulis ateivį iš praeities pakvietė pasivaikščioti. Planšetę pasiėmė drauge, juk ji su garsinių vertimų programėle buvo svarbiausias atributas jų bendravime: tarpininkas, vertėjas ir tiesiog bendražygis, be kurio vargiai šie du skirtingi žmonės būtų susikalbėję.
– Tuoj atvažiuos troleibusas, – paaiškino Pranas.
Transporto priemonė sukėlė sumaištį Li galvoje – „vežimas su ūsais, ir jo netraukia jautis? Kaip jis juda?“ – Neklausinėjo, tik paklusniai sekė iš paskos. Pranas tiesiog spindėte spindėjo džiaugsmu: kiek kartų jis skaitė apie laiko skyles, apie žmones, atklydusius iš praeities ir ateities. Ir štai likimas jam padovanojo tokį susitikimą. Fantastika!
Keistas atvykėlio apdaras Prano nešokiravo, bet tvarkos sergėtojams jis pasirodė įtartinas, jų rankose pasirodė antrankiai. Jaunuolis suskubo paaiškinti, kad tai kinų aktorius, kuris filmuosis reklamoje. Policininkai pakraipė galvas ir antrankiai dingo, o žvilgsniai sušvelnėjo. Jaunuolio motyvacija jiems pasirodė įtikinama.
Pranas teisėją atsivežė į pramogų parką – „duonos ir žaidimų“ – tai suprantama kiekviename amžiuje.
Li nustebino tik tai, kad dauguma žmonių buvo su akiniais nuo saulės:
– Ar jie visi teisėjai? – pasidomėjo. Pranas prapliupo juoktis:
– O ne, drauguži, dabar tai visuotinė mada, o ne išskirtinė teisėjų privilegija, – išgirsta istorija apie Kinijos teisėjų privilegija atrodė ir mistiška, ir juokinga. – „Kaip stipriai per šimtmečius pakito daikto vertė,“ – šmėstelėjo mintis Prano galvoje.
Vaikštinėjantiems po parką vyriškiams kelią pastojo didžiulis pastatas, halė:
– Čia vyksta dažasvydis, – mostelėjo Pranas į uždengtą angarą. – Kaip tik dabar rungtyniauja komandos.
Ginklai žaidėjų rankose Li pasirodė grėsmingi, o po šūvio likusios dėmės sukėlė nerimą: „ar tai tikrai tik žaidimas?“– tyliai sau pamąstė Li.
– Mūsų netikėta pažintis – visiška abstrakcija! – garsiai samprotavo Pranas. – Kas patikės, kad visa tai tiesa? Aha, vadinasi, reikia liudininkų! Vienas kitas skambutis ir draugai greitai sulėks.
Tačiau jo ranka sustingo, taip ir nepaspaudusi nė vieno telefono klavišo. Kažkas nematomas sustabdė: „tai tavo svečias, nereikia pašalinių“.
Atsisukęs Pranas pamatė, kad Li jau ne vienas, šalia stovėjo mergina:
– Ji barakuda, neprasidėk su ja, – ir pasikabinęs Li už parankės nusivedė nuo gundančios gražuolės.
Mergina atvykėliui patiko, bet pakluso naujajam draugui. Ši trumputė pažintis staiga priminė namus ir tą aplinką, kuri dar ryte jį supo. Įvykiai, kurie kaip krioklys užpylė atvykėlio gyvenimą, įmetė jį į visiškai nežinomą pasaulį, neleido atsikvėpti, jie murdė ir džiugino vienu metu ir jau nebeatrodė tokie svetimi; o namai nutolo, prisiminimai apsiblausė. Įvykiai taip greitai keitėsi, kad Li nebuvo kada nugrimzti praeitin.
Staiga prieš akis jis pamatė didžiulę žalią pabaisą ir sustojo kaip įbestas, sustabdydamas ir Praną.
– Aaa, tai „Šrekas“, vaikiško filmuko herojus, vaikų numylėtinis, – paaiškino Pranas, mostelėdamas ranka į didžiulę iškabą ant halės sienos. Balsas iš planšetės jo lietuvišką kalbą išvertė į kinų.
Pranas džiūgavo, jo gyvenimas virto pasaka, – „tai bent fizika, kažin ar patys fizikai patikėtų tuo, ką dabar aš išgyvenu?!“
– Dažnai ilgėliau užsibuvęs svečias man tampa kaip dagys po uodega, – garsiai ištarė jaunuolis, – bet ne tu, nes tu mano gyvenimo stebuklas, tu užtvirtinai mano tikėjimą galimybe keliauti laiku; ir jokia fizika čia nieko pakeisti jau nebegalės!
Diena buvo karšta, pasodinęs svečią ant suoliuko pavėsyje, Pranas nuskubėjo ledų. Trumpo atokvėpio metu kiekvienas paniro į savo mintis. – „Su akiniais nuo saulės matau daug žmonių, bet jie ne teisėjai, jie tik paprasti žmonės. Teisėjas visur ir visada reikalingas, taigi darbą rasiu, išgyvensiu,“ – taip  mąstydamas teisėjas Li prisiminė savo namus, šeimą ir pietums jo laukiančią žmoną. Ta neblėstanti šeimos židinio šiluma ir nuoširdi meilė žmonai suspaudė širdį. Vyriškis giliai atsiduso –„kažin, ar kada beišvysiu savąją mylimąją...“. – tačiau susiėmė ir pat sau įsakė: „reikia bengti blaškytis tarp dviejų gyvenimų, laikas susitaikyti su esama padėtimi, matyt, toks jau mano likimas.“ – Li pakilo nuo suoliuko ir pradėjo negrabiai radžbintis – „taip, mano apranga šiam pasauliui nepritaikyta; teks pasakyti juodajai lentelei, Pranas padės prisiderinti prie pasikeitimų. O, kaip mums pasisekė, koks gi būtų bendravimas be planšetės? Taip, pasaulis pradėjo stipriai žmoniškėti, net svetimšaliams susikalbėti darosi vis paprasčiau, nebereikia mokytis net svetimų kalbų!“
Vakarėjo, Pranas pasiūlė grįžti namo pailsėti, o pažintį su naujuoju pasauliu pratęsti rytoj. Li sutiko, diena išties buvo varginanti.
– Čia vonia, atsigaivink, – mostelėjo namų šeimininkas į duris.
Li atidarė vonios duris, ryškus švytėjimas jį ir vėl smarkiai apakino. Apgraibomis nusiėmė akinius, bet vis dar buvo užsimerkęs.
– Anksti sugrįžai, išgirdo mielą žmonos balselį, – iš netikėtumo Li net sustingo, nedrąsiai atmerkęs vieną akį pamatė savo žmoną, ryškioje šviesoje matėsi tik jos kūno kontūras, jos galvą su tamsių plaukų kuodu supo vaivorykštinė aureolė. – „Miražas baigėsi?“– pats sau nusišypsojo Li.
„Vis tik tie akiniai – didis išradimas!“

Saulės akiniai (novelė, fantastika, laiko skylė)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

2019 m. balandžio 19 d., penktadienis

Giminystės saitai


Sofija atsikėlė anksti, nes šiandien ypatinga diena – ji pagaliau susitiks su anūke. Lėktuvas Karmėlavos aerouoste jau greit nusileis. – „Mano Virgutė, ji užaugo, tikriausiai tapo tikra gražuole“, – įsimylėjusiomis akimis Sofija žiūri į vaikišką anūkėlės veidelį nuotraukoje, darytoje prieš gerą dešimtmetį. Gaila, kad likimas išskyrė – atsivėrė sienos, šeimos išsisklaidė po pasaulį, nebėra šalia artimųjų... Bėga metai, ir Sofija kasmet jaučiasi vis svetimesnė šiame pasaulyje – „senstu, nebe daug beliko,“ – dažnai kartoja ji pati sau. Tik Kaunas, jos gyvenimo miestas, visada jaunas ir nuolat jaunėjantis. Ne, ne šiandien ji neprisimins, kad skauda kojos, kad sukumpę rankų pirštai, kad žvilgsnis prigesęs ir akys apsiblaususios. Ji turi būti žvali. Būsimas susitikimas su anūke, kurios nematė ištisą dešimtmetį, ją tiesiog svaigina, grįžta jėgos ir stiprybė.
Žvilgteri pro langą, čia pat augantis kaštono medis pamoja šaka, pasipuošusia būsimų žiedų žvakėmis – pavasaris. Ant stalo garuoja kava, šaldytuve braškės anūkei. Ant fotelio ramiai sėdi rudas pliušinis meškiukas Tedis. Tai pirmoji anūkės dovana senelei Sofijai iš už Atlanto. – „Tai Amerikos simbolis, tai pats prezidentas Teodoras Ruzveltas!“ – prisimena skambius žodžius iš vaikiškos burnelės.
Sofija sušukuoja žilus plaukus, vis dar vešlius, bet praradusius jaunystės švelnumą; rengiasi mėgiamu kreminės spalvos kostiumėliu, su kuriuo visada jaučiasi puošni ir laiminga. Kostiumėlis toks pat senas, kaip ir ji, bet „klasika niekada neišeina iš mados,“ – prisimena Sofija kažkur girdėtus žodžius. Skambutis į duris – „pagaliau sulaukiau“ – džiaugsminga Sofija skuba link durų. Atidariusi jas akimirkai suglumsta, pamačiusi skustagalvę mergiotę, suplyšusiais nusmukusiais džinsais, trumpa palaidinuke, nedengiančia bambos ir su daugybe auskarų, privarstytų į ausis, nosį, bambą.
– „Sveika Sofi, štai ir aš!“– anūkė žengė kambarin, pro suglumusią senelę.
Ši ištiesė rankas, norėdama apkabinti anūkę, ir stiprus, tarsi žaibas, elektros smūgis atėmė sąmonę. Pramerkusi akis prieš save pamatė Sofijos, tai yra savo pačios pasilenkusį veidą. Keistas reginys sukėlė sumaištį galvoje, ji greit šoko iš lovos ir nupuolė prie veidrodžio ir dar kartą prarado sąmonę. Kai prasimerkė, vėl pamatė save – Sofija jai šypsojosi kiek kreivoka šypsena:
– Nežinau, kas įvyko, – išgirdo savo balsą Sofija, – bet tau prie manęs prisilietus įvyko kokia tai chemija, metamorfozė ir mes susimainėme kūnais, taip aš galvoju, – postringavo gergždžiančiu balsu Virgutė.
– Čia netoliese Švenčiausiosios Mergelės Marijos koplyčia, – pralemeno Sofija jaunatvišku ir suglumusiu anūkės balseliu. – Reikia skubėti, pasimelsti. Gal kunigas ką patars?
Močiutė ir anūkė pažvelgė viena į kitą ir suprato, kad dabar jas išgelbėti gali tik abipusė tolerancija. Sofija neįtikėtinai lengvai atsistojo – „o, koks nuostabus jausmas, kai niekur neskauda, nemaudžia,“– ir akimirkai pajuto vidinį džiaugsmą tokia netikėta permaina. Anūkė Virginija stojosi staigiai, bet suklupo.
– Taip, taip anūkėle – kelio sąnarys pakeistas ir klubo sąnarį reikia keisti, nedaryk staigių judesių, – anūkės akys išsipūtė iš netikėtumo, o gal ir nuo skausmo:
– Taip, Dievas privalo padėti, – pritarė senelei sunkiai judanti anūkėlė Virginija.
Sofija vis skubino anūkėlę, kuri papuolusi į senelės kūną vis klupo ir dejavo, stengėsi skubėti, bet kiekvienas žingsnis buvo toks sunkus, kad pirmyn judėjo vėžlio greitumu.
Pusvalandį praklūpėjusios susikaupimo maldoje, vis retkarčiais žvilgterėdamos viena į kitą – gal jau vėl kiekviena savo kūne – nusprendė ieškoti kitų būdų situacijai atitaisyti.
– Dabar mano didžiausia svajonė lova, – liūdnai atsiduso anūkė. – Taip maudžia sąnarius, norisi išsitiesti visu kūnu ir tysoti, tysoti lovoje...
Sofija meiliai paėmė suvargusią anūkę už parankės ir padėjo atsistoti.
– Eime, čia netoliese gyvena ragana, ji visiems padeda. Gal ir mums kokio antpilo pasiūlys? – prisiminė Sofija, kaip kažkada jau lankėsi pas tą seną moterį ir mintimis nuklydo į savo jaunystę. Staiga akies krašteliu vitrinos atspindy pamatė save anūkės kūne, realybės šokas ją sugrąžino į tikrovę. Nors jai ir patiko jaunas ir stangrus anūkės kūnas, ji nenorėjo atimti jaunystės iš savo anūkės:
– Paskubėkime, greičiau viską reikia atstatyti, – paspartino žingsnį Sofija.
– Neskubėk, senele, – gergždžiančiu balsu sudejavo anūkė Virginija – man visur skauda, kojos neklauso.
Sofija pristabdė žingsnį – o, kaip seniai ji nesijautė tokia lengva, tarsi pakylėta nuo žemės. Jai norėjosi lėkti, skrajoti kaip jaunystėje... Sofija buvo tokia jaunutė, kaip jos anūkėlė, kurios kūne ji dabar įstrigusi. Jos šviesūs banguojantys plaukai, liaunas liemuo, žydros akys. Taip, apranga tada buvo kitokia – jos gėlėta, pūstu pasijoniu, plevenanti nuo lengviausio vėjo gūsio suknelė... „Gražuolė“ – skaitydavo aplinkinių akyse susižavėjimą. Ji jautėsi išskirtinė, vienintelė, ji veikė jaunuolius kaip afrodiziakai. Ji laukė savojo princo. Kol vieną dieną išvydo išsvajotąjį didžiulėje kino afišoje: stiprus ir lankstus kūnas, pietų saulėje įdegęs veidas, juodos spindinčios akys, kerinti šypsena. Filmo siužetas nebuvo įmantrus, greičiau tai buvo Masserati mašinos reklama: perspektyvus sportininkas, laimintis visas varžybas su neturinčiu konkurentų automobiliu. Jis žavus, jis mylimas, jis sėkmingas... Ją pavergė herojus iš kino ekrano, taip stipriai jis išsiskyrė iš tuometinės pilkos pokarinės sovietinės aplinkos. Jos širdį užvaldė meilė, o kūną užplūdo aistra. Ji prarado ramybę, sulyso, paakiai pajuodo. Protas sakė – tai tik svajonė, o kūnas jautė jo prisilietimus, jo įsivaizduojamas bučinys svaigino, Sofija prarado realybės jausmą. Niekam Sofija neatskleidė savo kančių, o ir nebuvo kam – mama mirė vos jai gimus, augo ji su tėvu ir jo žmona, kuri jos neskriaudė, bet tai moteriai ji buvo tik podukra.
Sofija vis stipriau blaškėsi tarp realybės ir svajų, darbe pasidarė neatidi, buhalteriniuose popieriuose vis didėjo klaidų. Direktorius, kuris globojo Sofiją kaip tikras tėvas, sunerimo. Jis ir nuvedė Sofiją pas tą keistą moterį – gal raganą, gal žiniuonę, gal žolininkę.
Pro šalį bėgantis benamis šuo drėgna nosimi palietė Sofijos ranką ir sugrąžino į tikrovę. Šiandienos gatvių afišose jau kitokie veidai, nors, iš esmės, gal ir mažai kas pasikeitė? Šių dienų dievas – krepšinis, o jo herojus – toks pat, kaip ir anuomet: stipriu ir lanksčius kūnu, kerinčia šypsena jaunas vyras tokio paties, tik naujesnės laidos prabangaus Masserati fone. Ne veltui sakoma, bėga amžiai, o žmogus su savo norais ir troškimais nesikeičia, žmogus toks nejudrus! Kaip akmuo!
Nedidelė aikštelė parko pakrašty, o už jų aukšta tvora aptvertas senas sodas. Vartai buvo praviri – tarsi jų kas lauktų? Kieme stovėjo senas vežimas – čia niekas nepasikeitė, nors prabėgo daugiau nei pusamžis – Sofijos širdis sudrebėjo. Aštrus augalų ir nuovirų aromatas buvo prisotinęs visą kiemą. Pasigirdo triukšmas, pro plyšį duryse šmurkštelėjo pelė, jai iš paskos jaunas katinėlis, visai dar neįgudęs medžiotojas.
Senelė ir anūkė – tos dvi staiga taip stipriai suartėjusios būtybės pasibeldė į tamsias duris.
– Seniai jūsų laukiu, – prieblandoje ne iškart pavyko pamatyti, kas kalba. – Atsimeni, Sofija, sakiau, kad mes dar susitiksime... Štai ir išaušo ta diena. Puikybė buvo tave apsėdusi, suviliojusi blizganti prabanga – ne meilė tai buvo ir ne aistra. Tai praeitis atsivijo tave naujame gyvenime... Kaip ilgai tu negalėjai nurimti, kaip kankinaisi, nieko nenorėjai girdėti – vidinis maištas dvejino tavo asmenybę, tu niekaip nenorėjai priimti realybės... Ir dabar, pamačiusi anūkę tu pirmiausia pajutai savo pranašumą, puikybė ir vėl užvaldė tave! Praeities atgarsiai ir sukėlė tą „cheminę reakciją“.
Sofija klausėsi, o jos širdis virpėjo, kūnas prisiminė praeitį ir išgyventas kančias. Ragana nepasikeitė – nenuspėjamas amžius, žilstelėję plaukai, veriantis žvilgsnis ir nenusakomai dailios rankos... Ir tas pats karališkasis Mopsas su raukšlių diadema ant kaktos tyliai snaudė šalia. „Šuo gal ir ne tas? Juk šunys tiek negyvena,“ – Sofijos galvoje šmėstelėjo keista mintis.
– Nuvarginai anūkę, nuvarei ją nuo kojų, te pailsi, va ten lova. Nuoviras jau tuoj bus baigtas. –Į stiklainį įpylusi tamsaus skysčio ragana atidavė jį Sofijai. – Diena buvo sunki, abi pavargote – anūkė nuo tavo seno kūno, o tu, Sofija, nuo jaunystės prisiminimų. Gyvenimas toks trumpas, o kartu toks ilgas, – sunkiai atsiduso žiniuonė. – Kūnas tik vidinio pasaulio atspindys. Tada tu suvaldei savo aistras ir troškimus, ir tavo kūnas tau vis dar tarnauja. Ir dabar nepasigviešimai į anūkės jaunystę, nenori atimti iš jos gyvenimo... turbūt todėl ir galiu tau padėti.
Anūkė ilsino pavargusį senelės kūną. Tą akimirką ji taip aiškiai suprato, kad ji yra tik senelės gyvenimo tęsinys, kol kas ji dar neturi praeities... Namo ėjo palengva, neskubėdamos, susikibusios už parankių. Patikėjo žolininkės žodžiais, kad viskas susitvarkys. Saugojo viena kitą, o kartu saugojo ir viena kitos kūnus – senelės kūnas jau pasilpęs ir trapus, o anūkėlei dar visas gyvenimas prieš akis.
*
Rytas išaušo tykus, vakar dienos grėsmingi debesys išsisklaidė, žemė kvepėjo pavasario vėsa. Kai Sofija prabudo, pamatė Virginiją, ji vilkėjo lengvą vasarinę suknelę, iš nosies ir bambos išverti auskarai gulėjo ant stalo.
– Ačiū, Sofi, už sugrąžintą gyvenimą. Plaukai ataugs, aš grįšiu į institutą, maištingoji Virdžinija išblėso, beliko atsikratyti jos „palikimu“ .... – Anūkė Virginija apkabino savo mylimą senelę, švelniai paglostė jos nugarą. – Pailsėk, senele, mūsų laukia nuostabios atostogos! Dabar aš jau žinau, kad mes – tai vienas kūnas ir viena siela! Aš – tai tu jaunystėje! Tavo išmintis man padės išvengti klaidų – juk protingi mokosi iš svetimų klaidų, tiesa, Sofi?
Jos žiūrėjo viena į kitą suprantančiomis, mylinčiomis akimis – dar niekada jos nebuvo tokios artimos.

Giminystė saitai (novelė, fantastika, metamorfozė, persikūnijimas)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Ir vėl paskutiniai Europoje?

  Ir vėl Lietuva linksniuojama, ir vėl mes paskutiniai... paskutiniai apsikrikštijome ir iki šioliai kliedime prigimtiniu savo tikėjimu, par...