18 spalio 2020

Tik nereikia apie PRASMĘ

Kartais nesinori net gyventi... nėra prasmės, niekur jos nėra – nei darbe, nei pramogse, nei aprėduose, netgi kelionės, išvykos atrodo beprasmės... Tokios niūrios, pilkos dienos mirtį nupaišo gražesnę už gyvenimą. Ir visai nesvarbu, ar lauke apsiniaukę, ar skaisčiai šviečia saulė, gyvenimas atrodo beprasmis... Ir tai praeis – ritmingai kartoji mintyse – ir tai praeis... Praeina, vėl puiki nuotaika, vėl gyvenimas – šventė. Tada, prisiminus tuos sunkius išgyvenimus, norisi jais pasidalinti, išsiaiškinti ir įtvirtinti – kas gi ta Gyvenimo prasmė?!!

Draugų būrelyje lyg netyčia užkabini temą ir pamatai, kaip staiga visų žvilgsniai pasikeičia: kas nudelbia akis po stalu, kas įdėmiai ima apžiūrinėti sienų apmušalus, o kas staiga prisimena – skubu, iki pasimatymo... Galvoje sumaištis – nejaugi niekam tai nerūpi? Nejaugi niekas niekada apie tai nesusimąsto – vidinį nerimą nutraukia garsiai, truputį per garsiai išrėkta frazė:

– Tik nereikia apie PRASMĘ!!! Va, vakar mačiau tokius brendinius džinsiukus... – slogi tyla sprogsta lyg per stipriai pripūstas balionas, aplink vėl skambus čiauškesys, gal kiek per garsus juokas... kažkam iškrenta šakutė – didžiulis sujudimas ir vėl juokas... nepatogi tema „užmiršta“, išstumta...

Tyliai savyje nuryji kartumą ir aplinkinių spėriai pastatytą gynybinę sieną – ir vėl tapai balta varna, vieną dieną tave užkapos....

Gal tikrai nėra jokios gyvenimo prasmės? Vėl tyliai grimzti į knygų pasaulį, gal ten surasi atsakymą?

...supaprastintu požiūriu mokslas atmeta visuotinį žmogiškąjį pojūtį, kad gyvenimas turi prasmę... mums sakoma, kad tokie klausimai yra bereikšmiai. – Tiesiog gyvenk.“ štai kur šuo pakastas – mokslas atmeta!!! „...mokslininkai negali atsakyti į didžiuosius prasmės klausimus... nes tai nėra mokslo kompetencija... kad ir kokie puikūs būtų jų moksliniai pasiekimai, jie neišprusę filosofiniais klausimais...“* – kuo toliau, tuo įdomiau. Kas begali atsakyti į klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė? – jei jau šiandienos dievas – Mokslas ir jį skleidžiantys mokslininkai atmeta prasmės sąvoką. 

Vadinasi, draugai buvo teisūs – nereikia apie prasmę, tiesiog gyvenk! Mažiau knaisiokis po savo vidų – tai tik emocijos, nestabili psichika – kreipkis į psichologą ar psichiatrą – jie irgi šiandien priskiriami Dievų kastai...

Taigi, tik nereikia apie prasmę – taip kalba Mokslas!

*Džonatonas Blekas. Slaptoji žmonijos istorija, 2019, psl. 42

esė
autorius Diana Stungurienė



05 rugpjūčio 2020

Kas yra marketingas?


Po sėkmingo sandorio
Žmonėms amžinas gyvenimas nereikalingas. Jie nori gyventi tik čia ir dabar, arba šį vieną-vienintelį gyvenimą. Iškyla natūralus klausimas – Kodėl? Atrodytų, kad Amžinybė savaime jau turėtų būti siekiamybė, nes juk puikiai žinome, kad mirtis iš žmogaus atima viską – jo visuomeninę padėti, karjerą, turtą, artimuosius. Mirtis – tai tas slenkstis, už kurio tik tamsa, tuštuma – taip mums sakoma nuo mažumės.
Mirtis yra pati didžiausia žmonijos iliuzija, bet žmonėms ji mielesnė už amžiną gyvenimą, reinkarnaciją. Žmogus iš prigimties yra tingus sutvėrimas, jis nenori keistis, jis siekia malonumų – kaifo. Svarbiausia, apie nieką negalvoti – nei apie ateitį, nei apie žmoniškąją prigimtį, nei apie žmogaus paskirtį Žemėje. – „TIK NEREIKIA APIE PRASMĘ!!!“ – Mirties iliuzija „leidžia“ nemąstyti! Atmesdamas amžinybę, žmogus atmeta ir savo dieviškąją prigimtį – sielą-dvasią, „pasilikdamas“ tik kūnišką gyvenimą.
Kodėl kūnas tapo svarbesniu už dievišką prigimtį? – Iliuzija arba maja turi daugybę priemonių „sutrykdyti“ mąstymą. Vienas iš įtakingiausių šiuolaikinės iliuzijos įrankių – MARKETINGAS. Tai galėtų būti nuostabi priemonė žmonijos tobulėjimui, bet, deja, marketingas naudojamas labai vienpusiškai – pasipelnymui, žmoniškosios prigimties sąskaita. 
Žodyne sakoma, kad marketingas – tai ekonomikos mokslo šaka, kurios funkcija organizuoti įmonės veiklą taip, kad augtų pardavimai, didėtų įmonės žinomumas Pateikiamos tokios marketingo sąvokos: poreikiai, norai, paklausa. produktai, pasitenkinimas, sandoriai ir ryšiai; rinkos. 
Reklama – tai marketingo rezultatas. O tikslas paprastas: pralobti ir padaryti karjerą.
Marketingas nuolat temdo, blokuoja žmogaus dieviškąją prigimtį, paversdamas žmogų materijos vergu.

tiriamoji žurnalistika
autorius Diana Stungurienė



04 rugpjūčio 2020

Netektis

Mirties dalgiai

Miestelyje palei kelią ant stulpų sutūpę gandrai – vienas, antras, trečias, lyg sargybiniai sustingę; koks keistas jausmas apėmė, tokio vaizdo dar neteko matyti…
Už šimto metrų sankryža… ir gandras... aplink pabirę plunksnos… kūnas dar šiltas, bet širdelė nebeplaka… tik tik čia praėjo mirtis…Gandrai gedi. Gandriukai dar lizduose, bet kažkas jau nesulauks artimo… Ankstyva netektis, miestelio gandrų bendruomenė paženklinta mirtimi…
Širdis vis neramesnė, kūnas krūpčioja nuo kiekvieno šaižesnio garso…
Mirtis pradėjo pjūtį...

esė
autorius Diana Stungurienė

27 birželio 2020

JOS šlovės spinduliuose - verslo pasiūlymas

JOS šlovės spinduliuose – verslo pasiūlymas

Auksiniais klevo lapais nusėtu šaligatviu neskubėdama ėjau į darbą. Nemėgstu skubėti, todėl iš namų išeinu kiek ankstėliau. Vakar pamačiau iškabintą naują afišą – į sostinę atvažiuoja JI, mylimiausia mano dainininkė. Nors ir neskubėdama, vis tik skubėjau dar kartą pasigrožėti savo Numylėtine afišoje...
„JI tokia! JI tokia neapsakoma... JI tokia graži, JI garsenybė! ... o aš? Kas aš? Vidutinybė, pilka pelytė, niekas ... pasaulis manęs nemato, nežino ir nepastebi... O, kad bent dienelę pagyventi JOS šlovės spinduliuose! JI tokia puošni, švytinti, nuolat apsupta gerbėjų... JOS žavinga šypsena, JOS aromatas svaigina net iš afišos... o, kad nors dienelei pasijusčiau JĄJA...“ – žiūrėdama į afišą užsisvajojau, kai už nugaros išgirdau sucypiant mašinos stabdžius. Nugara nubėgo šiurpuliukai. Atsisukau ir pamačiau, kaip atsivėrė prabangios BMW durys.
– Negali atsigrožėti savimi. Juk čia ne tu, čia tik tavo miražas, geras fotošopininkas pakliuvo... Vėl persirengei kaip kokia prasčiokė, kad tik ilgiau tavęs nerastume! Greičiau į mašiną, jau vėluojame, – tonas buvo toks įsakmus, kad timptelėta už rankovės nedrįsau pasipriešinti, paklusniai įslinkau į mašiną.
– Visur jau vėluojame, o tu dar be makiažo, dar į dušą lėksi. Vargas vien per tave, – rėkte išrėkė įtūžęs vyriškis juodu kostiumu ir juodu lietpalčiu. – Tu klajoji, o mes „per kelnes“ gauname nuo boso; kaip šuniukai lakstome po miestą tavęs ieškodami.
Sudrebėjau, nežinojau, kaip susigrąžinti save. Supratau, kad mane sumaišė, ir net supratau, su kuo sumaišė, bet šis didelis gorila, kuris vis barėsi ir barėsi, neleido įterpti į savo monologą nė žodelio. Susigūžiau ant mašinos galinės sėdynės kamputyje, tikėdamasi, kad situacija išaiškės savaime.
Mašina per miestą lėkė su mirksinčiu švyturėliu. Pakeliui mašinos skyrėsi ir stojo šalikelėje, o BMW kaip nieko nebijantis žvėris draskė įprastinį miesto ritmą. Langai buvo užtemdyti, bet iš vidaus aplinka matėsi puikiai.
– Rėpliok greičiau, ko ten sėdi, – krūptelėjau, bet niekaip negalėjau pasiryžti pasakyti, kad aš, tai ne JI, kad įvyko klaida. Išlipusi iš mašinos ir sukaupusi visą drąsą pažvelgiau į apsauginį:
– Jūs suklydote, aš ne JI, – vos pralemenau.
Apsauginio akys akimirkai suapvalėjo, sujudėjo apatinis žandikaulis, tankūs mirksniai išdavė skubrias mintis:
– Taaaaip, apsirikau, koks panašumas?! Na, ne JI, bet jau papuolei į JOS tinklą, teks pakentėti vieną dienelę – kur mes JĄ dabar rasime, o ir ieškoti nebėra kada. – Taigi, susitaikyk, o gal patiks ir su visam tapsi JA, – gąsdinančiu juokeliu palydėjo savo paslaptingą frazę. – Ne JI pirma, ne tu paskutinė, – ir vėl apsauginio veidą iškreipė nieko gero nežadanti kreiva šypsena, – dieną iškęsi...
– Bet mane kiti pažins, ką jiems sakyti?
– Niekas tavęs nepažins, nesijaudink – jei jau aš nepažinau, tai kiti tikrai nepastebės pakaitalo... Dabar kartu grįšime į kambarį, eisi dušan, apsivilksi JOS chalatą, o kai išeisi, kalbėti nebereikės – kiekvienas žino savo „darbą“, nepergyvenk...
Akimirkai pasijutau košmariškame sapne – kažkokia nesąmonė, bet galvoti neturėjau laiko, apsauginis timptelėjo už rankovės ir liepė sekti paskui. Tik įžengusi vidun suvokiau, kad esu viešbutyje, tame pačiame, kur apsistoja Visos Žvaigždės. Širdis virptelėjo, juk užslėpta mano svajonė netikėtai tapo realybe – „koks tas Dievas šposininkas, “ – pagalvojau sau ir jau nurimusi nužingsniavau paskui apsauginį. Kai kambario durys atsidarė, sustingau – apartamentuose buvo gal dešimt žmonių: 
– Čia tavo palyda, – suokalbiškai pašnibždėjo apsauginis, netikėtai tapęs slėpininguoju draugu.
Greit nusimečiau paltą, kepurę, nusiaviau batus ir įsispyrusi į minkštas, akinančiai baltas basutes švelniais kailiniais bumbuliukais, žvilgtelėjau į apsauginį, kuris akimis parodė vonios kambarį. Vonioje kvepėjo – visa dėžė kremų, kvepalų ir muilų – aromatų puokštė svaigino... pirštų galiukais liečiau prabangius buteliukus, gėriau į save JOS aromatą, kol krūptelėjau – kažkas pabarbeno į duris:
– Užmigai ten, ar ką? Paskubėk, juk sakiau, kad vėluojame, – pažinau apsauginio balsą, skubiai palindau po sraunia drungna srove, pajutau ant kūno vandens gaivą ir staiga susimąsčiau – toks netikėtas gyvenimo posūkis mane išgąsdino: „o kaip gi darbas, nenueisiu, praleisiu, užsitrauksiu savininko nemalonią,“ – baimė užvaldė visą mane.
Išėjusi iš vonios tyliai, kad neatkreipčiau kitų dėmesio, išsakiau savo baimes vieninteliam čia esančiam „artimam žmogui“ – apsauginiui. Šis šyptelėjo:
– Nepergyvenk, „užbašliuosime“ tavo pravaikštą. – Sėsk kėdėn, o tai tikrai pavėluosime pas „piaro specialistus“, šiandien susitikimas su vietiniais „žurnaliūgomis“, – balse aiškiai jutosi panieka žurnalistams.
Mano vyzdžiai išsiplėtė iš siaubo, bet apsauginis uždėjo savo sunkią ranką man ant peties ir nuramino:
– Nepergyvenk, tau reikės tik šypsotis. – Mačiau, kaip vėpsojai į JOS plakatą, tai tikiuosi, pažįsti JOS elgesį, manieras. Juk JI tavo žvaigždė, tavo numylėtinė? Neapsirikau, tiesa? – tik  pritariamai linktelėjau galvą. – Tai ir mėgdžiok JĄ, tau tai turėtų patikti, – stumtelėjo mane į kėdę priešais veidrodį.
Švelnus plaukų šukavimas migdė, ėmiau snausti, kai pajutau, kad kažkas suėmė už pečių. Atsimerkiau ir  pamačiau, kaip mane šukavusios merginos ranka slystelėjo į mano chalato kišenę. Norėjau pažiūrėti, kas atsidūrė kišenėje, bet mergina sulaikė mano ranką:
– Ne dabar, vėliau, kai niekas nematys... – nevalingai paklusau ir akies kampučiu netyčia žvilgtelėjau į veidrodį:
– Negali būti! – nepajutau, kaip šūktelėjau – visi buvę kambaryje atsigrįžo į mane. Suvaldžiusi emocijas, pirštais pati sau užspaudusi burną, pajutau, kaip staiga sudrėko mano akys – veidrodyje pamačiau JĄ, savo Žvaigždę, savo Siekiamybę! Panašumas buvo toks stulbinančiai akivaizdus, kad jau nebesusivokiau, ar tai mano „pavažiavęs“ protelis nupiešė tokį panašumą? Ir tada prisiminiau apsauginį, kuris taip pat mus sumaišė...
Vėliau viskas vyko kaip sapne, stebėjau save kaip ekrane: mane apvilko dailiu pilku kostiumėliu, apavė aukštakulniais, įdavė prašmatnią rankinę, į kurią nepastebimai perdėjau paketėlį iš chalato kišenės. Įsodino į automobilį, vežė, vedė, pasodino – priešais blyksėjo foto aparatai, daugybė mikrofonų, klausimų, šurmulys, triukšmas. Kalbėti nereikėjo, tik šypsotis, pozuoti fotografams. Po kelių valandų tokio dėmesio pasijutau visiškai išsekusi, nebuvau pratusi prie viešumos. „Damų“ kambaryje prisiminiau rytinį paketėlį. Išvyniojau, radau mažytę geltoną tabletėlę. – „ Ar mano Žvaigždė serga? – keistas nežinomybės klausimas kirbėjo smegenyse – išgerti, ar ne? Kankinantis klausimas. – Na jei jau esu Žvaigždė, tai darysiu viską, kaip JI“, – neužgerdama prarijau tabletę. Vos už kelių sekundžių pajutau jėgų antplūdį, nuotaika pasitaisė...
Jau einant link mašinos, lauke akyse staiga aptemo, dingo susivokimas, vaizdai pradėjo plaukti, jie keitė vienas kitą. Sunkiai beatsiminiau, kaip sugrįžau į viešbutį...
Pramerkusi akis, pagalvojau, kad apakau, buvo taip tamsu. Tik gatvės žibintas atsispindėjo ant sienos, naktis gaubė pavargusį miestą. Beveik apgraibomis suradau jungtuką, uždegiau šviesą. Galva buvo sunki, lyg būčiau išgėrusi butelį viskio, kambario sienos sukosi, jaučiausi pavargusi, išsekusi, apatiška...
– Prabudai, pagaliau, – išgirdau pažįstamą apsauginio balsą, – kokio velnio nurijai tą tabletę?
Klausimas sugrąžino į tikrovę. „kodėl“ – negalėjau atsakyti net pati sau, tada tai atrodė geras sprendimas.
– O kas ten buvo?
– Kvaišalai, kvaile! Tu ką, nežinojai, kad tavo Numylėtinė „vartoja“? Ar gyveni viduramžiuose?
Pajutau, kaip nusivylimas apgobė mano kūną, užjuodino sielą – ne, nežinojau...
– Tai ruoškis, už valandos į sceną, – išgirdau pašaipų, o kartu ir užjaučiantį apsauginio balsą. Sunkiai pakėliau galvą, kad pažiūrėčiau į žmogų, kurį pažįstu vos pusdienį, vaizdas susiliejo.
– Nesijaudink, nurimk, JI jau atsirado, taigi scenon lips JI, – išgirdau kažkur tolumoje... – Šauniai mums šiandien pagelbėjai. Klausyk, o gal norėtum būti JOS dublere? – išgirdau netikėtą pasiūlymą. – Būtumei Žvaigždė, vilkėtumei prabangius rūbus, kvepėtumei kaip JI. Žinai, paskutiniu metu JI vis dažniau pasineria į tą mėšlą, nepratemps ilgai... O verslas gerai įsuktas, pinigėliai byra, prarasti nesinorėtų... Pagalvok.
Neišlaikiusi pusiausvyros priguliau, sunkūs vokai užspaudė akis, vėl panirau į tamsą...
*
Rytas išaušo giedras, vaiskus – Bobų vasara – prisiminiau. Plėviasparniai skraidė aplink uždarą langą, jų sparneliai pleveno saulėje. Besigėrėdama vaiskiai rožine rudeninio klevo šaka staiga suvokiau, kad esu ne namuose. Kaip atbulinėje filmo juostelėje ėmė suktis vakarykščios dienos vaizdai, ir tas keistas pasiūlymas būti vietoj JOS... Apsižvalgiau, viešbučio kambaryje buvau viena. Bet kambarys jau kitas? Pamačiau ant kėdės savo rūbus ir voką; ten pūpsojo gan solidi suma – „lengvi pinigėliai“, – šmėkštelėjo mintyse. Greit apsirengiau, pinigus įkišau rankinėn, norėjosi kuo greičiau sprukti iš kambario, tarpduryje tiesiog atsitrenkiau į apsauginį.
– Jau palieki mus? – šyptelėjo jis, – o gal vis tik pasiliksi? ... Va, vizitinė, jei persigalvosi, paskambink, susitiksim, aptarsim – nieko asmeniško, tai tik verslas. O tu puikiai susitvarkei. Pavėžėsiu, kur tau? Nepergyvenk, darbe tavęs niekas nieko neklausinės, susitarėme...
Sustingusiomis rankomis paėmiau vizitinę:
– Mane iki namų, – tik pratariau, – pagalvosiu, gal ir paskambinsiu... Viskas įvyko taip staiga, dar nežinau...

novelė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

01 gegužės 2020

Odė Mamai

Mama, tai, ko aš Tau niekada nesakiau

 Mama, mes taip ilgai ir taip trumpai gyvenome kartu... Tavo išėjimas Anapilin iki šiolei man atrodo kaip miražas. Dažnai pagaunu save laukime, kad vieną dieną vėl pajusiu tavo globojantį žvilgsnį... Pilki debesys susigūbrinę skubėjo dangumi, kai žemės grumstai krito ant tavo karsto. Darėsi vis šalčiau ir tamsiau. Ta baisi nykuma iki šiol neišnyko, kaskart prisiminus tave, akimirkai širdyje pajuntu tuštumą, tavęs jau nebėra šalia, o aš tiek daug nepasakiau TAU...
Tu viena mane nuramindavai, kai apimdavo beviltiškumas; ne žodžiais ramindavai, kaip šilta skara apgobdavai tyla. Ir aš nurimdavau. Tu buvai mano Dievas, visada randanti išeitį beviltiškiausioj padėty. Tik dabar suprantu, kokios naivios tau atrodė mano problemos.
Tas ievos medis, po kuriuo tu mėgdavai sėdėti, iki šiolei auga sodo gale. Dažnai matau jį sapnuose... ir tave, mama, sėdinčią po apsipylusią žiedais ieva. Tada tavo veidas dvelkdavo ramybe.
O, kaip smagu būdavo per šventes pramogauti: sūpuoklės, karuselės, dešrelės su garstyčiomis, saldus pyragaitis su tirštomis slyvų sultimis. Ir, būtinai, saldainių parduotuvė - niekada nepraeidavome, neužsukę į ją. Voveraitė, Raudonoji Aguona, tie beprotiškai skanūs saldainiai blizgančiais popierėliais. Širdis apsaldavo, ir būtinai ant sukneles ištirpdavo koks mažytis šokolado gabaliukas. Tu nepykdavai, nepriekaištaudavau – juk šventės.
Prisimenu ir tą naujametinę dovaną... prašmatni lėlė ilgomis blakstienomis, apipilta šokoladiniais saldainiais Voveraitė... Iš kur Senelis Šaltis žino, kokius saldainius mėgstu? Man tai buvo tikras stebuklas! Tu visada mokėjai mus stebinti.
Auklėjai mus kantriai, mes buvome kaip minkštas molis talentingo skulptoriaus rankose, iš kurio tu meistriškai „lipdei“ mūsų charakterius. Švelniai, jautriai, nepastebimai.
Niekada nesakiau, mama, kokia tu man brangi. Kai tu būdavai šalia, drąsa niekada neapleisdavo manęs. Net voras, ropojantis suknele, negąsdino manęs. Žinojau, tu jį nuimsi ir nusijuoksi – tai tik mažas vabalėlis.
Nepykai, kai grįžau visa permirkusi ir be batų, o kišeneje tupėjo mano trofėjus – varlė. Liūdnai paaiškinai, kad išplėšiau varlytę iš jos namų, atėmiau iš šeimos. Man pasidarė labai baisu. Kartu ją nešėme atgal į paupį, grąžinome į šeimą.
Atsimenu, ir kaip medinis šaukštas taukštelėjo į kaktą... Buvau jau paauglė, grįžau alkana iš šokių, labai norėjosi valgyti... Ne kartą girdėjau, kaip mama kartoja, kad liežuvis nukris per pasninką valgant mėsą, nesusiturėjau. Išsitraukiau kumpį iš šaldytuvo kampo, atsipjoviau gabaliuką, atsikandau. Palaukiau, patikrinau, ar liežuvis nekrenta. Dar kąsnis, vėl patikrinau ir tada prisivalgiau iki soties. Taip viskas būtų ir nuslinkę užmarštin, jei ne mano liežuvis. Kai susėdome prie stalo, mama priminė, kad liežuvis nukris, jei valgysime mėsą nederamu laiku. Nesusilaikiau ir pasigyriau – valgiau ir nenukrito! Tada ir taukštelėjai man į kaktą, kad jaunesnių nevesčiau iš kelio. Tos mielos pasakėlės nuolat sklandė namuose... Nuolat kartodavai: nevalgyk lovoje, blusos užsiveis. Tikėjome, nenešdavome maisto iš virtuvės, bijojome apeiti blusomis. O maistas, kurį tu ruošdavai, buvo pats skaniausiais pasaulyje.
Kai aptemo protas, kai mintis užvaldė aistra, tu kaip šaltinio versmė atvėsinai mane, sulaikei akimirkai, kol karštis nugaruos, nepridariau kvailysčių. Tada ir supratau, kad skuboti sprendimai veda pražūtin. Be priekaištų ir barimų vedei mane gyvenimo keliu.
Ar prisimeni, mama, tą trumpiausią vasaros naktį, kai visa šeima kartu pasitikome aušrą. Gulėjome rasotoje žolėje ir svajojome, visas dangaus skliautas priklausė tik mums. Miškas tarsi apsauginė siena skyrė tą rojaus kampelį nuo miesto šurmulio.
Tavęs jau nebėra šalia, o aš taip dažnai kalbuosi su tavimi. Ar prisimeni, mama, tas turguje stovintis vežimas, prikrautas šieno ir dėžių. Ir tas mažytis sulysęs šunytis gailiomis akimis. Pasakei, kad negalime jo palikti, jam čia bloga. lšderėjai iš vežimo šeimininko tą mažą padarėlį, tiesiog atėmei iš to grubaus žmogaus. Susijaudinusi tu imdavai gestikuliuoti, trumpam tapdavai nebyle, tik rankos išduodavo vidinį susijaudinimą. Ir tada turguje taip susijaudinai, kad pradėjai mosikuoti rankomis, o tai labai paveikė vežimo šeimininką. Kiek džiaugsmo mums suteikė tas šunytis, jam tiko mūsų vaikiška gauja. Jis užaugo į stiprų, ištikimą visų mūsų išdaigų draugą Džimį. Ta gyva dovana mus išmokė būti atsakingais: pasivaikščioti, išplauti Džimio indelius – tai buvo mūsų, vaikų pareiga. Taip, visa visata tilpo mūsų namuose.
Ar atsimeni, mama, kaip virtuvėje atsirado popierine piramidė? Klijavome ją, o po to uždengėme duonos gabalėli, stebėjome – mokslininkai įrodinėjo, kad piramidės forma sustabdo gyvybinį procesą. Koks buvo visuotinis džiaugsmas, kai eksperimentas pavyko, duona nei supelėjo, nei sudžiūvo!
Prisimenu, kokia skūpi ašara nuriedėjo tavo raukšlėtu skruostu, kai pamatei savo pirmąjį anūką. Tada pasakei, kad jautiesi teisingai nugyvenusi gyvenimą.
Tavo mėgstamas posakis „šimtas procentų, garantuoju“ vaikystėje atrodė toks įtikinantis, paauglystėje jau sukeldavo juoką, o užaugus šypseną. Vėliau jau anūkams tvirtindavai: „pasiseks, šimtas procentų, garantuoju“. Ir anūkai iškart patikėdavo tavimi, kaip ir mes vaikystėje...
Tu nuolat kartodavai, kad šeima – tai šventa, o vyras yra šeimos galva, kiek patylėjusi pridurdavai, o žmona – kaklas, kuris tą galvą sukinėja... ir juokdavaisi, meiliai žiūrėdama tėčiui į akis. Tėtis taip pat juokdavosi, jis tave dievino ir gerbė už tuos namus, kuriuose mums visiems buvo taip gera ir saugu. Tik meilė galėjo atlaikyti visus šeimą užgriuvusius išbandymus. Atrodė, kad tavo širdis niekada nepavargsta nuo rūpesčių, tarsi jų nė nebūtų. Kartodavai, kad mes, tavo vaikai esame tavo gyvenimo vaisius, tu mus subrandinai ir paleidai į gyvenimą, kad augintume savo vaisius – toks amžinas gyvybes ir mirties ratas.
Geltonas topazas puošė tavo kaklą nuo tos dienos, kai padovanojome tau tą prašmatnų pakabuką jubiliejaus proga. „Tai mano vaikų dovana,“ – pareikšdavai iškilmingai visiems nežinantiems. Tu visada didžiavaisi mumis, savo šeima ir niekada neleisdavai blogai atsiliepti apie kitus: „Nežinome, kas pastūmėjo tą žmogų į nusikaltimą, – sakydavai – ne mums smerkti; jei galime padekime, jei negalime bent mintimis palinkėkime šviesos tam suvargėliui. Jis ir taip nuskriaustas, neprisidėkime prie jo vargų savo panieka".
Vidinė valia ir nuolatinis budėjimas uždėjo antspaudą ant tavo veido – dvi gilios vertikalios raukšlės įsirėžė kaktoje. Jos nepasendino, tik pridavė išminties tavo veidui, sutaurino gražius jaunystės bruožus, išryškino tas žalsvas, nuolat švytinčias akis.
Mama, tu gyva mano širdyje. Meilė, kurią dalinai mus augindama, sužydėjo nuostabiausiais žiedais mūsų gyvenimuose, Tavo vaikų ir anūkų likimuose.
Ačiū, Tau MAMA! Nenutrūkstantys saitai mus sujungė amžiams

novelė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

24 balandžio 2020

Jorė


Nužaibavo, nudundėjo pirmoji pavasario perkūnija. Saulė sušildė žemę, atrakino žolynus.
Per Lietuvą nusirito pjaunamų medžių rauda.
Patarlė moko: ką pasėsi, tą ir pjausi – pasėsi vėją, nupjausi audrą... Sunaikinsi praeitį, neteksi ateities...
Kiekviena karta atsineša savo „naštą“, tik vėjavaikė jaunystė dar to nesupranta, o pražilusi senatvė jau nebeturi laiko permainoms... Ir vėl priešprieša tarp kartų...
Kada ji užgimsta? Sunku pamatyti pasislėpusią žemėje sėklą, tik daigelis išduoda gyvybės pradą.
Ir vėl patarlė moko: elkis su kitais, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi – taip ir apsisuka Būties Ratas.
Nepavaldi Būtis žmonių sukurtai civilizacijai, Jos Kelias driekiasi beribiu dangaus skliautu per Tolimuosius Žvaigždynus.
*
Su Pavasariu! Su Pirmosios Žalumos Švente Jore.
Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas).
*
Rytą po perkūnijos, 2018-04-10


esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

11 balandžio 2020

Su Šv. Velykomis

Jau du tūkstantmečiai liudijame minios žiaurumą – vieną dieną JĮ šloviname kaip karalių, kitą dieną nukryžiuojame kaip didžiausią nusikaltėlį...
O jei kasmet per Šv. Velykas užsiduotume sau klausimą – kas esu?! –
Minia, kuri šlovina ir žudo,
 ar vis tik dvasia-siela, turinti žemišką kūną?
.... o gal Kristus kentėjo visai ne už mus, o PER MUS?
 per mūsų žiaurumą ir nesusivokimą...
**
– Saulei tekant, anksti,
Mūs dukrelės žinia –
Dalgiais broliai pikti
Užkapojo mane.
Salomėja Nėris. Eglė Žalčių karalienė, poema-pasaka
P.S. pasakos atspindi tautos charakterį.
**
Gamta - geriausias Mokytojas, jis visada laiku patars, koks darbas svarbiausias - Gandrai tvarko lizdą, greit dės kiaušinius, lauksime gandriukų.
Su Pavasariu!




esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Knygos, kurias verta skaityti

Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“ Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bend...