23 kovo 2022

Knygos, kurias verta skaityti

Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“

Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bendražmogiškos kryptys, kurios yra poliariškos (priešiškos) viena kitai.

Viena jų siekia naujai performuoti valstybinę sistemą, stiprinant visapusišką individo priklausomybę nuo valstybės, o tiksliau, nuo valdžios – nuo tos instancijos, kurios rankose yra valstybės aparatas: partijos, kariuomenė, vadovas. Ryškiausias tokio fenomeno pavyzdys – fašistinio arba nacionalsocialistinio tipo valstybės.

Kita kryptis, užgimusi dar XVIII amžiuje, jei ne anksčiau, – tai humanistinė orientacija. Jos ištakos ir pagrindiniai etapai – tai angliškasis parlamentarizmas, prancūziškoji Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, vokiškoji socialdemokratija ir, galiausiai, išsivadavimo kova prieš kolonializmą. Toli siekiantis šios krypties tikslas – silpninti nuolat augantį smurtą prieš tautas ir valstybės perorganizavimas iš vyraujančio policinio aparato, siekiančio įtvirtinti nacionalinį arba klasinį dominavimą, į visuotinės ekonominės pusiausvyros ir asmens teisių apsaugos sistemą.

Nepaisant šių srautų poliariškumo, juos vienija būdingiausias XX amžiaus bruožas – siekis „aprėpti“ visą pasaulį. Išorinis įvairių mūsų šimtmečio (red. 20 a.) judėjimų patosas* matomas jų konstruktyviose tautinių susitarimų programose; tačiau vidinis moderniosios istorijos patosas slypi spontaniškame siekyje „aprėpti“ visą pasaulį.

Man nepatinka žodis „teokratija“. Teokratija yra Dievo galia; taikyti jį bet kokioms socialinėms ir valstybinėms struktūroms yra absurdiška ateisto požiūriu ir šventvagiška – tikinčiojo. Istorija nežino ir negali pažinti jokios teokratijos.

Tai ir ne hierokratija (papizmas), ne monarchija, ne oligarchija, ne respublika, o kažkas naujo, kokybiškai visai kas kita, nei buvo iki šiol. Tai pasaulinė tautų sandrauga, siekianti prašviesinti ir palengvinti viso pasaulio gyvenimą. Aš nežinau, kaip tada tai vadinsis, bet svarbu ne pavadinimas, o esmė. O esmė – siekis sudvasinti žmogų, žmoniją ir gamtą.

*patosas – bet kurio objekto pasikeitimas, veikiamas išorės ir nedarantis įtakos jo esmei (pagal Aristotelį)

*metafilosofija – teorija, kuri filosofiją aiškina kaip specifinę, neistorišką žinių sritį

Danijilas Andrejevas (1906, Berlynas – 1959, Maskva) – poetas, rašytojas, filosofas, metafilosofinio kūrinio „Pasaulio rožė“ autorius.
1947 m. balandžio 23 d. D. Andrejevas buvo areštuotas pagal 58 straipsnį už romaną „Nakties klajokliai“ (Странники ночи), balandžio 27 d. buvo suimta jo žmona. Rašytojas buvo apkaltintas antisovietinės grupuotės kūrimu, antisovietine agitacija ir teroristiniais ketinimais. Nuteistas kalėti 25 metus, tuo metu tai buvo didžiausia bausmė SSRS. Kartu su juo buvo nuteista 19 jo giminaičių ir artimų draugų kalėti nuo 10 iki 25 metų priverstinio darbo stovyklose. Visus anksčiau parašytus Andrejevo darbus sunaikino Valstybės saugumo ministerija. D. Andrejevui esant gyvam nebuvo išleistas nė viena jo kūrinys.

*

„Pasaulio rožė“ (Даниил Андреев. Ро́за Ми́ра,) – metafilosofinis D.Andrejevo kūrinys, paremtas mistiniais nušvitimais, kuriuos jis išgyveno uždarytas Vladimiro kalėjime. Knyga buvo kuriama daugelį metų ir buvo baigta 1958 metų spalį. Prieš pirmąjį teisėtą išleidimą –1991 m. – buvo platinamas samizdate.






28 spalio 2021

GYVENIMO UPĖ

Gyvenimo upė, esė



Ji teka nuolat, nesustodama... ji pilna pasiūlymų, galimybių, norų, siekių ir troškimų... neišsenkanti amžinoji tėkmė... ji vis teka ir teka, kaip šventoji Gangos upė... ištakose, Himalajų papėdėje upė skaidri kaip krištolas, bet kuo daugiau aplink gyvenviečių, kuo daugiau žmonių naudojasi jos gyvybe, tuo jos vandenys tamsesni, tuo ji drumzlinesnė, tuo ji nešvaresnė... Gyvenimo tėkmė ir upės tėkmė – nuvalkiota alegorija, pasakys ne vienas. Skaidrūs vandenys ten, kur nėra žmonių – ir vėl alegorija...

Ten, kur žmonės, ten ir šiukšlynai – o tai jau gyvenimo realybė. Nenorom peršasi išvada: skaidrumas ir minia – priešybės? Kaip pasiekti priešybių vienybę ,suderinti tai, kas nesiderina?

Upės vanduo susidrumsčia ten, kur daug žmonių. Tai gal ir minties skaidrumas, tiesos suvokimas dingsta žmonių minioje? Juk minioje nelieka laiko mąstyti: gyvenimas pagal situaciją. Kuo žmonės arčiau vienas kito, tuo mažiau jie individualūs. Minioje žmonės tarsi šapeliai sraunioje upės tėkmėje – juos neša, vienintelis troškimas kaip nors išsilaikyti, nepaskęsti. Kartais išmeta į krantą ir vėl su lietumi nuplauna į upės vandenis.

Išlieka, išgyvena tik stipriausieji... tie, kurie pasiryžta „nebūti nešami“, plaukti prieš srovę arba išlipti į krantą, į Savo gyvenimo krantą. Ar daug tam ryžtasi? Vienetai, vienetų vienetai. Sunku, o kartais tiesiog nepakeliame likti tik su savimi – vienas prieš vieną, pamatyti save iš šalies, tarsi veidrodyje: susipažink – tai TU. Aš? AŠ tai TU? Ne, ne, negali būti, aš ne toks, tai melas, aš kitoks, aš kitas. AŠ skubiai neria į drumzliną gyvenimo upę, kur visi kartu, gal pavyks nenuskęsti...

Taip žmogus tampa minia, tekėjimu bendrame sraute. Ir nejaugi jūs, žmonės, tikite, kad nepažinę savęs, jūs pažinsite Pasaulį ir savo artimą? Gyvenimas minioje atpalaiduoja nuo siekių, svarbu tolerancija, lojalumas – ir gyvenimas nusisekė. Tačiau jaunystė greit prabėga, o senatvė tokia ilga... bet kaip nors išsilaikysiu, kabinsiuosi iš visų jėgų į šiandieną, kad nenumurdytų iki „žemiausiųjų“ civilizacijos sluoksnių: benamių, bevardžių, kalėjimo, prieglaudos... visiško bejėgiškumo. Taip ir bėga dienos kovoje už šiltesnę vietelę, gardesnį kąsnį...

Nesustodama teka Gyvenimo Upė... ji vis platesnė, vis sraunesnė, vis drumzlinesnė – civilizacija ją jau priartino prie Pasaulinio Tvano... Jau skęstame, jau dūstame, bet vis dar kimbamės į Vienkartinį Gyvenimą, nes Amžinybė mums tik mitas: geriau nuskęsti visiems kartu, nei išsigelbėti Vienam – taip baisu pažinti Save!
Geriau Pasaulinis Tvanas!
Gyvenimo upė, esė 
 
Ar tikrai geriau???

Esė
autorius Diana Stungurienė

09 spalio 2021

Ar aš žmogus?









Žmoguje neliko žmoniškumo...

kasdienę kovą laimi dvikojis gyvulys,

instinktai – duonos ir žaidimų.

 

Duokit, duokit, duokit - moku reikalauti.

Banguoja mintys, verda aistros -

audra siautėja, nusiraminti nėra kada.

 

Kaip išbristi iš beprasmybės liūno?

Atsakymas tik vienas, ta Amžina Tiesa –

atsigręžk į save, atrask savyje žmogų,

sutramdyk pagaliau dvikojį gyvulį.

 

Ir Grožis išgelbės žmoniją!

Nes grožis ir žmoniškumas – tai Viena.

Esė
autorius Diana Stungurienė

#zmogus, #gyvulys, #zmoniskumas, #beprasmybe, #prasme, #mintis, #aistra

28 rugpjūčio 2021

Pabaiga ar Pradžia


Nuo neatmenamų laikų žmonija bauginama pasaulio pabaiga. Štai ji – pabaiga ir atėjo. Kiekvienas tikisi, kad kažkas kitas, o ne AŠ pasiaukos, nuspręs, atkentės, atpirks.

Tačiau pabaiga tam ir yra pabaiga, kad kiekvienas TAPTŲ atsakingu už save patį - kaip kiekvienas nuspręs, kaip kiekvienas save „parodys“, taip PABAIGA jį ir pasitiks, taip ir apdovanos...
„Tu būk ir supūk, o aš eisiu po pasaulį pasižvalgyti“ /mįslė/.
„Senosiose kultūrose lavoną šarvodavo ir laidodavo suriestomis kojomis - embriono padėtyje. O kai kur tokį suriestą lavoną dar įmūrydavo į molinį kiaušinį,“ – tai buvo priminimas, kad mirtis ir gimtis - tai ta pati akimirka.
Visi pasaulio Mokymai sutartinai kalba ne apie pabaigą, o apie Naujo Pasaulio Pradžią. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas nematomas - juk sunku atskirti gėlės žiedą, kuris vakar prasiskleidė, nuo to, kuris rytoj jau nuvys.
Didžioji gyvatė akimirkai „apžiojo“ savo uodegą, bet tuoj-tuoj ji uodegą paleis - ir tik nuo paties apsisprendimo priklauso, kuriame „krante“ liksime – Pabaigos ar Pradžios.
Tai tas pats taškas - pradžia ir pabaiga, mirtis ir gimimas, o LIKIMAS skirtingais keliais nuves.
Rabindranatas Tagorė:
„Pabučiavusi gęstančią dieną, Mirtis jai sušnabždėjo:
Aš – mirtis, esu tavo motina – manyje tu vėl atgimsi.“
*
mįslės atsakymas: dygstantis daigas ir grūdas.

Esė
autorius Diana Stungurienė











23 gegužės 2021

18 gegužės 2021

Vienos gėlės istorija

Tarptautinei augalų žavėjimosi dienai - gegužės 18-ai

tulpė

Jūrmala, tykus pavasario vakaras. Kartu su kitais poilsiautojais vaikščiojame nesuskaičiuojamais pajūrio takeliais, kvėpuojame jūros gaiva, grožimės margaspalvėmis klombomis, įspūdingais tik ką pražydusiais tulpių žiedais.
Ant takelio mėtosi, matyt, kad paskubomis išrautos tulpės svogūnėlis... Žiedas nudrėkstas... matyt, kažkam prireikė gėlių, bet nesisekė nuskinti, tai išrovė su visu svogūnėliu.
Suspaudė širdį toks gėlės paniekinimas. Pakėliau nuo žemės nespėjusį pasidžiaugti savo žiedu svogūnėlį. Jis atrodė liūdnai, galbūt, jau ne pirma diena merdėjo apvogtas ir išniekintas...
Parsivežėme svogūnėlį namo, nelabai tikėdami, kad po beveik savaitės jis prigis ir atsigaus...
Atėjo pavasaris tulpė nepražydo...
Ir vėl pavasaris - tulpė išsiskleidė visu gražumu, kvepėjo ypatingai, neįprastu tulpėms aromatu.
Tokia mūsų gražuolės tulpės istorija.

Esė
autorius Diana Stungurienė











11 kovo 2021

Kristaus meilė begalinė

Kristaus meilė begalinė - tai tiesa, tačiau krikščioniškosios bažnyčios istorija pilna pasakojimų apie apsėstuosius, užvaldytus Šėtono. Ir būdų tai patikrinti bažnyčia turi daugybė. 
Pavyzdžiui, vienas iš aprašytų šventosios inkvizicijos būdų -  surištą mesti į vandenį – jei neapsėstas, tai dievas priims jo sielą ir jis nuskęs. Tačiau jei apsėstas, tai jis išplauks, tada teks jį sudeginti ant laužo. 
Tarp bažnyčios tarnų yra egzorcistai, kurie užsiima demonų išvarymu. Vien pakrapinimas šventintu vandenėliu ką reiškia – prasideda riksmai, klyksmai nudeginto demono. 
Jei jau tauta taip sukilo prieš vieną žmogų, reikia bažnyčios tarnų, Kristaus įpėdinių pagalbos – tegul išsiaiškina, ar šis žmogus neša Kristaus Šviesą, ar jį apsėdę tamsos demonai.
*
Egzorcizmas (lot. exorcismus, iš gr. ἐξορκισμός) 'surišimas priesaika') – demonų ar piktųjų ir kitokių dvasinių būtybių išvarymo iš tariamai apsėstų žmonių ar vietų praktika. https://lt.wikipedia.org/wiki/Egzorcizmas

filosofinė satyra
autorius Diana Stungurienė


Knygos, kurias verta skaityti

Ištrauka iš metafilosofinės Danijilo Andrejevo knygos „Pasaulio rožė“ Naujausių laikų politinėje istorijoje nesunkiai išsiskiriamos dvi bend...